Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė

Esu kaimo vaikas. Gimiau ir užaugau Utenos rajone, Klovinių kaime. Gal todėl nesapnuoju nei didelių miestų, nei karalysčių, nei auksu siuvinėtų rūbų. Tik kryžkeles. Ir mažutis mano gyvenimas amžinai ieško kelio su baikštaus avinėlio pėda po senelių sodintais šermukšniais. Tas vaikystės kelias iki šiol skaudžiai tebevingiuoja per mano mintis ir širdį, nes jau beveik dešimt metų gyvenu ir dirbu Škotijoje, Glazgo mieste, kur dangų juosia vaivorykštės, o vėjų piemenys gano lietaus debesų aveles.

Tomos Jonuškaitės nuotrauka

 

Viešpaties knygos

I

Kodėl Viešpats
Suskaitė jų gyvenimus
Kaip mėgstamiausias knygas?
Vienas eilutes pabraukė,
Kitas ištrynė,
Trečių mintis
Pasižymėjo paraštėse.
Ir nebeliko nieko vientisa. –
Kūnai,
Klaidžiojantys
Ilgais koridoriais.
Ieškantys seniai išvažiavusių
Autobusų ir traukinių.
Besišaukiantys mirusiųjų
Ir nepažįstantys gyvųjų.
Jų sielos
Naktimis suskrenda
Prie balto valgyklos stalo
Ir kaip alkani paukščiai
Lesa vėjus ir mėnesieną.

 

II

Esu sulaužytų sielų ir kūnų slaugytoja.
Mano vardas –
Šaron, Aina, Margaret ir Meri.
Senas vyras sako,
Jog karo metais
Nužudžiau jo žmoną,
O mano veidas matytas
Kažkur Denistone.
Palauk, ar ne su tavimi
Eidavom į šokius
Ir paskui grįždavom
Naktiniais autobusais,
Kvepėdami cigarečių dūmais ir prakaitu?
Dabar mano žmonės miega,
Dejuodami ir šaukdamies Dievo
Ar savo motinų.
Jos – net išėjusios anapus –
Tebėra arčiausiai.
Prijaukinta mirtis –
Kaip katė –
Įsėlina pro duris.
Kvėpteli šalčiu.
Kur ji atsistos –
Galvūgaly ar kojūgaly?
Ką ji prašys pažadėti
Ir ko atsižadėt amžinai?
Pro slaptas duris
Kostiumuoti gedėtojai
Atsargiai išneš besielį kūną.
Vienam pasaulio pabaiga jau atėjo.
Ir niekas iš esančiųjų
Nepasiges išėjusiojo
Sugrįžti į Viešpaties talpyklę dulke.
Aušrinė tokia ryški.
Po sodo žolę bėginėja varnėnas.
Rankoj akmenin sugniaužta
Tyli mano širdis.
Esu sulaužytų kūnų ir sielų slaugytoja –
Šaron, Aina, Margaret, Meri.

 

III

Nieko nebeturiu –
Nei namų, nei pinigų,
Net smulkių autobuso bilietui.
Bet kai ištrūksiu iš čia,
Prižadu, pasiimsiu tave.
Klajosim tūkstančiais pasaulio kelių,
Pilnom rankom raškysim laikinybės gėles
Ir čiulbėsim su neregėtais paukščiais...
Stumiu girgždantį vežimėlį
Vandenyno pakrante.
Saulė lyti primerktas akis.
Viena kitą virkdo žuvėdros.
Bangos dūkuoja po kojom.
Senukas kreta iš juoko.
Mojuoja
Debesims, vėjams,
Vaikams ir šunims.
Bet ratukai grimzta ir grimzta į smėlį.
Grimzta ir grimzta.
Pasaulis tik krantas,
Tik smiltys, skandinamos
Amžinybės vandens
Ir nieko nelieka.
Nieko nelieka.
Tik smėlin įaugęs
Surūdijęs dviračio ratas.

 

IV

Tas žmogus vaiko akimis.
Tas Frankis.
Tėvas, pasiramsčiuodamas
Dviem lazdomis,
Ateina ir valandų valandas
Sėdi prie jo.
Sako, buvo jūreivis,
Plaukė ir juokėsi,
Šypsojosi merginoms,
Ir pasaulis
Buvo jam po kojomis –
Su neatrastų žemių ilgesiu
Ir žuvų gyvybės pilnomis jūromis.
Dabar sėdi bejėgis.
Tik akys. Vaiko akys veide.
Žiojasi kaip paukštis.
Ir atsigręžia šaukiamas.
Franky, boy, how are you?..
Šiandien baltas kaip drobė.
Akys apvilktos kito pasaulio rūku.
Ir tėvas neglosto galvos,
Tik isteriškai šaukia –
Koma!.. Mano berniukui koma.
Ir niekas negelbėja.
Net Dievas,
Kurio seniokiškas žvilgsnis
Ilgisi žemės vaiko akių.
Kai po pietų išnešioju
Vėju ir pavasariu
Kvepiančius drabužius,
Ant Frankio lovos padedu
Minkštus kasdienius marškinius.
Ir jaučiu –
Niekada nebebus jais apvilktas.
Tik akių šviesa
Likusi tuščiame kambary.
Neperplauktų jūrų ošimas
Ir linksmi slaugių žodžiai –
Franky, boy, how are you?..

 

Kelias

I

Kaip žodis iš nutrintos
Maldaknygės –
Išmoktas, kartotas,
Nučiupinėtas,
Dievui aukotas,
Prakeiktas
Ir apraudotas –
Myliu. –
Nesupurvintas
Baltas
Žiedlapis
Gyventi
Vėjui
Ant peties.

 

II

Seno kuparo širdy
Tebežydi
Maža
Geltona
Suknelė,
Pačiam viduržiemy
Nupirkta
Man gimus.

 

III

Kažkas nutrūksta
Viduj
Ir virpa
Jaudulio spyruokle
Galugerkly.
Lyg mažas bejėgis
Voriukas
Būtų paleidęs iš aukštybių
Nelaisvėn įkliuvusį
Rasos lašą.
Niekam nereikėjo
Šito gerumo.
Nebent tamsai,
Kantriai klausiusiai
Verksmo
Juodą nakties valandą.

 

IV

Blunkančiam
Drobės
Lauke
Kieminėjantis
Vabalas
Toks panašus
Į mane,
Kai sunki
Ir palinkus
Rūko piene
Ieškau pamesto
Kelio namo...