Karolis BAUBLYS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Tapatybė

Tu – brėkštantis rytas
kai pirmas spindulys nedrąsiai kyšteli liežuvį
ir krykštaudamas slepiasi
už vienadienės debesų architektūros

Tu – pražydęs rododendras
kurį nuskynė mano akys
norėdamos išvogti
žiedlapius

Tu – jazmino kvapas
palikęs pėdsakus ant mano kūno
lyg norėdamas žymėti savo teritoriją
ant niekam nepriklausančio šventoriaus

Tu – aitrus smilkalas
dėl kurio praradau sąmonę
lyg baltai aprengta mažametė
prieš pirmąją komuniją

Tu – sultinga vynuogė
iš Dioniso vynuogyno
turinti kraujo skonį
ir išdavystės sėklas

Tu – muzika mano smilkiniuos
kurią galiu uosti ir lytėti
kurios galiu atsikąsti
iš kurios parašau eilėraštį
ir sukuriu
save

Paryžius, 2014 m. spalio 23–25 d.

 

Laiko properša

tylus šviesos šešėlių žaismas ant raudonmedžio spintos
menančios sovietmečio laikus

apsuptas švelnių motinos rankų
mažas berniukas
seka akimis saulės liepsnų išdaigas
ir tiesia šiltus delnus
mėgindamas suimti
šviesą

išsprūstantis spindulys
praveria laiko langines
įsmukdamas į vienišo vyro kambarį
dangaus kūnams pasiekus brandą

tylus šviesos šešėlių žaismas virš pasikeitusio veido
nusėto grubių aukso dulkių
ir balto kūno
laukiančio mylimo glėbio

šviesos arka
kurianti skliautą virš laiko properšos
vaiko kūnas
virstantis vyro kūnu
jungtis tarp laiko skeveldrų
ankstų rytą
pabudus nuo tavo artumo
mylimasis

Paryžius, 2014 m. spalio 11–12 d.

 

Prasilenkiančios valtys

tolstančios mudviejų rankos
įamžintos Siksto koplyčios freskoje
ištempia laiką
suardydamos įprastą chronologiją

kadaise buvome drauge
kitame laiko taške
kitose erdvės konstrukcijose
kitomis aplinkybėmis
perkuriančiomis mudviejų veidrodinę ateitį
mylimasis

prasilenkę lyg greitaeigės valtys
pasiklydom trupančių kriauklių dulkėse
troškę Eldorado gavom tik trumpalaikę kintančią materiją
tveriančią laikinas gyvybės formas

jei atvyksi traukiniu manęs ieškoti
į XIX amžiaus Angliją
pasitiksiu tave su raudonu skėčiu
dešinėje rankoje nešiu pintinę aviečių
būsiu apsirengęs baltai
kaip pirmąjį kartą
jei vėluosi
niurzgėsiu panosėj keiksnosiu tave
bet lauksiu
kantriai lauksiu

ar minėsi mano vardą
mylimasis
pertapydamas Siksto koplyčios lubas
brėždamas tikslius personažų kontūrus

ledynams ištirpus
ir vandenims liudijant pasaulio lemtį
tyliai išeisi
ten iš kur ateina vėjo nešamas traukinio ratų bildesys
ten iš kur negrįžta avietes skabantys paukščiai
ten kur milžinė banga nuneš mažytę valtį

Paryžius, 2014 m. rugsėjo 17 d.

 

Trys mėnesiai

         Man tave čia Dievas siuntė,
        Tik mane ne tau!
                                        (J. A.)

trapi nendrė tiesia rankas
mėgindama apglėbti vėją
ežero krantai
palikti greitaeigių valčių
ilgisi praėjusio laiko

trys mėnesiai laimės
vienam gyvenimui
daug ar mažai

vilčių žiedlapiai
mudviejų pažinties vakarą
geltonų pienių lauke
vasarinis atvirukas
ir byrantis smėlis
iš šiltų tavo rankų
ir raudono vyno pėdsakai
ant marškinių staltiesės ir lūpų
ir ilgi pasivaikščiojimai
besibaigiantys kūnų artuma

praeitis – didžiulis kapinynas
kur ilsisi palaidotos svajonės
kur bijome įkelti koją
ir sumindyt paskutinę viltį

vėsta
ir pienės jau seniai nužydėjo

rugsėjo vakarai nedosnūs
ankstyva prietema
pasisavina ežero krantus
vydama svetimuosius šalin
ir atsainus vėjas
skaitydamas praeities įrašus
pašaipiai šypsos

Paryžius, 2014 m. rugsėjo 16–19 d.

 

Ne jis

vijokliai gelsta
malšindami vasaros geismą
prisiminimų girliandomis
tolsta
tavo nugara

nebylus balsas
niekšiškai pranašauja pirmąją šalną
tavo
kvapas švelnus lyg kūdikio
sugeria laikinumą

grubūs akmenys skyla
ir veidrodinis tavo veidas
panyra į ežero dugną

užšalusi valtis
pajudės per atlydį
šypsosies
tiesdamas išalkusias rankas

bet tai būsi
ne tu

tik tavo atvaizdas dvynys
užklydęs mane paguosti

Paryžius, 2014 m. rugpjūčio 21 d.

 

Laura Vansevičienė. „Po mano oda“