1

Limanas liečia akiratį. Gluosniuose styro lizdai.

Baltieji garniai išskrido, gal ir pranyko.

Burių taip pat nematyti nuo kovo pradžios.

Prieplaukos aiži. Papuvus arbūzo žievė

sugėrė bespalvę atoslūgio druską.

Graikiškas vardas žemėlapio skiautėj, tarp deltos ir stepės.

Virš užtvankos kybo tvenkinio tūris.

Jis per mirksnį nuplautų šią žemumą – to greičiausiai nebus.

Uoste slepias pavargęs laivynas. Apšaudomi tiltai,

ištuštėjusios gatvės. Kvartalai nutrūksta prie skardžio.

Tie keletas miestų, kurių nepavyko paimti.

Brizas valo garus nuo dangaus lyg dulkes nuo seno paveikslo.

Po kojomis protakos, drėkstančios salos, nendrynai.

Lyguma, įdomi nebent tuo,

kad raketos ją gali pasiekti be vargo.

Nuo rotušės leidžiasi vėliava. Šūvių suplėšytas oras

įaugo į bronchus. Dvi moterys gūžias ir skuba

pro viaduką, traukinio liekanas. Ką gi, rudens

lygiadienis mums už pečių. Lig saulėgrįžos viskas

turėtų šiaip ar taip išsispręsti.

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

2

Šiame mieste prieš šimtą su viršum metų gyveno mano senelis. Gimnazijos mokytojas, atvykęs čionai, nes imperijos įstatymai neleido jam dirbti gimtajame krašte. Turėjo tris vaikus, tarp jų mano motiną – mažą mergaitę. Sykį apsilankęs miesto gatvėse mačiau suskilusį asfaltą, atidengiantį senojo grindinio akmenis – greičiausiai senelis jais ėjo skubėdamas mokyklon, kurioje paaugliams rodė Herodoto biustą ir aiškino, ką reiškia žodžiai logos ir eidos. Po pamokų tikėjosi užsukti į šachmatų klubą, ten jo laukė pažįstamos baltos ir raudonos rikių bei pėstininkų figūros.

Grįžo gimtinėn, o jo mokiniai išsisklaidė po visą pasaulį. Stambulas, Belgradas, Paryžius. Tiesą sakant, pralaimėjo abidvi pusės. Kai kurie nugrimzdo į gretimą įlanką su akmenų našta, pritvirtinta prie kojų. Jų kūnus ilgai lingavo povandeninė srovė. Akmenis buvo surinkę ir pririšę jų bendramoksliai, kartais iš gretimo suolo. Tie, kurie liko, po dviejų dešimtmečių vėl šaudė vieni į kitus. Taip nuo amžių vyksta šiose platumose, ir nežinia, kada iš to ištrūksim.

3

Nei sprogimų, nei oro pavojaus signalų. Link perkėlos leidžias

vėluojantis automobilis. Griovyje, šalia padangos, –

pertrūkęs tanko vikšras, lapkričio lapai, suplyšęs munduras.

Pats centras turbūt užminuotas. Bet sakykit, kas tokią dieną

klauso įsakymų? Lango kiaurymėj matyti

fabriko griaučiai. Ant juozgano guolio

nepažįstamos moters kojų delta,

sperma ir prakaitas. Vyras galvoja

apie beviltiškai praloštą karą,

mirtis lyg naktinis drugys barbena į vokus.

Ar Viešpats tai regi? Gal Jo žvilgsnis irgi suyra

kaip atsitraukiančio žvilgsnis, beprasmis jo kuždesys,

kai sintaksė skyla, žodynas kas dieną menkėja,

o kalba, artima vaikystėje, virsta priešo kalba. Pagaliau

ją nustoji suprasti. Šitaip išsiskiria tautos.

Pusiausvyros taškas. Vieni pasitraukė, kiti prie vartų dar delsia,

bet į miestą bus įžengta. Blogis ir gėris

neapsikeitė vietomis. Klausą įtempęs girdi,

kaip viršum debesų ir nesimo sukasi žemės ašis –

lėtai ir negailestingai.

Tomas Venclova – poetas, vertėjas, publicistas.