Monika Bertašiūtė. Neturiu fantazijos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

parazitai

Mes pykomės dėl:

>...<

homofobijos ir cigarečių
krešulių ir mėlynių,
maisto riebaus
dėl to, kad tu bėgi
visus dvam kilometrų
o poezija (skaitykit iškiliai)
mane prispaudus prie
sofos
dargi dėl vyno
kurio tu nemėgsti
nes tu nesi
„Škhėmaa“ (skaitykit
užvertę akis į
lubas)

>...<

mes nekenčiam vienas kito taip baisiai

>...<

ir nekęsim po šimtų
išsimylėjimų
ir nekęsim,  nes aš
neklausysiu
asiliškos muzikos tavo
neklausysiu čepsėjimo
čiaumojimo rijimo
aš neklausysiu

>...<

o tada Dievas
davė mums rykštės:
šokinėjom kaip
parazitai
aš blusa, o tu idiotas

Dievas dar kartą:
– aš blusa, o jis idio...
dar kartą
– idiotas, idiotas!

taip ir šokinėjom
linksmai
katučių

šokinėjau viena
per kalnus, per griovį
kitam įkritau
surūkiau ten daug cigarečių
keliai, alkūnės – pamėlo
hmm,
griovy nėra homofobijos
maisto riebaus
asilo muzikos, bet
poezijos daug –
(skaityti patenkintu veidu)

ir aš tada iš griovio
tamsaus
vieną akį primerkus
puse lūpų į dangų:

– Dieve, kokie mes idiotai.

 

aristokratus debiliškus principus. buržuj style

kažkur aidi patosas
toks iš diafragmos

susitikome laistydami
neužmirštuoles
Liudviko sode

prisėdom ant suolelio
ir tu man pasakojai
kad pas markizę
vakar skaitėt
playbojų
stebėjaisi kokie gražūs
angeliukų garbiniuoti
aristokratuoti plaukiukai
ir metafiziniai užpakaliukai –

juokėmės tokiu: hohoho
aš, žinoma, oktava aukščiau
hahaha! lūpų kampučiais
į apačią

tu man papasakojai apie savo
markizę išsišovusiais papais:
– ji moka prancūziškai. hohoho
ir negeria, rūko tik ilgas. hohoho
markizė moka stovėti ant nykščio
ho ho ho
– o ar markizė gerai čiulba?
– ji tikra kosmopolitė. hohoho

o kai užeidavo slogumas
markizei verkdavai įsisiautęs
ir valei ašaras į skverną
šniurpštelėjai kartą
tiesiai veidan

pliaukšt! tau per žabtus markizė
scholastiškais savo nagiukais
veizolai išdribo
bet vėliau vakarienė
aidint klavesinui
nuklegėjo grupelėje
emancipuotų blogio
daktarų:

– gerai čiulba markizė! hohoho

pliaukšt! pliaukšt!

*
o kas buvo prieš tai?

susitikom keistam
neįstiklintam balkone
                           gėrėm kavą
                                        prispaudei mane
prie sienos, žinoma,
sakei:
– Virguuute, Virguute
supykau, užteks!
spjoviau tau į veidą
o tu man atgal –

aš tik šiaip čia, durniau,
norėjau pabūti markizė
o tu išėjai
mečiau į tave batą
trepsėjau, lietaus šokį
išmindžiojau, bet
batas atgal neatskrido
ir joks bliuzas negrojo
fone

*
išėjo visi iš proto į klasicizmą
mane už plaukų ištempė
uždėjo kažkokį peruką
neleido rūkyt malboro raudono
aristokratiškai spjaudėsi
sakė, kad jų metafiziniai užpakaliukai
skaito daug knygų, jie laikosi
veizolų dietos, moka kojų nykščiais
pagroti turkų maršą,
kalbėdami prancūziškai
tv programą
markizai pisa tik markizes
o markizės tik markizus

hohoho

*
sublimuojas jie klasicizme
čiulba viens kitam
į ausį, į akį, į dar kur nors –
ir taip šimtmečiais
vieni prieš kitus
cituoja aristotelius
ir patosais aidi

Petras Lincevičius. „Kiekvieną kartą eidamas pro duris nusimušu koją“,  drobė, aliejus,  61 x 341,  2014