Patryko Romano nuotrauka

 

Jadwiga Graboś gimė 1972 m. Liubline. Šio miesto Marios Curie-Skłodowskos universitete studijavo germanistiką, o Krokuvos Jogailos universitete baigė literatūros ir meno studijas. Lenkų rašytojų asociacijos narė. Dirba vokiečių kalbos mokytoja. Rašo eilėraščius, prozą, kuria dainų tekstus. Pirmą kartą jos poezija buvo išspausdinta leidinyje „Akcent“ 2019 m., o proza – 2023 m. Trijų poezijos rinkinių autorė: „Lekcje rozróżniania“ („Atpažįstamumo pamokos“, 2019), „Przeprowadzki“ („Persikraustymai“, 2022) ir „Kontakt“ („Kontaktas“, 2023).  2023 m. buvo apdovanota Liublino miesto mero premija.

Anot Bogusławo Wróblewskio, J. Graboś lyrikai būdinga nepaprasta empatija, su kuria ji priima gęstančių, nelaimių ištiktų žmonių emocinę ir socialinę situaciją. Tų, kurie, susidūrę su tragedija, neįstengia prisitaikyti prie egzistuojančių normų. Reikia ypatingo gebėjimo įsiskverbti į jų pasaulį. Rašytoja tą daro su šviesia, šilta, pasitikėjimo kupina nuotaika. Jos eilėraščiai mums suteikia gyvenimiškos stiprybės, sustiprina, padeda atgauti tikėjimą žmogiškumu.

Vertėja

 

visuotinė trauka

 

siaubingai vengiu tų vietų

stipriai spaudžiu aukščiausią pavarą ir tuomet suima nerimas kad vis tik

iššaus pagalvė reikalai dar labiau pasunkės

kelią pastos baliustrada medžio kamienas arba stulpas

gelbsti mintis

kad tavo sūnau akys panašios į mano

tau patinka kai į jas žiūriu

 

 

tą dieną

 

tai buvo penktadienis – kojų tau nenuploviau

tik drėgnu rankšluosčiu nušluosčiau

neįstengiau pakelti tai tik paverčiau tavo kūną

sulysusį ir sutinusį nuo pertekliaus vandens

tylėjome aš skaičiavau tavo atodūsius

kiekvienas tau kainavo daug lyg būtum didelė žuvis

dar vis desperatiškai bandei kovoti

gaudei orą ilgai laikiau tavo ranką

taip ilgai kol net baigėsi mūsų laikas

žiūrėjome viens kitam į akis kaip niekad anksčiau

tą dieną o buvo penktadienis

stebėjau medicinos įrangos rodiklius

ir supratau paskutinio patarnavimo esmę

 

 

vieną sudaužysi – žus kitas

 

žiūriu į moterį su skarele kuri darželyje supylė

iš žemių kapą kruopščiai išdėliojo trinkeles

viena pati palaidojo marčią ir dvi anūkes 

žiūriu į sukniubusį daugiabutį kuriame sviedinys užmušė tėvą

griuvėsiai prispaudė neįgalų jo sūnų

dabar guli abu gretimuos kambariuos

 

jie tikslūs nusikalsdami

 

šeima tai susisiekiantys indai

iš kompiuterio ekrano kalba ponia

nuotolinėje konferencijoje

 

kažkas pačiu laiku paklausia

kaip kalbėt su vaiku apie karą jei jis

šneka tik apie žiurkėną iš bado pastipusį

 

 

manekenas

 

vaikai po visą sodą išmėtė spalvotus sviedinius

žiūri bet jau nenubraukia žilų plaukų nuo veido

ir jokios šypsenos nematom

nebėra ką parodyt nei lūpų judesiu nei žvilgsniu

 

užuot sveika užuot šventoji atkuriu tą vaizdą

kai liesa ranka renka spalvotus sviedinius ir meta į skreitą

dėl bendros tvarkos dabar stovime čia

lyg iškirpti iš paveikslo ir įklijuoti į drumstą koliažą

 

sušalau eidama paskui karstą

 

 

paplūdimyje

 

vaikai kankina medūzas

mėto į kibirėlius jų liulančius kūnus

neša parodyt laimikį cigaretes čiulpiančioms močiutėms

jos pavargusios neturi jėgų protestuoti

nori šventos ramybės

šalia žmonės kovoja už erdvę

plaktukas vėjas širma dūmai

skelbimų lentos informuoja

kas pietums su nuolaida

prieš bažnyčią afišoj

Jėzus laukia – užeik

 

