Robertas KETURAKIS

Algirdo Kairio nuotrauka

 

* * *

Atsimeni tą pienių lauką?
auksiniai debesys aukšti
ir akmenys iš žemės augo
ir buvo kūnai jų šilti

Žiedai ten amžini atrodė
žali šešėliai ir drugiai
be liūdesio ten kelias skuodė
su dulkėm žaisdamas smagiai

Kažkas tamsavo mums po kojom
sparnais užgaudamas sunkiais
ir aidas vis kažką kartojo
bet mums atrodė – gal juokais

 

Žaibas

                                   Rasai

Plieskia žaibas, ir regėjimas slepias į tamsą,
kurioje plieskia žaibas iš naujo – net skauda akis.
Atspindžių atspindžiai... Taip kartojasi amžiai,
vis tie patys prasmenga ir tie patys iš naujo atgis.

Taip skausmingai rikteli mirksniai ir be ženklo praeina,
vien gilėja šešėliai marmurinėje Dievo kaktoj.
Būna skausmo šviesa. Būna skausmas kaip laimė.
Būna skausmas, kurį Tu suprasi rytoj.

 

Juodas vidunakčio vėjas

                                  Simonai

Kai sudėsi rankas už galvos ir jausi, kad grimzta
gyvenimas didelis mažas dugnan ir nėra išeities,
ir šauki, kad išgirstų, ir balsas užkimsta,
ir per kančią keities –

Neišbėk iš namų, neišduok, kas gailėjo
Tavęs ir apgynė, nesityčiok, nekeik,
nes kaltas vien juodas vidunakčio vėjas.
O dabar – atsimink, ką šaukei.

 

Grynas rasos spindesys

Kaip greitai ištirpsta alyvos ąsoty senam,
tik jų kvapas dar tvyro virš stalo, kur duona ir druskos
žiupsnys lėkštėje – užklydusiam svečiui, ne man.
Ir sapnas skyla pusiau, ir dejonė išsprūsta.

Ant pirštų galelių – tos žvaigždės virš medžių mirgą,
viršūnės tos šiltos, vėsa ta mėnulio, tas grynas
rasos spindesys, ta mus užmiršus tvarka –
sapnuojas? gyvenas? vaidinas?

 

Šešėlis atsitrauks

                         Renatai

Ten, kur prisiminei – ir esame: tenai
mes suošėm lietum; gaisu virš jūros
nušvitome – akimirkai vienai.
Taip šokteli širdis, kai atsidaro durys,
tačiau už jų – tik vėjas, tik lietus...
Dar prisimink – dar laikas atlaidus.

Užjausk ir prisimink... Taip nuostabu,
kai švinta sieloje ir palengvėja
vaizduotė. Štai dabar stebiu,
kas mus suartina, kas mudu sieja:
tie stebuklingi niekniekiai ir žvilgsnis atidus.
Šešėlis atsitrauks ir atsidus.

 

Ir Tu neatsisveikink

                                Audrai

Man niekas nepadės. Ir aš juk negalėjau
padėti Tau, kada tarp žodžių šių
stovėsi jausdama, kad negirdėjau
nei Tavo sielos, nei minčių gražių.

Neatsisveikinu. Ir Tu neatsisveikink.
Mes susitiksime, nes mes – ne iš tamsos.
Nėra ribų mums, nors sutilpo laikas
vienam gyvenime vardan vienos tiesos.

 

Nuskaistėjęs pasaulis

                                   Jūratei

Kaip plazda mėlyna šviesa, kaip žvaigždės spiečias
ateinant vasarai ir gilumoj nakties
kažkas, atrodo, gerą ranką tiesia,
kažkas – nelauktas – priartės...

Tylu, švaru ir pakilu, ir tyra!
Tik nujaučiu, bet dar nesuprantu,
kaip priartėja niekados nemirę
ir kaip sustoja spindinčiu ratu.

Štai lapai sušnabždėjo... kyla vėjas...
O gal prabilo tie, kuriuos šaukiau...
Per ašaras pasaulis nuskaidrėja,
tačiau gyventi tampa dar sunkiau.

 

Memento

Vitrinose menkystų šnypščianti minia
Žmogus kišenėj nesugraibo cento
ir rašo aprasojusiam lange MEMENTO
dantiraščiu mergaitė – gal apie mane?

Pažandės bankų sukliuksi paburkę
ten Ąžuolyno negirdėt seniai
Suzmeko Žmuidzinavičiaus velniai
Todėl kažkas per internetą kurkia

Negarbinu nei bokštų nei varpų
nei gatvės menančios žegnonę Kardinolo
nei upės panašios į seną Seną

Klausaus kaip ginčijas abu labu
koks profilis mums primena iš tolo
už Ruseckaitės gražiąją Eleną

 

Tiesiasi Tiesa

Aš vėlei čia: kalbėsimės, kiek liko
kartos žymių tuščiuos namų languos,
eilėrašty, kur seikėta po lygiai
pradžios ir pabaigos.

Ateiname iš dūlančių patamsių,
kur pasalos, kur tuščia ir kurtu,
kur niekas nežymėjo šito amžiaus
nei Kryžiaus ir nei Motinos vardu.

Klaidom ar prisitaikymais išduotas,
atšipo žvilgsnis, atmirė klausa,
ir jau neatskiri, kur tyko nuodas,
kur spindi nesukruvinta rasa.

Aš nežaidžiau. Aš jau nemoku žaisti
pasauly tam, kur upės ir dangus,
kur laukas, kelias, pieva, kryžius, Aistis –
kaip verkiantis žmogus.

Dvasia tylės, kai klūpomis po raidę
dėliosiu tai, ką vakar praradau
galbūt per baimę, o galbūt per klaidą,
jau negirdėdamas, kaip skauda tau.

Bet skausmas tas pasieks mane – atrodys,
kad nuskaidrėju ir atskirt imu,
kur tiesiasi tiesa ir atsimerkia žodis
vidur tuščios širdies, vidur tuščių namų.

 

Skolingasis

Mirtis mums garbę atnašauti gali
Tu nesijuok nes gali su juoku
į klasikus ateit Rudžianskas nelaiku
įsitaisyti Šančiuos man skirtoj gatvelėj

Mirtis išlaisvins mus suteikus oriai
mažytę teisę gult po vainiku –
gal laurų? galynėtis su laiku
kuris užgrius nei Vorksloje totoriai

Ir apsimesti nereikės kad atminty
išliksiu akselbantams abejingas
ir žinantis kaip galima pražūti
ir jaučiantis kaip kantriai Tu kenti
kad meilei mūsų aš likau skolingas
ir garbei bet aiškėja kad – truputį

 

Ramūnas Gerbutavičius. „Nymphomaniac“

Draugai