Ugnės Žilytės pieš. 

 

...ir viduje jos buvo pilnos akių

                                                                   Apr 4, 8

 

Šviesa, vanduo, šešėlis, varna – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Švendras, čerpė, medis, skruzdėlė – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Tai tik žemėlapio taškiukais ekrane artėjanti mirtis. Viskas yra artėjanti mirtis, riaumojanti saulės krosnis, vandens švinas, žemės klampi pragarmė.

Ryškus tvyksnis per užmerktus vokus.

 

Ąsotis, skarda, plytos, kiaušinis – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Akmuo, geležis, lapas, voratinklis – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Tai TV pranešėjos gestais rodoma mirtis. Viskas yra artėjanti mirtis, skysta uolienos magma, miško pelenai, trupantys kaulai.

Vėjo smūgis žemiau juostos.

 

Grūdas, stiklas, grumstas, betonas – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Pelė, šaknis, knyga, drobulė – tai tik artėjanti prie mūsų mirtis. Tai radijo diktoriaus lūpomis tariama mirtis. Viskas yra artėjanti mirtis, verdantys garai, dujų švilpesys, kosminis šaltis.

Dosnus nieko glėbys.

 

Sirena. Sirena. Sirena.

 

 

* * *

K. M. 

 

Mylių mylios tuščių gražiausių laukų, visi užminuoti, nė gyvos dvasios, tik laksto ryškiaspalviai fazanai, – rašo ji iš Rytų Ukrainos, o aš galvoju apie siurrealistus, tapybos beprotybę, apie talentą ir mirtį. Galvoju apie rusvumu ir žaluma padūmavusias pievas, šviežia atšilusia žeme dvelkiantį vėją, galvoju apie tokias platumas, kokių čia nėra, apie tai, kas neaprėpiama ir draudžiama, ir pavojinga.

 

Galvoju apie minas, nesu laikęs jų rankose, nežinau, ar sunkios, nežinau, kiek ir kokių jų ten užkasta. Žinau tik – mirtis jose bus gyva dar 50 metų. Kol galvoju, aplink tą mirtį it pašėlus vėl kalas ir stiebias gyvybė.

 

Žali mirties laukai ir pievos. Žiūriu į tą būsimą vešlumą ir trokštu, kad šaknies ranka suspaustų geležį, išsunktų iš jos mirtį kaip vandenį, noriu tuščio kevalo, neįvykusios ugnies. Apvalančio keršto.

 

Norėčiau, kad parašytum apie tai, kad išsaugotum eilėraštyje, – taip baigiasi žinutė.

 

Na štai, parašiau.

 

Tik nežinau, išsaugojau ar užminavau.

 

 

Tamsos klaviatūra

 

Kevalai, aiženos, lukštai, lupenos, džiovintos eilučių mandragoros. Čeža visa, kas pilna nirtaus pasipriešinimo gyvybei.

 

Vis dažniau palieku pėdsaką: kavos tirščiai, plaukai, nuotrupos, nuoskilos, trupiniai, epidermis, raidės, pelių spiros – eilutė po eilutės, sluoksnis po sluoksnio, kol viskas sukimba į vėjaritį tekstą.

 

Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką – ketinimo tylą, neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego plutą.

 

Blunkančios raidės tamsos klaviatūroje – kažkas kita vis dažniau tave surenka ir sugalvoja, ten tu kitoks – tik pramokęs kalbos, ne, kalbų, visų ik vienos. Skaitmeninis varnėnas.

 

„Vienas paukštukas tarė Biliui Piligrimui:

  – Tivit tivit?“

 

 

Vokiečių g.

 

Kietėjantis šešėlio skiedinys, skambios saulės lentos, vėjo ilgas vamzdis – netvirti vasaros pastoliai. Kasdienis įsitvėrimo žaidimas.

 

Medžiai prie namų išsitaršę, svaidosi bičių saujomis ir sustingsta, krūpteli tau užsukus, virpa ir dūzgia.

 

Karšta tuštumos derva priklijuotas raudonas mano nerimas, melsva mano baimė, pilkas mano gedulas. Veriasi kiemų krosnys ir kameros.

 

Girdi tą stygą, tą ritmingą balsą, tą nepažįstamą kalbą. Žvyro kaulai, smėlio taškai ir kableliai. Čia nieko nebėra, tik rėksmingas mes.

 

Visus kitus jau išvežė. Visus kitus jau išvežėt. Visus kitus jau išvežėm.

 

 

Keturių vėjų miškas

 

miškas geria juodai. žvanga saulės buteliai. laka vilkai skaidrų spindulio rašalą niūriuose eglynuose. siurbia barsukas, lyžčioja įsaulio likerį lapė.

 

pokši pumpurų kamščiai, kliuka sula kamienuose, raudonuoja pirmosios grybų taurelės. kiškiai, prasisagstę paltus, voliojasi atokaitoje ir atkutus plunksnuota smulkmė laido gerkles.

 

visi pašėlusiai drąsūs, įkyrūs, visi neturi kur trauktis. plaka gėrimą uodai ir mašalai, zvimbia bitė, ištiesus šiaudelį.

 

ir tik piktas blaivus sniego lopas dėbso į visuotinį svaigulį korėtom akutėm. laikina, laikina, – šnabžda ir į dirvą susigeria.

 

 

Graikija

                                        Jackui Gilbertui

 

Grumdžiausi tarp žmonių vienišas. Svarsčiau muziejuose, kas liks iš mūsų. Saujelė ryškiaspalvių, jūros nučiulptų žetonų. Nauji griuvėsiai greta senų.

 

Uolos. Tyla. Perregimam jūros pasauly virbanti gyvastis, knibždėsianti ir po septintojo išnaikinimo.

 

Žmogus iš Šiaurės – esu čia kaip išblukusiame poliaroide. Įamžintas pažangių praeities technologijų. Kitoj nuotraukos pusėj – tamsos kvadratas.

 

Čia lengva pamiršti, pamišti. Likti plieskiančioje dabartyje. Paisyti tik vandens ir akmens. Paistyti šešėlyje.

 

Jei sielvartą galima išdeginti, išdegti į delnais apgaubiamą, tuščią indą, tai tik čia. Palikti kalno viršūnėje. Nauji griuvėsiai greta senų.

 

 

The peregrine

                                        Dalytis baime – pats tvirčiausias ryšys.

1. A. Baker

 

Žvėris ir paukštis tavęs negaili. Dygios ir tamsios jų akys. Esi jiems baimės dėmė, siaubo griausmas, erdvės ir laiko tarša. Įtrūkis tėkmėj.

 

Svetimo esi jiems kraujo, mirgi triukšmu ir dirbtine šviesa. Tavo paliktas kelias ilgai stovės tuščias.

 

Žvėris ir paukštis žino, ką seniai užmiršau. Aš žinau, ko jiems niekada nereikės. Jie man – baimės dėmė, siaubo triukšmas, man abejingos gyvybės pasiuntiniai. Man abejingos mirties.

 

Mes sentimentalūs ir žiaurūs. Jie gražūs ir baisūs. Susitikę nusukam akis ir atsitraukiam.

 

Bet spėja jie, spėju aš, spėji tu pagalvoti

apie kraujo skonį.