Olga DEDOVA

Olga Dedova gimė 1986 m. Vilniuje. 2010 m. baigė tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu gyvena ir (kartais) rašo Hamburge, Vokietijoje.

Kraujas

I. Jūreivis

– Apkeliavai su manimi visą pasaulį,
tavo nuotrauką pasiimdavau į kiekvieną reisą.

Balsas trūkčioja, bet gal tai tik
tarpmiestinio ryšio trukdžiai.

Nemačiau tavęs ketvirtį amžiaus,
o per dvidešimt šeštą gimtadienį,
vietoje visų negautų dovanų,
man papasakoji,
kad esu neakivaizdžiai aplankiusi
Roterdamą, Niujorką,
Singapūrą, Marselį, Murmanską,
Keiptauną, Šanchajų, Montevidėjų.
Dvidešimt penkis metus,
kol nebuvo tavęs,
maniau –
mano širdyje ošia tuštuma.

O dabar suprantu, kad ten jūra,
seneli.

II. Lošėjas

– Kai iškrenta prastos kortos,
negaliu nulaikyti pykčio
už pavadžio.
Jis išloja visą tylą iš kaukolės,
nukanda mėnulio ragą –
ir užtemsta.
Atsipeikėju –
rankos kruvinos iki alkūnių,
peilis kruvinas,
nežinau, kaip čia patekau,
nesuprantu, kaip ištrūkti iš spąstų,
neprisimenu,
ką pridirbo vėl tas
kalės vaikas.

– Jis tik saugo tave nuo pragaro, tėve.
Iš skerdynių sugrįžus svarbiausia
kuo greičiau nusiplauti rankas.

Aš pati dažnai pralošiu,
kaip ir tu, neišmokau blefuoti.
Vis įpjaunu pirštų galiukus maišydama kortas,
kraujas laša ant čirvų karaliaus.
Kraujas laša ant pikų damos.

III. Mažoji plėšikė

Buvau tikra, kad visa tai –
iš gyvenimo nasrų rautas grobis,
vogtos valandos,
mano nuosavos lobių salos,
tik man žinomos įlankos,
seklumos, žiotys.
Man vienai pasitaikę
štiliai, audros,
bermudų trikampiai.
Bet dabar, laiko srovei stiprėjant,
suprantu –
tai mūsų visų bendras turtas,
skolintas, laikinas, išnuomotas:
aistra pavojingiems maršrutams,
nenumaldomas noras
kuo riebiau kapitonui spjauti į snukį,
permainingi vėjai galvoje,
žodžių peiliai,
mesti į minkščiausius taikinius,
nuodėmių juodos žymės,
raukšlių ir randų žemėlapiai,
bendras kraujas, atskiestas romu,
sūrus, kaip skaisčiausias Karibų jūros
vanduo –
visa tai, ką slepiu savyje,
visa tai, nuo ko
negaliu pasislėpti.

2012 m.

 

Prozerpina pievoje

Ramunei Brundzaitei

Skinamės kelią
į užsitęsusius paryčius,
brendame per šlapią pievą,
burtažodžiai vartos burnoj
tarsi mėtiniai ledinukai.
Buriamės iš ramunių:
myli–nebemyli–nemyli–nemyli–nemyli –
o juk tai tik gėlytės,
tai tik mirtis, auganti iš gyvenimo,
dygstantis iš mirties migdolo
gyvenimas.
Piname po vainiką
iš pelynų ir pelenų.
Jokių ąžuolų, jokių laurų –
težydi visos gėlės,
kol ieškome
teisingo burtažodžio
kad žolės, svirpliai,
žiogai ir drugeliai
spėtų
sustingti į ledinuką
anksčiau,
nei Prozerpina nuskins
paskutinę ramunę.

2012 m.

 

Apie tai, kaip viskas yra

Vytautui Stankui

Pasaulyje visko tiek,
mano drauge Merkucijau,
kad net išminčiai sapnuos neregėjo
ir kvailio sapne nesutilptų.

Jeruzalėje šešiolikmetė Judita
ką tik įdėjo į feisbuką naują nuotrauką:
pusseserė Salomėja
pozuoja prie Raudų sienos.
Prinokusios slyvos spalvos lūpdažis,
apvalūs akiniai nuo saulės,
plonos plaštakos ant šiltų akmenų.

Galvą guldau, – taria Judita,
Galvą guldau – jam patiks.
Tos pačios šalies šiaurėje pulkininkas Chalevis
spaudžia „like"
taip pat užtikrintai, kaip spaudžia kasdien
AK-47 gaiduką.

San Diegas, Linkolno vidurinė.
Šešiolikmetis Sebastijonas Chačaturianas
šaudo iš lanko
į prakaituotas čirlyderes.

Didžiausioje Damasko bibliotekoje gaisras:
Koranas dega taip pat gerai,
kaip ir Biblija.
Mieste jau neliko nieko,
kas galėtų stebėti
šį paprasčiausią stebuklą.

Nepaisant šio fakto –
o gal kaip tik vien dėl jo –
Maroke žydi jazminai.
Berberas Saidas joja ant asiliuko
per slėnį į kino teatrą,
esantį gretimame kaime,
už dvidešimties kilometrų.
Šįvakar, kaip visada, jie žiūrės
„Kasablanką".

Pietų Korėjoje
penkiasdešimtmetis vienuolis
vėl neišsprendė kongano apie katytės skerdimą.
Meistras Nansenas tyli, bet šypsosi.
Tyli ir šypsosi.
Daug visko pasauly, drauge Merkucijau,
ko nepriklauso žmogui žinoti.

Vaikų žaidimų aikštelė kažkur prie Paryžiaus.
Smėlio dėžėje daunas berniukas
sutinka daunę mergaitę –
pirmą ir paskutinį kartą.
Jie apsikeičia šalikais,
jis gauna baltą, ji – rudą.
Smėlio dėžė pilna sniego.
Visas pasaulis jiems sniego baltumo
ir rudas, tarsi Sacharos smėlynai.

Žila, stora, praplikusi senė
ima už rankos
liesą, dėmėtą senuką
ir jie eina vedžioti
dviejų storų, dėmėtų, praplikusių taksų.

Pažiūrėk, kiek gražių dulkių, –
taria žila, stora ir praplikus Džuljeta.
Pažiūrėk, mums liko tik dulkės.
Pažiūrėk, jau nieko neliko ir nieko neprisapnuosi.
Viskas ir taip jau yra.

Veronoje pradeda snigti.

Šįvakar, kaip visada,
Veronoje sninga miltais.

Pietų Korėjoje sninga vyšnių žiedlapiais.
Maroke jazminų žiedais ir žvaigždėmis.
Varlėmis San Diege, Jeruzalėje – pelenais.
Paryžiuje šlapdriba.
Damaske snigs amerikietiškomis bombomis.

Štai kaip viskas yra.
Štai kaip viskas yra.
Štai kaip viskas yra.
Štai kaip viskas
yra – kaip yra,
mano drauge
Merkucijau.

2012 m. pavasaris

Draugai