Nikolaj Gumiliov

Šiemet minime rusų poeto Nikolajaus Gumiliovo (1886 04 15–1921 08 26) 135-ąsias gimimo ir 100-ąsias mirties metines. N. Gumiliovas – viena iš centrinių asmenybių rusų Sidabro amžiaus poezijoje ir pirmame plane figūruoja beveik visuose memuaruose – ne vien dėl šviežios, savitos ir įkvepiančios kūrybos, bet ir kaip poezijos meno teoretikas ir mokytojas. Jis tikėjo, kad bet kas, išstudijavęs versifikacijos teoriją, gali išmokti puikiai eiliuoti. Subūręs vos keleriais metais jaunesnius literatus, jis davė pradžią akmeistų mokyklai, kurioje išaugo daug rusų poezijos grandų, daugeliu atžvilgių pranokusių mokytoją talentu, gilumu ir meistriškumu.

Trumpas N. Gumiliovo gyvenimas galėtų suteikti daugybę siužetų nuotykių ir meilės romanams: mokslai Carskoje Selo licėjuje – ten pat, kur beveik šimtmečiu anksčiau mokėsi A. Puškinas; meilė, santuoka, skyrybos ir vėlesni sudėtingi santykiai su pirmąja žmona, genialia poete Ana Achmatova; ekspedicijos po Afriką; poezijos žurnalų ir almanachų leidyba; Čerubinos de Gabriak (Jelizavetos Dmitrijevos) literatūrinė mistifikacija, kuri baigėsi dvikova pistoletais su poetu Maksimilianu Vološinu; dviem Georgijaus kryžiais įvertinta beatodairiška drąsa Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose; jaudinanti, bet nelaiminga santuokos su antrąja jo gyvenimo Ania – Ana Engelgardt – istorija; galiausiai – tikro didvyrio verta mirtis.

Karo pabaigoje tarnavo Antantės sąjungininkų štabuose Paryžiuje ir Londone, tad galėjo likti Vakaruose, bet 1918 m. grįžo į pilietinio karo krečiamą Rusiją. Gilių monarchistinių ir religinių įsitikinimų poetas, ištikimas bekompromisiam dvarininko garbės kodeksui, čia nepritapo. Areštuotas ir apkaltintas Tagancevo sąmokslo byloje 1921 m. rugpjūtį tapo bolševikinio – Lenino, dar ne Stalino – teroro auka. Anot legendos, kurios autentiškumo neįmanoma patikrinti, atsisakė, kad jam prieš sušaudant užrištų akis, ir pats davė budelių būriui komandą šauti.

N. Gumiliovas į rusų poeziją įnešė naujų temų, motyvų ir įkvėpimo šaltinių: tolimos egzotiškos kelionės, neatrastų kraštų gamta ir žmonės, vikingų ir keltų legendos, Egipto, Babilonijos, Indijos mitologija, Afrikos ir Azijos tautų folkloras; kūrybiškai perdirbo ir atgaivino riteriškumo, mistinės ir tragiškos meilės tematiką. N. Gumiliovas yra iš tų autorių ir asmenybių, kurie lydi juos pamėgusį skaitytoją visą gyvenimą suteikdami tvirtumo, tikėjimo ir energijos.

Vertėjas

 

Nikolaj Gumiliov
N. Gumiliovas Carskoje Selo (1911). Nuotrauka ir culture.ru

 

Teatras

Kalėjime ar bažnyčioj

Mes, nuo šventųjų lig latrų,

Aktoriai esam mažyčiai

Viešpaties Dievo teatro.

 

Dievą aukštajame soste

Džiugina mūsų vaidyba.

Puošnios jo mantijos klostės

Aukso žvaigždelėmis žiba.

 

Gera Visatos Karaliui

Ložėj šviesos stebuklingos.

Šypsos Švenčiausia Mergelė,

Skaito libretą palinkus:

 

„Kainui šiurkščiam būti dera,

Hamletui – blyškiojo veido...“

Pačią aukščiausią fanfarų

Pučia arkangelas gaidą.

 

Dievas, stebėdamas vyksmą,

Domisi pjesės veikėjais.

Gaila, kad Hamletui linksma,

Ašarą Kainas praliejęs!

 

Tai nukrypimas nuo plano!

Kad neardytų siužeto –

Skausmui, kurčiajam titanui,

Juos prižiūrėt patikėta.

 

Skausmas – puikus režisierius,

Scenoje viską jis seka.

Kas vaidmeny neištvėręs –              

Negailestingai jis plaka.

 

Nėr kaip jo rykštės išvengti.

Rūpi apaštalui Petrui:

Kas, jei nebus galo šventei

Viešpaties Dievo teatro?

 

1910

 

 

Nunuodytasis

Kaip kreida, kaip kreida tavo veidas.

Vos pažįstama pasidarei

Ir drebėdama, žvilgsnį nuleidus

Man šampano paduodi taurėj.

 

Tu liūdi, nusisukus gracingai.

Viską aš jau seniai suprantu.

Bet išgersiu – išgersiu ryžtingai

Visą taurę, kur padavei tu.

 

Ir vidurnaktį, žvakėms užgesus,

Kai košmarai į lovą suskries –

Tie košmarai, smaugėjai atgrasūs –

Aš pajusiu svaigimą mirties.

