Tapatybė
Tu – brėkštantis rytas
kai pirmas spindulys nedrąsiai kyšteli liežuvį
ir krykštaudamas slepiasi
už vienadienės debesų architektūros
Tu – pražydęs rododendras
kurį nuskynė mano akys
norėdamos išvogti
žiedlapius
Tu – jazmino kvapas
palikęs pėdsakus ant mano kūno
lyg norėdamas žymėti savo teritoriją
ant niekam nepriklausančio šventoriaus
Tu – aitrus smilkalas
dėl kurio praradau sąmonę
lyg baltai aprengta mažametė
prieš pirmąją komuniją
Tu – sultinga vynuogė
iš Dioniso vynuogyno
turinti kraujo skonį
ir išdavystės sėklas
Tu – muzika mano smilkiniuos
kurią galiu uosti ir lytėti
kurios galiu atsikąsti
iš kurios parašau eilėraštį
ir sukuriu
save
Paryžius, 2014 m. spalio 23–25 d.
Laiko properša
tylus šviesos šešėlių žaismas ant raudonmedžio spintos
menančios sovietmečio laikus
apsuptas švelnių motinos rankų
mažas berniukas
seka akimis saulės liepsnų išdaigas
ir tiesia šiltus delnus
mėgindamas suimti
šviesą
išsprūstantis spindulys
praveria laiko langines
įsmukdamas į vienišo vyro kambarį
dangaus kūnams pasiekus brandą
tylus šviesos šešėlių žaismas virš pasikeitusio veido
nusėto grubių aukso dulkių
ir balto kūno
laukiančio mylimo glėbio
šviesos arka
kurianti skliautą virš laiko properšos
vaiko kūnas
virstantis vyro kūnu
jungtis tarp laiko skeveldrų
ankstų rytą
pabudus nuo tavo artumo
mylimasis
Paryžius, 2014 m. spalio 11–12 d.
Prasilenkiančios valtys
tolstančios mudviejų rankos
įamžintos Siksto koplyčios freskoje
ištempia laiką
suardydamos įprastą chronologiją
kadaise buvome drauge
kitame laiko taške
kitose erdvės konstrukcijose
kitomis aplinkybėmis
perkuriančiomis mudviejų veidrodinę ateitį
mylimasis
prasilenkę lyg greitaeigės valtys
pasiklydom trupančių kriauklių dulkėse
troškę Eldorado gavom tik trumpalaikę kintančią materiją
tveriančią laikinas gyvybės formas
jei atvyksi traukiniu manęs ieškoti
į XIX amžiaus Angliją
pasitiksiu tave su raudonu skėčiu
dešinėje rankoje nešiu pintinę aviečių
būsiu apsirengęs baltai
kaip pirmąjį kartą
jei vėluosi
niurzgėsiu panosėj keiksnosiu tave
bet lauksiu
kantriai lauksiu
ar minėsi mano vardą
mylimasis
pertapydamas Siksto koplyčios lubas
brėždamas tikslius personažų kontūrus
ledynams ištirpus
ir vandenims liudijant pasaulio lemtį
tyliai išeisi
ten iš kur ateina vėjo nešamas traukinio ratų bildesys
ten iš kur negrįžta avietes skabantys paukščiai
ten kur milžinė banga nuneš mažytę valtį
Paryžius, 2014 m. rugsėjo 17 d.
Trys mėnesiai
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
(J. A.)
trapi nendrė tiesia rankas
mėgindama apglėbti vėją
ežero krantai
palikti greitaeigių valčių
ilgisi praėjusio laiko
trys mėnesiai laimės
vienam gyvenimui
daug ar mažai
vilčių žiedlapiai
mudviejų pažinties vakarą
geltonų pienių lauke
vasarinis atvirukas
ir byrantis smėlis
iš šiltų tavo rankų
ir raudono vyno pėdsakai
ant marškinių staltiesės ir lūpų
ir ilgi pasivaikščiojimai
besibaigiantys kūnų artuma
praeitis – didžiulis kapinynas
kur ilsisi palaidotos svajonės
kur bijome įkelti koją
ir sumindyt paskutinę viltį
vėsta
ir pienės jau seniai nužydėjo
rugsėjo vakarai nedosnūs
ankstyva prietema
pasisavina ežero krantus
vydama svetimuosius šalin
ir atsainus vėjas
skaitydamas praeities įrašus
pašaipiai šypsos
Paryžius, 2014 m. rugsėjo 16–19 d.
Ne jis
vijokliai gelsta
malšindami vasaros geismą
prisiminimų girliandomis
tolsta
tavo nugara
nebylus balsas
niekšiškai pranašauja pirmąją šalną
tavo
kvapas švelnus lyg kūdikio
sugeria laikinumą
grubūs akmenys skyla
ir veidrodinis tavo veidas
panyra į ežero dugną
užšalusi valtis
pajudės per atlydį
šypsosies
tiesdamas išalkusias rankas
bet tai būsi
ne tu
tik tavo atvaizdas dvynys
užklydęs mane paguosti
Paryžius, 2014 m. rugpjūčio 21 d.