Dovilė Zelčiūtė

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

/ / /

 

Kai išlauš duris

neapsikentę smarvės

ras sėdinčią ant grindų               

greta katino gaišenos

užklotos iki kaklo

apnerta staltiesėle

atsirėmusi į radiatorių

kramtys akmeninį batoną

su dovanotos uogienės likučiais

žinoma, labai išsigandusi

viena koja – grabe

prasikaltusi sengalvėlė

pamėlusiom lūpom vapanti

 

o tai kada mano mamytė pareis?

 

 

/ / /

 

Motina tėvas

ir mylimasis

keliavo į Dangų

nesiekdami pėdomis žemės

išnešė maišuose

skubioji pagalba

bėgau laiptais

stovėjau prie lango

purčiausi žiūrėdama į tuos medžius

paskutinįjį kartą

jų akimis – į savo kiemą

savo akimis – ieškojau kopėčių

taip akinamai švytėjo

debesys prilenkė snauduliu

 

palaiminga ramybe –

Šitas

yra mano mylimas Sūnus

 

 

/ / /

 

Vonios uždanga atsitvėrusi

dainuoju ir giedu

ar mėginu kartotis

tekstą poryt į Japoniją

kažin kaip atrodys vaidinimo titrai

hieroglifais

visa tai rudeniop bet dar kviečia

tik neatsisakyk sakė tėvas kai kviečia

puikiai žinome kuo jam tai baigėsi

 

testo klausimas: ar dainuojat duše?

ne, tik scenoje

pasileidusi krioklį ant galvos trinkdama

 

trindama nematomą ribą

tarp manęs ir žiūrovojau viena koja

į pripažinimą į amžiną šlovę

 

kad tik lipdama                

 

                              iš vonios

 

                        nepaslysčiau               

 

 

/ / /

 

Paglostau tuščią pagalvę

labanakt, brangusis

regiu

        Nukryžiuotasis

                         virš lovos

                                            palinkęs

                         man šypsosi

 

 

/ / /

 

Švarus tavo veidas

švarus tavo veidas

švarus tavo kruvinas veidas

toks

nebūna suteptas

nebuvo suteptas

dosnus

apsčiai iki soties

užmerktas žvilgsnis

dėkojam ačiū Tau ačiū

 

 

/ / /

 

Su nauju gimnastikos kostiumėliu

pasistiebusi ant siauro suoliuko

žiūri į veidrodį

ir pritariamai sau linkčioja

išsitraukia plaukų gumelę

vėl nusišypso ir linkteli

jokio nepasitenkinimo

jokių priekaištų sau

ketverių metų –

taika ir ramybė

ką tik klausė stebėjosi

o kodėl tos močiutės

va tenai prie bažnyčios

su lazdomis? –

Ir aš gal jau greitai

jei tik, žinoma,

prigyvensiu

 

 

/ / /

 

Praėjus kokiam pusmečiui

po visko

vėl atsargiai, truputį tyčia palengvintai

aiškinant apie kremaciją

mažoji paklaus

o tai kur senelio galva?

Ir tada smogs

jo balsas žvilgsnis ir juokas

bučinys tyrumas kurio neradau kituose

 

Na žinai, atsakysi kasdieniškai

lyg išsiblaškiusi lyg savaime suprantama –

tenai pat

pušynėly

 

 

/ / /

 

Pasilenkusi tamsoje klupdama už laidų

slenku scenos pakraščiu

butaforijos dėžė suglaustos dvi karūnos

žvaigždėtas apsiaustas nėriniuotos pirštinės

motinos kvapas tėvo negarsus kostelėjimas

atsitrenkiu paliečiu veidą griebiu už rankų

mane kažin kas apkabina

nepaklyskit ar matot kur eiti

aš nematau tik klausausi kada

pasigirs tekstas po kurio jau bus galima juoktis

čia visai kitas spektaklis kitas sapnas

griūnu visu moterišku pilnumu

ant suverstų į krūvą kulisų

duokit ranką! – mane bando prikelti

ar galite atsistoti?

bijau pertraukti darbą sutrukdyt repeticijai

nieko nieko sakau

dirbkite nesurūpinkit

                                        aš šiek tiek pagulėsiu

 

 

/ / /

 

Žiūriu filmus

kažkokias nesąmones

ką abu su tavim

kai gyvenome

prie arbatos sausainių

artyn prie kalvarijų

vėl kartoju tą patį

vėlei juokiamės

ar sakai

balandėle

gali perjungt jei nervina

ar tiesiog

tylomis atsidūstame

negaliu perjungti jokio kanalo

jokio kanalo

                       nėra

 

Draugai