 

Pas tave aš ateisiu, mieloji,

Ir kalbėsiu svajingai mąslus:

„Sapnavau aš, kad slėnis žaliuoja,

O virš jo – toks auksinis dangus.

 

Aš nuo šiol nebebūsiu žiaurus tau.

Būk laiminga dabar su kitu –

Aš iš tolimo, tolimo būsto

Smerkimu nesužeisiu piktu.

 

Vėsiame pailsingame rojuj

Bus šviesu ir nė kiek neskaudu.

Ir saldu man – neverki, brangioji! –

Jog tai tu man įpylei nuodų.“

 

ne vėliau kaip 1912 m. sausis

 

 

Aštuoneilis

Nei naktį šnekinančio vėjo,

Nei savo motinos dainos –

Suprasti niekad nemokėjom

Reikalingiausios mums žinios.

Ir kaip Dangaus prisiminimas,

Kaip laidas gėrių amžinų

Kalbos aukštasis sutrikimas

Poetui tenka dovanų.        

 

1915

 

 

Paguoda

Mirusiajam groja

Muzika varpų,

Lelija tyroji

Smelkia jį kvapu.

 

Miręs regi darną

Amžinos šviesos,

Serafimo sparną

Sniego skaistumos.

 

Miršti tu, vaikele,

Jau delnai šalti.                   

Tu į dangų kelio

Nežinai pati.

 

Bet tave į rojų

Mano maldos neš.

Tai tiesa, mieloji,

Tau prisiekiu aš.

 

1917 m. birželis

 

 

Žvaigždžių žarstytoja

Nors esi nežemiška beveik,

Atstumi mane ne visąlaik –

 

Tyliai, tyliai, švelniai, kaip sapne,

Kartais ateini tu pas mane.

 

Sruoga ant kaktos tau bangele,

Bet bučiuoti man jos nevalia.

 

Liejas tau švytėjimu tykiu

Mėnesiena iš puikių akių.

 

Priešė man ir draugė tu brangi,

Tu žingsniu palaimintu žengi –

 

Lyg per širdį eidama lėtai

Tu žvaigždes ir žiedlapius žarstai.

 

Nežinau, iš kur jų tiek turi

Ir kodėl esi tokia tauri,

 

Kad jau tas, kam apsireiškei tu,

Nepamils gyvenime kitų?

 

1917 m. rugpjūtis–1918 m. pavasaris

 

 

Pasiklydęs tramvajus

Ėjau gatve lig tol nematyta

Ir varnų gvoją staiga girdžiu,

Griausmus perkūno, garsus trimito:

Rieda tramvajus visu greičiu.

 

Kaip aš užšokau ant jo laiptelio –

Iš atminties išnyko manos.

Ore jis brėžė ugnies takelį,

Matomą net ir šviesoj dienos.

 

Viesulu veržės tamsiu, sparnuotu,

Jis pasiklydo amžių gausoj.

Vairuotojau, reikia, kad jis sustotų!

Prašau stabdyti vagoną tuoj!

 

Vėlu! Jau aplenkėm kinų sieną,

Perskrodėm girią palmių lieknų,

Tiltais per Nevą, Nilą ir Seną

Mes pradundėjom uraganu.

 

Stebintį mus įtariai pamatėm

Šmėkštelint lango kvadrate

Elgetą senį – žinia, tą patį,

Kur pernai numirė Beirute.

 

Kur aš? – Tokia nerami tuksena

Širdis atsakymą nelauktai:

Šitoj stoty perkami nuo seno

Į Dvasios Indiją bilietai.

 

Iškaba... Raidės, pritvinkę kraujo,

Skelbia: „Daržovės“ – bet suprantu:

Čia ne kopūstų galvom prekiauja,

O nukirstom galvom pasmerktų.

 

Skerdikas raudonu rūbu, beveidis

Galvą nupjovė ir man peiliu.

Į glitnią dėžę giliai nuleidęs

Paliko ją laukt su kitom pirklių.

 

O gatvėj tvora iš lentų obliuotų,

Trilangis namas pilkoj vejoj.

Vairuotojau, reikia, kad jis sustotų!

Prašau stabdyti vagoną tuoj!

 

Maša, dainuodavai čia svajingai,

Dovaną man, jaunikiui, ruošei.

Kur tavo balsas ir kūnas dingo,

Ar gali būti, jog tu mirei?

 

Kaip tu anąkart vaitojai menėj!

O aš pudruota kasa ėjau

Į rūmus prisistatyt carienei –

Ir jau tavęs nemačiau daugiau.

 

Laisve tikėt, supratau, neverta:

Tai tik šviesa iš erdvių klaidžių.

Žmonės ir vėlės burias prie vartų

Į paslaptingą žvėryną žvaigždžių.

 

Saldžiam dvelksme pažinau gimtinę,

Mane už tilto sutinka štai

Raitelio pirštinė geležinė

Ir žirgas, kanopas keliąs aukštai.

 

Kaip įrėžtà, Izaoko matos

Didi šventovė dangaus fone.

Maldą kalbu už sveikatą Mašos

Ir amžinatilsį – už mane.

 

Bet širdyje gėla amžinoji,

Skaudu gyvent, kvėpuoti tvanku...

Ak Maša, argi kada žinojau,

Kad taip mylėt ir liūdėt sunku!

 

1919 m. gruodžio 29–30 d.

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas

 

Nikolaj Gumiliov. Kavaleristo užrašai ČIA

Draugai