Puolusios

Liepų lietpalčiai –
Po jais suvargusios Ievos iš Edeno glaudžiasi.

Lyja per visus šešėlius
Žalčio šnabždesiais.

Liepų lapų teatras
Ploja puolusioms.

 

Lažybos

prometėjo ugnies transliacija
per įskilusį gysločio lapą,
kai ugnis atžygiuoja iš rytų ir vakarų
ir sutrypia mane ir mano šalį.

ta pati ugnis kažkur tolumoje
mojuoja naujomis vėliavomis.
prometėjas sėdi antras iš Dievo dešinės
ir duoda Kristui dešimtinę –
pralaimėjęs karo ir taikos
lažybas.

 

Paskutinė žvaigždė

Pirštu perdūręs tavo bambą,
Skverbiuosi saulėmis į uždraustas gatves,
Kur kraujas ir kanapės
Dega laužuose
Raganų ir kunigų prakeiktos.

Nedejuok ir neraudok,
Tu tik mažas triušio kapas,
Į kurį sudėjau antausius ir plaukus,
Išrautus pusrūsiuos,
Kai saulės nematyti tiek,
Kiek pūva varpos
Tavo įsčių jaujoj.

Pirštu pradūręs vergės vyzdį,
Regiu krištolinę magmą,
Kuri kaip skystas stiklas
Teka lajumi per godžią burną
Ir traukia triušio kaulus
Iš po seniai užritinto akmens.

Išspaudžiu pūlius iš fosilijų
Ir tavo begėdiškas silpnumas pasiduoda,
Kaip pasiduoda
Mamutas prieš paskutinę audrą.

Nedejuok ir neraudok,
Kai pilsiu į tave benzino baką
Ir skudurais kamšysiu burną,
Nupjaudamas tavo paskutinę strazdo giesmę,
O tada, padegdamas degtuką sieros,
Aš įžiebsiu tavyje ir ant tavęs
Paskutinę mūsų žvaigždę.

 

Tūkstantis metų vienatvės
(Gabrieliui Garcijai Marquezui)

Budeliai eina
Į paskutinį sušaudymą –
Jų tėvai laukia giedros
Pririšti po kaštonais.

Žmones ploja,švilpia ir meta
Auksines žuveles
Po kojomis.

Vargo budeliai.

Tūkstantis metų vienatvės:
Viena žvaigždė galaktikoje mirė –
Dvi gimė.

Ir niekas niekam nieko
Nepadėkojo ir nepasakė.

Šūviai.
Niekas neverkia visatoje
Dėl iškritusio sniego.

Niekas.

O dėl vienatvės?
Tiek daug,
Tiek daug žvaigždžių.

Kartais tiesiog per daug.

 

Mergaitė, kuri šypsojosi kaip geležinkelio bėgiai

Mergaitė, kuri šypsojosi kaip geležinkelio bėgiai,
Kuri visada laukė ir pati niekada niekur neišvyko,
Bet visada norėjo, ateidavo ir stebėdavo atvykstančius
Ir išvykstančius...

Mergaitė, kuri buvo plati kaip pasaulis,
Saugojo laikraščius apie karą ir buvo įstrigusi
Giliai benzinu tėvo švarko kišenėje,
Kaip paskutinės replės žydo lagerio tvorai be elektros.
Kaip ledynmečiu pavėlavusi viltis,
Iš senų kojinių sudurstyta laimė.

Tokia plati... plati... kaip bėgiai,
Prikaišioti mergaitiškai vystančių neužmirštuolių
Ir ilgesio rūdys buvo sūrios kaip karo metai,
Lipantys vokiečių kareiviai į motinos lovą...

Ko ji vis šoka, paleidusi plaukus?
Ko ji taip šypsos plačiai?

Stoties mergaitė. Skirta atvykstantiems
Ir išvykstantiems.

 

Gyvybės mililitrai

Nepalik manęs, miraže,
Kaip gyslų kraujas,
Ištekėjęs iš šachtų į šviesą.

Taip toji gyvybė
Per beržo dializes
Į sulos pilnus trilitrinius tekšės
Per viršų sklidinai.

Nepalik manęs,
Kai išgręžęs savastyje
Liuką į destruktyvų kosmosą,
Kvėpuosiu speigų nuraškytais
Mudviejų bučiniais
Ir lašėsiu į milijardinį
Dievo tūrį.

 

Gyvenimo istorijos

geriausios istorijos yra apie nieką,
kurios nesibaigia užmigus
ramunių pataluos,
iškvėpintuos skalbinių minkštikliais.

tos istorijos, sako, sapnuojasi
metai iš metų ir sensta kartu,
misdamos ilgesio pienu
kaip žalčiai ir ežiai,
laka tiesiai iš atmerktų
stigmuotų delnų.

tik mirus išlaktuose delnų dubenėliuose
suskambės įkritęs rožančius,
o po to – sprangus karsto krankimas
perkels į kitą istorijos tomą.

Paskutinio puslapio horoskopai

Automatinis aklumas,
Kai blykstė paukščiais ištašo akis.

Ši būklė – jau paskutinė,
Kritimas ir tai, kas po jo, –
Tik kasdieninė horoskopo prognozė
Paskutiniame puslapyje.

Supraskite, tik tarp kitko,
Kažkas subraižė planetų pozicijas
Matlankiais ir mililitrais
Tiksliai kaip chirurgas.

Kritimas iš noro išskristi –
Gegužiuko troškulys,
Per anksti užgimęs gerklėj,
Tapo perkūno blykste
Mažiausiam medžiui
Aukštaūgių girioj.

 

Plutono verpstė

Gandralizdis iš iglu gabalų
Laukia iškeltas už Plutono,
Bet niekas į jį neparskrenda.

Vandens veidrodis
Perskilo
Per tavo korsetą
Ir vienas iš stuburo slankstelių
Ėmė gergžti
Prasivėrusiu kosmoso renesansu.

Kažkas reveransais
Liepė tau atsiprašyti
Ir grįžti į ledo lizdą,
Bet Plutono ilgesys –
Stiklo siūlu užsiuvo,
Užsmaugė kvėpavimą
Ir pasiliko kažkas pusiaukelėje
Išmesta, bet taip mirtinai reikalinga.