Haroldas BAUBINAS

Gyvybės vanduo

                  Erikai

I. orbitos

kvailiai mes mieloji
kvailiai
vaikštome ratais kaip du
aklieji susikirsdami baltom
obelinėm lazdelėm
žymime savo keistas orbitas
pelenais
nemiga
vyno butelių šukėmis
artėja ruduo ir mus apgaubia splinas
o mes vaikštom ir vaikštom
susikirsdami delnais
žodžių kreivėmis
šiandien pasižadu eiti tiesiau


II. iš pokalbio

mirusių kambariuose užgęsta šviesos
nesakyk šitaip
mirusių kambariuose
na po velnių nesakyk šitaip
aš vakar sapnavau
jau visai įdomu tik tikiuosi jog tai nebuvo košmaras
sapnavau seną kaimelį kuriame ganėsi pulkas avių
jos buvo juodos?
avys buvo baltos kaip tavo žvilgsnis
tu ir vėl gražbyliauji
buvo baltos kaip tavo oda ir mes matėme jas plaukdami ežeru
kvailas sapnas tikriausiai ten buvo valtis
ten buvo plaustas iš medžio ir tuščių plastikinių butelių
ar toks plaustas galėtų mus išlaikyti ypač tave sklidiną karščio?
mes plaukėme į ežero vidurį kuriame atsispindėjo kalnai
o kur dingo žiurkės? tu dažnai sapnuoji žiurkes ryjančias
tai buvo taikus kaimelis ir ežere nė lašo mirties mes žengėme
nė lašo mirties? tikriausiai ten buvo ne tavo ežeras
žengėme per įsitempusį vandens paviršių per snieginą kalno
viršūnę
ar tu esi tikras jog tai tavo sapnas? ar tu nekarščiuoji
vienintelė mano liga esi
nesakyk
kalno viršūnėje sniegas buvo šiltesnis už pievą
ten ne sniegas buvo vilnos avių
ant kalno viršūnės augo didžiulė saulėgrąža
kvailys
tavo mėgstamiausia gėlė kurią nuskyniau
debilas
ir padėjau ją tau prie kojų
po velnių nesakyk
ir padėjau tau ją ant širdies
...
rugsėjo lietuje
žaibais
susikerta lūpos


III. šešėliškoji

štai taip tu nuspaudi jungiklį ir kambarį užvaldo sutemos
čežantys rūbai virpantis oras pilna burna tavo plaukų
girdi kaip anapus ten dūžta vitrinos
kaip iš maldos namų sunkiai grįžta pavargę senukai
į antakį įsikerta audros geluonis ir aš per sekundę užmirštu
miestą
ar girdi kaip ten po šonkauliais dūžta lietus
išgaruoja sutemos ir visas jusles užpildo kvapas
obelys apsamanojusios tvoros vėsi kaklo oda
virpesiai
pirštais ieškant pažįstamų kontūrų
ar girdi kaip miestas bijo ramybės
ar girdi po savimi užsidegusį kraują


IV. gyvybės vanduo

draskiausi
nusiplėšiau rūbus
veidą
po detalę išardžiau kūną
pažadu jog būsiu stipresnis
surinkęs save iš naujo
sudėjęs kūno raides kitaip
suradęs visus paslėptus ženklus
tave
savo upę ir patį gražiausiąjį medį
sodą kuriame niekada tamsa nesilanko
tykų šaltinį vynuogynų giraitėje
pažadu jog būsiu stipresnis
ir tada aš gyvensiu
gyvensiu

 

siuita dviem

ir pilki buvo rudenio dangūs
ir lietus buvo kartesnis už vakarą
ieškodami savęs ėjome gelžkelio kreivėmis
ėjome dviese šiaurės kryptim

tiesiai nesidairydami į kitas linijas
ėjome atsargiai dviese kaip paukščiai
per apnuogintus elektros laidus
ėjome vandeningu nakties skliauto stuburu

ir viduryje saulėgrąžų lauko sustojome
ir sustojome susiraizgę žodžiuose apsiviję plaukais
ir sustoję ilgai žiūrėjom į gelžkelį
supratę savo ėjimo tikslą

Pompėjai. Ramintos Važgėlaitės nuotrauka

Draugai