Jurgis Kunčinas. Vasario pabaiga

Vasaris pasitiko mus pūga,
Skaudžiu šalčiu ir akmeninėm lūpom.
Lyg peilis paaštrėjusi rega
Pamatė daiktą, kur nuskendo Kupa*.

Jis tiesė delną. Linijos
Lyg snaigių spinduliai ten sklaidės
Ne mano čia, o aš – ne jos,
Ir aš buvau dviveidis.

Vaiduokli, grįžk, šaukiau speige.
O jis nuėjo ir negrįžo.
Tik pėdsakas puriam sniege
Išmindė ilgą skersą kryžių.

Tiek vasaros. Jau po vasario
Ir lapė loja tau kitaip.
Ir aš tariu – anniversssario!**
O tu man pritari – taip, taip.

 

Jurgis Felix Vilnius Kunčinas
1982.II.25; Druskininkai

 

* kupa – (vyr. gim.) mistinė būtybė, gyvenanti ir ežere. Smulkiau ji aprašyta Zygfrido Lenco Horspiel „Nicht alle Forster sind froh"***.
** (it.) sukaktuvės, metinės.
*** Radijo pjesė „Ne visi girininkai laimingi"; žr. „Kalba Vilnius", 1977, Nr. 10 p. 4,6.
P. S. Eilėraštis spausdinamas iš neseniai rasto rankraščio; skyryba ir paaiškinimai palikti kaip rankraštyje.

Draugai