Vakar naktį vėl išėjau į sulaukėjusį sodą.
Ulf Peter Hallberg „Europos šlamštas“

1. sklandau ore

aš turčių sodininkas. vyras ryte išvažiuoja juodu karstu, vėlai vakare grįžta tuo pačiu juodu karstu. moteris perka šaldytus broilerius, kepa, mokosi mirusių kalbų. už mane niekas geriau nežino, kuo šie namai kvėpuoja. nykiausia žiemomis, kai užsiveria slapčiausios poros, užsirakina pumpurai, visata nustoja plėstis, moterys užsikniaubia it miegantys šikšnosparniai. suvilioti namų moterį? tai galėjau padaryti begalę kartų. mačiau, kaip auga jų vaikai, kalėsi dukrų krūtys. jau įstengdavau apsimesti užtrauktuku moters aukštaauliuose. slysdavau blauzda it banglentininkas bangos ketera, it žoliapjovės peilis vasaros paviršium. virsdavau auskaro obsidianu. jo juoda akim žvelgiau iš viršaus, į pasaulį, į kūno išlinkius ir nuokalnes. galėjau mėgautis intymumu, tuo virpuliu –­ matai, o nelieti. jau nekalbu apie medžius, krūmus, žoles, kurie mane dangstė, ėjo išvien su manim.
pasigerdavau slapta, tik jiems išplaukus tuo karstu kur nors toliau – iki kokios palmės ar kalno, likęs vienas. girto manęs nieks nėra matęs, tik mano paties batai ir takas namo. dar lapų krūva, į kurią įsikniaubęs šaukiau anąkart apimtas ekstazės: bybį dėjau, sodininkas, matai, kokia čia, blet’, profesija?!
miriau staiga, aišku, vienas. jau seniai, o jiems atrodo, kad aš taip pat šypsausi, raunu kiaulpienes, vaikštau su Fiskars žirklėmis ir nieks nėr pasikeitę – – –
soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš tos pačios laistymo žarnos. mačiau ir kaip sodą, tuos namus, smėlio dėžę pasiima kylantis upės vanduo – – –
geras sodininkas yra miręs sodininkas ir visi tai žino.

2015 10 31

 

2. tamsos deginimas

tą pavasarį netyč padegiau žydintį sodą, pernakt kūrendamas laužus aplink, kad nenušaltų žiedai, kai tuo metu žvėrys, laikraščiai pranašavo šėtoniškus šalčius, potvynį ir XXI a. tamsą. tą pavasarį, kai padegiau stačius medžius ir degė tamsa – buvo šviesu. ar galit įsivaizduoti kino vertesnį vaizdą? tai atspindys vakaro dangaus, – kažkas ulbėjo, nors greičiau to, kas dedasi čia pat ant žemės dieną ir naktį – mūsų galvose, prie stalų ir lovose. kai degė žydintis sodas ir liepsnojo tamsa:

žiedai sulindo į pumpurus                    į mano kaukolę lindo                                           vyrai į moteris
pumpurai sulindo į ūglius                     į blakstienas lindo                                        į vamzdžius kulkos
ūgliai sulindo į šakas                            į gyslas                                      elektra atgal į žemę ir vandenį
šakos į kamienus                                 į kaklą                                                        vaikai į motinų įsčias
kamienai į šaknis                                 į liemenį mano                                              paukščiai į šachtas
šaknys į sėklas                                    į sąnarius tavo                                                 miestai į akmenį
sėklos į OBUOLĮ                                   į lūpas mūsų                                               dūmai – – – – – – –

visata ėmė trauktis atgal, į sprogimo momentą, į atspirties tašką, judintoją, į dievą, kuris ir yra didysis kurstytojas bei teroristas – – –

tas obuolys guli dabar ant stalo viešbučio kambaryje, geriam degtinę su bičiuliais sodininkais, užkandam tuo obuoliu, tuo pavasariu, kai degė tamsa mūsų galvose.

2015 10 28

 

3. kurmiarausis

gulėjau embriono poza po juoda obelim apsikabinęs kurmiarausį. stebėjau, kaip jis pamažu virsta mano Fudzijama. meldžiausi trejybei: NUŠČIUVĘS DANGUS –­ NEVILTIS – NEŠLOVĖ. ir klausiaus vėjo švilpesio, sklidusio iš žemės angos, iš kito manęs.
– – – kalnai yra iš aklumo.

2016 01 05