Nerijaus Cibulsko asmenukė

 

I

Kad man tą rąstinį namą. Viskis

iškart lūpų sniegu srūva, krapštom

nuogirdų vynuoges, jau duoti vardai sėkloms.

Švytuoklės, grandinės, šviesa – sunkėjanti,

išbrinkus, trečdalį tai tikrai

praleidau, su jumis, rinkom vertingas properšas,

juodais apvadais, apsilpo po to

smegenų ašmenys. Vis pamirštu... Bunka. Bunka.

šitie graudūs trapūs reti plaukai,

šitos atsipalaidavusios jaunos moterys, mūsų

žiežirba – konfliktas iš užančio.

Gyvenimas, Draugai, yra

nuobodus. Nutylintas, nudrengtas, be vinies

sakytum. Vienoj kariaunoj rimtieji, kitoj

ne. Bet guldykit jau,

viskio nuovargis įsirausė, mano

neturinčios rankos, vienądien nutrinsiu

ir jus nuo delnų. Ir nusikapstymą – kryžiažodin:

juoda smalsi vištelė virš 

Denizė sapne aplanko Arielį Pikarą

prašau nuo šiol vadink mane sanpaulija

mėlynu saulės marmuru

jo šaknys geria sūrią beaistrę žemę

žiedlapiais žaidžia viesulas

stiebo slanksteliais žalias šiurpas bėgioja

esu tik dailus gėliškas peilis iki kriaunų paniręs į miegančią mėsą

ką aš daryčiau be šitos tylos arieli

be vasarinių suknių spintos kurioje tau palikau

veržiančią neišaugamą tuštumą

Denizė sapne aplanko Arielį Pikarą (II)

kalbėjausi su žmogumi naro kostiumu kuriame žmogaus nebuvo

raudono vandens gniaužomas metalas jungės į mudviejų sakinius

mano rankose atsirado jo šeimos fotografija

tokie patys žmonės senoviniais rūdžių iškandžiotais narų kostiumais

visi pasitempę nervingai žvelgė į kameros paslaptį

už vieno šalmo stiklo suspurdėjo maža blyški žuvis

kaip tik tada ir pagalvojau kad ji primena

tavo pavargusią šypseną

Denizė sapne aplanko Arielį Pikarą (III)

mano protas yra elektros kėdė

aptraukta žaibų kraujagyslėm išsiuvinėtu gobelenu

leidžiu delnams ilsėtis ant apanglėjusių ranktūrių

pėdas laikau švelniuose svilėsiuos

vėliau stoviniuojam ankštame košmaro prieangy

lakuoti baldai sendaikčiai virtę atvirais instrumentų futliarais

ta prasižiojus balerinos dėžutė

tas prasišiepęs sidabro portsigaras

jau metus nešiojuos tave kaip violončelės karsto pamušalą

ir tavo veidas vis išnyra apmusijęs rūko žibintas

prašaisi nakvynės lietum belsdamas į duris

arieli visi mums pažįstamo pasaulio daiktai

mėgina išrėkti savo nereikalingą foną

mano protas yra elektros kėdė

šaltas iškrovų balzamas

nuogas liežuvio laidas

Arielis Pikaras sapne aplanko Denizę

mano išdidžioji sanpaulija

išdžiovinta iki trupančio gipso baltumo

dabar pailsėk erdviam ugnies herbariume

leisk liepsnai daugiarankei tave išrengt suskaičiuoti

kojos tavo jau ne kaulai ne raumenys ne juodų sausgyslių mazgai

tik glebios išskalautos lianų šaknys

bėgi paplūdimiu kol krenti pakirsta granitinio dalgio

pavargai todėl atsigulk į mano žaliuojančius kontūrus

yrančioj krūtinės dėžėj kur auga

prisiminimų komposto sluoksnis

kur kreivakojis elnės jauniklis rupšnoja sunokusį badą

iš savęs barstydamas sprangias jo sėklas

Arielis Pikaras skaičiuoja savo skeletus

žmonės žengia iš spintų

užtaisę gėlėtus revolverius

juosvo sultingo romo lašais

suvilgę cukrines kaukoles

jie sėdas vidury atšalusio miegamojo

ir juokias iš savo išaugtų sudriskusių pončų

tamsiaodis vyras vardu kepasa akinių stiklu

sukoncentruoja bėgantį mėnulio spindulį

mėgindamas grindyse pradegint skylę

jo žandikaulis pakimba palubėj tarsi baltas sietynas

pro kiaurymę lentose ištrūksta kvapnus vėjas

sukas amsi šalia kepasos laižydamas

sunumeruotus kaulus

II

Susiderinkim, redaktoriau, išgaląskim padargus,

kariai geria dešimtą ir neužsirašo

į didžiąją kraiko dėžę.

Mes dėkingi Tau. Perpisti juodakojinių raudonlūpių mūzų.

Mano niekam nereikalingas juodo smūgio espresso,

atskirtis, brandus skonis beraštystei.

Va, kaip kyla šoka! Senių mėlyni nykščiai,

tik tu čia lieji gumines ašaras,

kokia situacija? Pridenk savo garbanom tuos, kurie pasiliks.

Darniai vakar kasėm geltoną sniegą,

choru rėkėm po rytojaus kult. langais,

šitoj auštančioj / imituojančioj šaly visada bus vietos

basakojam ambasadoriam, andergraundui, ropojančiam iš kloakų.

Redaktoriau, linkėjimai tau, smėlio kariuomenei.

Dabar stangrėkit, raumenys burnų ir rankų:

dykumoj visi būsim pakviesti

į atviro mikrofono puotą.