Edvinas Valikonis

Pauliaus Žižliausko nuotrauka
Pauliaus Žižliausko nuotrauka.

 

Vandenynas kelio gale

to kelio gale telkšo bala.
kai kas pasakys – vandenynas,
kai kas sako matę jo dugną, sveikinęsi.
kai kas tik dugno ir ieško.

bandyta čia veisti žuvis, jos iškart
į paviršių pilvais;
sapnavau esąs žuvis, laiganti po šias
kapines, norėjau rėkti, mano burna buvo
pilna vandens, žarnos – išverstos.

seniau žmonės lankstė laivus iš popieriaus,
mirkė žibale ir leido liepsnojančius
kito kranto link. vėliau paklausei manęs:
ar esu matęs degantį vandenį?

ar esi mačius paskendusį laivą?
dugne guli ištisos flotilės; jų viduriai kaip
žuvų – išversti, jų viduje kaukolės –
žvilga kaip perlai.

koplytbokštis kitapus telkinio kasnakt
įsižiebia. žmonės kalbėjo – šventikui nemiga,
praminė bokštą tą švyturiu; sėdus į valtį
tu sekei jo atspindžiu vandens paviršiuj –

vandenynas – skenduolių laivų
vidurių arbata. prisisėmę į burnas jos sėdim,
dugne dabar sėdim ir tylim.
apie ką? apie tai, kaip sykį skendai,
kaip supratai, kad laikas ne eina, o plaukia.
apie tai, kaip guldė po skalpeliu, skrodė
kaip žuvį, kaip iš tavęs išsiurbė orą.

tau dar? aha, dar – tik be cukraus.

vakare šventikas išjungia naktinę lemputę,
verčias ant kito šono ir grimzta.
jo sapnas sveria tūkstantį mūsų sapnų.

dugnu lėtai praplaukia šešėlis. nejudėk:
tylus – nereiškia, nealkanas.


Somnambulizmas

negyvas berniukas, o spiegia,
dainuoja lyg prisuktas;
veikėjas filmo, kurį mudu žiūrime
išvirkščią –

stovim anapus marškos,
kuri sugeria šviesą projektoriaus.

salėje, įprasta, dulkės,
sulaikau plaučiuose orą.

tavo lūpos pilnos dainos,
moki ją atbulai.

tuščia mano šonkaulių narve –
pelenų spalvos
plunksnos,

aš gyvas, bet išvirkščias irgi.
žmogus, nes ne paukštis, o gaila.

man trūksta deguonies.

negyvas berniukas, o vaikšto po šviesą
kaip tikras beigi

tikrėja.

šiurpas nueina kūnu.
jis vaikšto po šviesą,

o mudviejų kūnai ją sugeria –

užstoji subtitrus,
kaip upė sudūžti į akmenis
(kaip mėnulis į upę).

dainuoji ir šniokščia garsiau ir
sapnas patvinsta –

permatau tave kiaurai.
permatau tave kiaurai.

išsmunkam iš salės, iš prietemos,
iš dulkių į dulkes –
giedroj.

pala, o tai kaip pabaiga?
aišku viena: visi filmai baigiasi,
antra: prasideda vėl.
– – kartais, kai miegu, einu į balkoną,
lipu ant turėklo, plasnoju, tačiau
visada pabundu ir suaugu.


Eilinįsyk padedu ragelį jam nespėjus pakelti

išsiris kaip drugys – ir nuskris; kas nors
stiklainiu sugaus arba tarp knygos
puslapių, tuomet paliks lentynoj
dulkėti gerą dešimtį metų. gyvybė ir
jos trapumas kaip niekad ryškiu kontūru,
ir daktaras kaip kartografas, pro jo
binoklį matyti – veidas išvagotas įtrūkių,
kaip žemėlapis, ir kanjonai, upės ir
dulkės – sensti.
sensta oda, sensta vidus,
sensti –
va, prabėga dešimt ir išblunka nuotraukos,
ir pasimiršta gedulas, visi turim po tokį;
va, prabėga dar dešimt ir sulėtėji –
arba bent jau bandai, ir nueik pas
daktarą, ką? ir gerai gi, nueisiu, ir
va, prabėga dar dešimt, kalendoriaus vinis
sutrūnija ir atsiveria jos vietoj bedugnė, ir
nėra laiko, nueičiau, bet nėra laiko.
o tėvas jau dešimtį, regis, Trakų Vokės žemėj.
tikiuosi, arti upės. nesu buvęs,

nulėkčiau aplankyt, bet nėra laiko.
o jei yra ir jei yra pakankamai daug,
tarkim, keli milijonai, praslenka ir ledynai,
ir upės keičia kryptis, ir viskas virsta
akmeniu.
nenueinu, nes o kas, jei pasakys:
jums – akmenys.
nejaunėji –
iš akmenų dantyse ritas drugiai,
iš akmenų inkstuose ritas drugiai,
iš akmenų širdy ritas drugiai, juodi juodi,
plasnoja tolyn,
lieka tiktai akmenys upėje,
ji sustingus į ledą,
tokia pat juoda ir bedugnė,
dar neišsiritus.

Draugai