Viduržiemio būsenos

Parko nuošalyje
Atsargiai grimzta katė
Į tylinčią pusnį

Ji pasižiūri į mane
Gal kartais jai suteiksiu
Mėsos kąsnelio malonę

Bet nieko jai neturiu
Ir negaliu išgelbėti jos
Sustirusių kojų

Varnai viršūnėje
Nieko nereikia tik stebėti
Šį ledėjantį pasaulį

Tolumoj garuoja
Sidabras nušliaužęs
Nuo eglių

Slidininkai šliuožia
Palikdami ilgas vėžes
Dvigubų prisiminimų

Katė užšoko ant tvoros
Jos akys spindi kaip
Šerkšnas ant stiklo.

 

Vaizdas

Medžių kamienai
Apspurę nuo sniego
Jų šaknys žemėje šildosi

Gilus žiemos įmygis
Įspaustas lede
Kaip pėdsakai

Tik paukštis nieko neradęs
Jokio trupinio anei kirmėlės
Šakose varganai čirpsi

Už upės, toli
Smilkalų lazdelės
Kaminai verpia dūmus

Bet jų baugių
Pamėkliškų veidrodžių
Mes nedaužome

Tik nuolankiai slepiamės
Baltame spindesy.

 

* * *

Vieniša lesyklėlė
Siūbuoja pušyje
Iš kartono padaryta

Tuščiame dugne
Keli trupiniai ir saulės
Sudegintas sniegas

Apačioj, prie sušalusių
Viržių, išnykęs
Bičių ūžesys ir medaus lipnumas

Lyg būtų numesti
Angelo sparnai –
Tokios minkštos pusnys.

 

Kontempliacija

Šakų vielose
Sužydę sniego spurgai
Žemėn nubyra

Čežančių ledų
Mitologinė muzika
Liejas ant vandens

Vienišas keliautojas
Sustojo prie kranto
Ir žvelgia kažkur

Gal kontempliuoja
Vėjo šiurenimą, ledų
Aižėjimą ar ilgisi ko nors

Bet aš to nežinau
Tik stebiu jį lyg akmuo
Paveikslo kampe.

 

* * *

Žali augalų natiurmortai
Prieš sniego prisirijusį miestą,
Baltuoja erdvė
Visomis filigraniškai
Išraižytoms šakomis,
Zylės kažkur pasislėpusios,
Balandžiai skraido virš
Trupinių,
Sušalusio gyvenimo plunksnos

Šis ėjimas į lauką
Atsargiai lyg sergėtum ploną
Ledinį sluoksnį, kuris
Neįlūžta...

 

Ieškojimai

Surūdijęs šviesos srautas
Sklendžia palangėmis
Tylėjimo dūriai

Mano sniego širdyje
Tavo veidas
Ištirpęs

Uždaryk duris,
Užverk jas, išeik į orą
Pasivaikščioti

Ten guli kurpaitė
pusnyje, gintarinė,
Perlų papuošalai

Ten lazuritų šypsenos
Sraigės judėjimas
Amžinas

Vaikštau po tamsą
Kambariuose
Ugninis cinoberio
Atspaudas

Popieriaus lūpdažis.

 

* * *

Nemigos akiračiai
Aukštos temperatūros dugne
Virpa pasakojimai
Lyg smilkalų dūmai,
Kažkas, gal net angelas
Galėtų įžengti į mano nutapytas ikonas,
Bet net jis kažkur prapuolęs
Savo danguje
Žvaigždynus skaičiuoja,
O čia padangės pilkšvos ir keliančios
Drebulį,
Žvirbliai nakčiai nutilę.

 

Žiemos gėlės

Bijūnai viduržiemį nutapyti,
Tušas liejas kaip ašaros,
Kraujagyslės to juodo šaltinio,
Išraižiusio ryžių popierių...

Atsitveriu atmintimi: įsivaizduoju
Mergelę Jang, aiškiaregys jos prašo
Perduoti ką nors dovanų
Imperatoriui, iš dausų pasaulio,
Ji ištraukia sidabrinį plaukų smeigtuką,
Bet juk tokių tūkstančiai?
Kas tuo patikės? Pavydūs šešėliai
Pasilieka su ja saloje, kaip
Užmūryti tyloje debesys
Plakas virš sapno duobės.

Ir vėl bijūnai
Pašiurpsta nuo teptuko
Šalto prisilietimo.

 

* * *

Raudonas klevų lakas
Užlieja Kioto grindinius
Kur eini Giono geiša?
Kur slepi savo žvilgsnį?
Styro persmeigtas mėnuo
Naktis žiburiuoja tyli,
Apmuturiuota kimono šilkais
To seno sudilusio miesto.