 

kai prašai „palikim pėdsakus kartu“

 

kai aš žinau o tu dar ne kai už tave giliau

šviežiam sniege įspaudžiu pėdsaką

 

kai ėjome nuo lango lig kito

ir laukėm kol daugiau prisnigs

džiaugėmės kiekviena snaige

tarsi tas džiaugsmas mus išgelbėti galėtų

tarsi baltumas nepavirstų juoda pliurza

tarsi jo niekas nesunaikintų druska

tarsi nevirstų pats klastinga sliduma

ant kurios gali sutrupėti kaulai

 

kai aš žinau o tu dar ne glaudžiu tave stipriau

ir žiūrime ilgai į pėdsakus

ir bėgam greit į parką

 

 

vaikas

 

traukia iš ežero lobius:

lapą riešuto kevalą žievę kankorėžį su šakele

dumblius pagaliukus dangtelius varlę

laimikius neša mamai

užaugęs būsiu žvejas

tada išplauks toli

pasisotins tyla ir vėju

tarp nendrių pamatys antis

kragus laumžirgius ir moters

kūną be galvos

tarp ajerų įstrigusius

drabužių likučius

visa ko nesiilgi niekas

 

niekada daugiau

neprieis prie vandens

 

 

vakar

 

vieną popietę

girdėjau sakant

tėvas mušė kol užmušė nes verkė be perstojo

ir supratau kad paprasčiausi pasiteisinimai

patys veiksmingiausi

 

 

tėtis

 

nerangiai atsisėdęs ant suolo pasisodino ant kelių

viena ranka apkabino ir glaudė

kita užmovė kepurę sagstė striukę batus

lėtai kad neišslystų

pakilo apglėbęs ir visas pasaulis sukniubo jam ant peties

pravirom lūpom didžiulėm akim suakmenėjusiu veidu

su rankom kurios niekados neapsivys jo kaklo

be žodžių nes žodžiai arba jau mirę arba niekad negims

dar labiau išsitiesė – tarsi sunkumų kilnotojas

susirinkęs gertuvę krepšį ir šlepetes

nusinešė namo savo pasaulį

kurį nulipdė panašų į kūrėjo sukurtą 

 

laukiau bet tu nepasirodei nėjai pro šalį

norėjau paklausti kam tiedu vienodi tau bus reikalingi

ką veiksi su meile prie kojų

nebijok neketinu dėti pirštų

į tavo šoną tenorėjau paklausti

kas gi bus kai ir jis paliks toks pat neįgalus

ar sunkumai vien tam kad gautų medalį

 

 

res (in)corporales

 

tas mano į plaučius įkvepiamas oras

ant lovos numesti drabužiai pirštų atspaudai ant rankenos

susivėlę plaukai gumytė segtukas kuodelis kavos puodelis ir knygos

pėdų įspaudas batų viduj lysvė ir joje špinatų daigai

 

mano chaosas – jame užmiegu ir išneriu būtiniems darbams

tai mano kūnas kuris niekados daugiau negimdys

skausmas stuburo juosmeninėje dalyje protėvių dovana

mintys kurių jau nebijau o juk iš pradžių

 

buvau nematoma net per mikroskopą

man paskolinti genai kad tapčiau akių spalva ir lūpų linija

nekilę klausimai apie įgimtus defektus neišsipildė blogos pranašystės

viskas prasidėjo nuo manęs (o jinai užuot nasciturus šnabždėjo man

dukryte)

 

o jeigu vis dėlto

būčiau apsigaubus ne satinu o žuvies žvynais negalėčiau pati kvėpuoti

gulėčiau tarsi moliūgėlis ar nors kartą būtų pavadinus mane stebuklu

ar turėčiau teisę įsikurti jos gyvenime mus abi nukryžiuoti

ir iškeliauti

skaičiuot rožinių balionėlių kiekvienais metais man pro debesis siųstų

 

iš tikrųjų

kas norėtų austi virkštelę tarp sąžinių

tegul pirmiausia eina be perstojo dieną ir naktį

tarnauti

 

mačiau

karalienei žuvus miršta spiečius

 

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė