Valdas Gedgaudas
(1962–2013)
IŠ NEIŠLEISTOS KNYGOS
„STIPRĖJANTI JUODA"
MĖLYNAS MOTYVAS
Jei turėčiau balandžio sparnus
nusiplėščiau užkasčiau juos
ir duobei užlygintai tyliai
kad nieks negirdėtų ištarčiau:
„čia ilsisi mano sparnai"
arba įstiklinčiau įsirėminčiau
ankštoj pernykščių tarpstočių būdelėj
ant medvaržčio seno šalia dulkančio odmaišio
kuriame gurgžda smulkintų nuotaikų skiautės
rimtesniems vargonų taisymo atvejams – pasikabinčiau
jei turėčiau balandžio sparnus
jei žinočiau neabejočiau
kad jaučiu juos
vai lėkčiau vai skrisčiau
į nekaitomą tamsių mėnulio iešmininkų šiaurę
atsigulčiau ant kranto
šalia iškruvinto savo jėgos aitvaro
užpustyto vaikystės posūkio
tepaluoto sutręšusio pabėgio
po nereguliuojama dylančio debesio pervaža
POST MORTEM
Ar ten irgi būva ruduo
obuoliai tokie pat
geltoni su balkšvokais taškiukais
ar ten didelė auga žolė
ar toks pat ten dangus
iki mėlynumo raudono
įjuodęs prie virpančio lango
besiglaustant ryto žuvims
ar ten ir klevai tokie pat
besilošiantys upėn
ant kranto berniukui
sutemų sąsparas girgždinant
ar ten tiltas toks pat po kuriuo
mano siela sudrėkus
neįsidega lūžta degtukas
ir alkaną tamsą drebia naktis
AKROSTICHAS
JŪRATEI
Jonų Šventų pastoliai – sutema
ūgli žvarboka baltanytė
raudona kamža šermeninga džuljeta
agnùs gaidys blyškiu šventiko veidu švyti
tebaldas – auklė – kunigaikštis – ten
ėdrūnų nusiaubtoj veronoj – šiapus
picerija dangaus kur juodu sidabru šalvena
afišos senos su išblunkančiom premjerų datom
ugniasienių nebėr – tik žilas juokdarys
livrėja priešo barzdele oria kulisų kilpom
ėglingas lapkritis tarytum ėduonis
kur smaugia šitaip – net erinijos prikimsta
audra nurimo jau kraujingais pagardais
ignalina – mergaitė – ežeras – kraupokas
tavasis farewell – na pagaliau o kaip kitaip
– – ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas – –
STOTYS
I NUTEISIAMAS MIRTI
Gana čia suveltai kraujuot
pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau
rugsėjo saulei į delyro šiaurę
įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau
II IMA NEŠTI KRYŽIŲ
Sumautas angelas su maudymosi kepuraite
neveikiančio ant fontanėlio atrabailos
gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas
trimitų be bet vakarėjant budi
III PIRMASIS SUKLUPIMAS
„Pabūk dar", – tuštumai tariau
pilnai saulėtų motinos dienų
švelnių pavasario šaltukų
ir melsvo besibaigiančių žibuoklių vėjo
IV SUSITINKA SAVO MOTINĄ
Sugėrusi dienotvarkes sapnus ir išpažintis
apvaizdos išdurta akim dar kviečianti
pasiausti pastraksėt išgerti
vandenuko prieš neatsigrįžtant
V SIMONAS KIRĖNIETIS
– Ei Močkrušy! Kiek kryžiaus imsi?!
– Du su puse ir tą likutį kur prie šono
dar kirvį oblių kaltą duok vinių
drobulę baltą ir tą juodą kapiušoną
VI VERONIKA NUŠLUOSTO VEIDĄ
Jis šitiek metų šaukėsi mirties
kol vieną gan murkšlotą rytą
spigusis dukružėli kaip jauties
ji tarė tiesdama jam amžinojo atilsėlio kvitą
VII ANTRASIS SUKLUPIMAS
Nebesulaukęs hemoraginio „In fine"
jisai rymojo virvę kanapinę
užnėręs ant raukšlėto sprando
ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė
VIII GUODŽIA VERKIANČIAS MOTERIS
Tu ja tikėjai!
Ir ji tavim!
Ar ne šaltoka judviem
nuo žvarbstančiųjų paskutinio geismo freskų rūsčio
IX TREČIASIS SUKLUPIMAS
Naktis be numerio be uniformos skiriamųjų juostų
tau anestetikų saldãrūgščių lėtai suleis
kai apie pabaigas pradžios vylingai užkukuos
tuščių vasario ampulių mergaitė
X APNUOGINIMAS
Žiemą išpjovė kreivai šaligatvin įaugusius medžius
o po to tas smulkiais kvadratėliais taškeliais juostelėm
ištapytas geltono sapno mandalos paukštis
išgaišusio rudens šermukšnyje kasnakt sudygstantis
XI KALAMAS PRIE KRYŽIAUS
Mano miško Kalvarijų broli
droviųjų avelių dresuotojau
gal be reikalo bandėm įžodint
tą negyvą nebeįžodinamą
XII MIRŠTA ANT KRYŽIAUS
Tas angelas su kaina ant peties
apleistoje paminklų dirbtuvėlėje šalia šventoriaus
brangus bjaurybė – nei žymės
kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs
XIII ANT MOTINOS KELIŲ
Žaliuojančiu pleištu gegužių tvoskiančiais paparčiais
prakiurdytų gegučių dangumi išskaistintu
neužmirštuolių kairiniu indigo
veronikomis kadagiu kazokiniu žaizdas mazgoja kapininė nebylė
XIV KAPAS
Tiesiai – nuokalne į kairę – tiesiai įkalnėn
ir vėl kairėn ir į kalniuką dešiniau ir iki galo tiesiai tiesiai
iki ankštų lopšinių vartuose įstingusios
nebepakeliamos prabėgto Dievo motinos
XV PRISIKĖLIMAS
Kai nieko nebelieka tiktai liepsnos
tik anglijantis įžadų votas
šalto prakaito išmuštom slėpsnom
įmanu dar šiek tiek papozuoti