Lauros Vansevičienės nuotr.

 

Fontanas  žiemą

 

Žaibu iš giedro dangaus jo neištinka žvilgsnis,

rasa jo nesugrąžina nuo bronzinės moters krūtinės.

Čiaupai kažkur užsukti, vanduo išleistas,

sniegas gilus – nenubrisi net iki fontano krašto.

 

Šaltis tarytum atsakius į neatsakomus klausimus,

tuštuma – tarsi peržengus susitarimų riboženklius,

rimtis – tarytum pajutus judesio beprasmiškumą,

stingulys – it kalbos versmes surakinus ledo grandinėms.

 

Žvilgsnis, sniegu iškritęs ant bronzinės jos krūtinės.

Už proto tarsi-riboženklių – paskutinė riba: gyvybės.

 

2006 02

Cypsintis padaras

 

Nuo tada, kai jis susisuko lizdą

mano galvos brūzgynuose,

aš irgi pradėjau cypsėti

it jauniklis paukštukas,

išsiritęs... Iš ko?

Iš troškimų kiaušinio?

Iš vaizdinių, prisirankiotų

sapnų užkaboriuose?

Iš jaunystės svajonių? 

Tuštybės ar tuštumos?

 

Tęvas balselis saulėlydy...

 

2006 03

Elegantiškai

 

Mano taurelė vaikščioja žirgu,

jos – rikiu, ne – atvirkščiai.

 

Ji nenori manęs matuoti – 

sako: tikiu tavimi – 

žaisk ir toliau plačiai.

 

2003 05

Reliatyvumo praktika

 

Viskas reliatyvu,

tvarūs tiktai įsitikinimai, –

ištarė sutiktas naktį 

praeivis Pavėsio gatvėje.

Jis buvo su saulės akiniais – 

gal koks dirbtinis ar aklas, 

kitaip apdorojantis atvaizdus?

Įsitikinimai jo tąsyk 

neatrodė man adekvatūs,

bet iš mandagumo paklausiau –

apie manuosius ką mąsto?

Ir jis mandagiai atsakė

reliatyviai nemąstęs,

nes žiūri į juos rimtai.

 

2025 10

Pakasynos

 

Spalis atrodo liūdnas – purto spalvotus lapus,

tapybą keičia į grafiką: laikas laidoti gamtą...

Ne, neketinu kirsti medžių, rauti šaknų,

turiu omeny tik lapus, tik virkščias ir stagarus,

tik per vasarą su šaknimis rautas piktžoles.

Kapą jau iškasiau. Tokį, kad viskas tilptų.

Dugną išklojau auksu, kaip derą priimti Korę,

o su ja ir sapnus, ir geidulius, ir svajones,

taigi sezono vėlę – tetręšta kartu, teyra,

tepūva, idant sugrįžtų želmenimis pavasarį,

ne iš savęs – linkėčiau, – iš mano pasėtų sėklų...

Žinau, ji norų nepaisys, ko gero, ji laiko mane

savu gentainiu, varnėnu, praryjančiu vyšnią

ir purptelinčiu jos kauliuką kur nors, tartum sėjančiu

kad ir tokią menką bekraštės Korės dalelę

ir laistančiu prakaitu, vėjui triūbomis pritariant.

Kokia dar tapyba ar grafika, svajos ar geiduliai?

Vėjo giesmės, kalnai, žemių spalvos drabužiai.

Spalis atrodo liūdnai.

 

2025 10

Stumtraukis 

 

Ar dar tokį gyvį prisimenat

iš vaikystės? Turbūt jis jau spėjo įgauti 

daugybę pavidalų, bet jums vis tiek liko klausimas:

tai vienas ar du? Painiavą kelia dvi galvos,

jei jos ima galvoti. Štai stumiu ar stumiuosi

neįgaliojo vežimėlyje takeliu žemyn,

tiksliau – ne stumiu, o traukiu,

idant judėtume sklandžiai, kaip vienas.

Pono Niutono jėga jį traukia žemyn, aš irgi –

į priešingą pusę, tad jėgos atrodo dvi,

o asmuo lyg ir vienas. Jis sako: užėjus norui

pabūti lauke, negaliu padaryti to vienas.

O stumtraukis gali. Viena galvų sako: visur migla,

tarsi nei miegant, nei būdraujant, o kita atsiliepia:

ji tvyro čia visada, tik manom, kad būdraujam,

iš stumtraukio šnervių rūkstant jai.

Pasiekiame celę.

 

2025 11

Pasakų namelis

 

Jo lauko durys siaurokos, o slenkstis aukštas.

Svečių įsispraudžia nedaug, palyginti su miniomis

norinčių sekti pasakas, dėlioti savo „pasaulį“,

kurį tuojau porins, priemenėj nusivilkę paltus,

nusiėmę kaukes, susėdę prie stalo į savo vietas,

gal ko šiek tiek įkalę, idant suvokimai skleistųsi 

it pumpurai pavasarį, nežinodami kas ir kaip,

lyg tai būtų tik fotosintezė. Jie neklausia, kodėl,

neraportuoja sąmonei, kuri tuoj viską supainiotų,

užterštų prisiminimais, tikrais ar išsigalvotais,

nes jų nepajėgtų rūšiuoti be psichologo pagalbos.

 

Rašau eilutes šias kompiuteriu. Tai lyg žaislinio namelio

kopija – durys siaurokos, o slenkstis aukštas, bet raidės

pro jas puikiai telpa ir tuoj į ekraną įšoka. Kas vyksta 

viduj, nežinau, tik krūpteliu, jei kas užstringa,

pasaka griūva tarytum kortų namelis,

nuliams ir vienetams liovusis konvertuotis į vaizdinius

arba sąvokas, šiaip ar taip, jie vis tiek nepasiekia sąmonės,

tebebandančios išsipainioti. 

 

2025 11

Kitoks ruduo

 

Yra dar kitoks ruduo. Dekoracijos jo panašios:

lapų varis ant medžių, po kojomis, rūkas

spygliuočių tarpupirščiuose. Tas vaikėzas

su lanku ir strėlėm, svieto lygintojas, regėjęsis 

šen ir ten tarp šakų, tarytum pranyko, iškrito

su savo migla, susigėrė į žemę – gal tykoti mūsų?

Medžiai lyg ir tie patys, oras tas pats, nebėra tik

to, ko atrodė čia būta, kas kėlė pavojų, kas švelniai

įsprūsdavo pro blakstienas nė nepakeldamas lanko,

uždegdavo žvilgsnį, tarsi iškreipdavo vaizdą,

lyg ir tokį pat, pamėkles paleisdavo šokti tarp medžių...

Ar verta dėl to čia skųstis dabar? Neverta.

 

2025 11