Kasmet per „Poetinį Druskininkų rudenį“ vienas daugiausia smalsumo keliančių renginių – „Poetiška naktis: jaunųjų poezijos skaitymai“. Žiūrovams tai savotiškas jaunųjų autorių barometras, o autoriams – susidūrimas ne tik su publika, bet ir su pačiu kanonu: tiršta Lietuvos bei užsienio poetų minia, kritikais, leidinių redaktoriais. Uždarius „Širdelę“ šiam renginiui teko ieškoti naujos vietos, o ją suradus viename Druskininkų bare, pilnutėlėje salėje tilpo vos pusė klausytojų, kiti gi spietėsi lauke ir būriavosi tarpdury. Skambi poetinė raiška sulaukė ne tik plojimų, bet ir kažkieno dėl triukšmo iškviestos policijos. Tradiciškai už geriausią pasirodymą ir eilėraščius buvo teikiamas Antano A. Jonyno prizas. Šiais metais jį pelnė poetė Lilija Rakova. Spausdiname jos ir kitų dalyvių eilėraščius.

Tekstus atrinko Linas Daugėla, publikaciją sumanė Andrius Jakučiūnas, o šią įžangą surašė Zigmas Pakštaitis.

 

Aistės Pilkauskaitės nuotraukos

 

× Lilija Rakova

 

Samhain^*

 

o jeigu dar neiškrėčiau pikčiausio savo pokšto –

paširdžiuose vėl Derliaus pilnatis

brandina nerimą

nuo sutemų iki aušros

dairaisi per petį

žvalgaisi į rytus lauki gaidžių pragystant

kodėl naktis kurioje palikai mane sugrįžta

nors pats regėjai kaip nutolstu

viena gilyn į tirštą tamsą

tarsi Džekas

saują žarijų įsimetęs ropėn

 

o jeigu dar neiškrėčiau pikčiausio savo pokšto –

nuo kiekvienos verandos dėbso

plėšrios žibintų akys

laiptais atrieda obuoliai

pilni geležčių

kodėl naktis kurios nenori atsiminti

dėvi šitiek kaukių

ar namas kuriame gyvenome

galėjo neturėti durų

 

o jeigu mirusieji neleidžia rinktis

tarp tiesos-drąsos gardėsių-pokštų

kai rūkas tarp pasaulių suplonėja

išgirsti skambutį į duris

beldimą miegamojo sienoje

 

bet ten ne aš –

žaidžia tamsos pamėklės

o tu turi tik tuščią naktį

kurioje aidi tavo paties žingsniai

vilioja šviesos languose

namų net nelaimingų

kurie niekad nebuvo

ir negali būti tavo

 

* Senovės keltų derliaus šventė, pagoniškosios Helovyno ištakos.

 

 

× Dominika Olicka

 

eksponatas

 

nešiojau tavo juoką kišenėje

kaip gražiausius titnagus

jie daužosi ir skyla

kelia žiežirbas

pakankamas smalsumui

per mažas miško gaisrui

virsta ietimis

bet ne mamutams medžioti

nudils nenutils

aidės būgnais iš po stiklo

pulsuos po visą muziejų

įėjimas nemokamas

tik išėjimas brangus

 

 

× Akvilė Platakytė

 

* * *

 

Kaip vaikystėje

Užsitraukti antklodę ant galvos

Saugantis nuo demonų

Nuo tamsos kuri kėsinasi į tavo nuogą odą

Dar nepasiruošusią jos priimti

Tikiuosi

Kad audinio gabalas

Gali mane išgelbėti

Užtarti nuo šešėlių

Kuriuos randu savo įsčiose

Kurie pulsuoja psichikos architektonikoje

Negaliu žvėrims uždrausti

Ganytis mano kraujyje

Negaliu tikėtis

Kad jie nesudraskys antklodės

Aš vis tiek esu savo

Niekur arti prie išganymo

 

 

× Orestas Razumas

 

vita contemplativa

aš esu
aš esu kaip projektas
aš esu kaip metai be darbo
aš esu kaip neatrašyta žinutė
aš esu kaip atmesta paraiška
aš esu kaip nenugirstas anekdotas
aš esu kaip takus ciceronas
aš esu kaip autentiškas plagiatas
aš esu kaip pageltęs vanduo
aš esu kaip dvasinis sutrikimas
aš esu kaip savavalis fašizmas
aš esu kaip vakcinuotas bukovskis
aš esu kaip kastrato daina
aš esu kaip ištryptas sniegas
aš esu kaip viskas ir niekas
aš esu kaip išskridusios gervės
aš esu kaip niūri sueitis
aš esu kaip perspektyvus teroristas
aš esu kaip įpusėta knyga
aš esu kaip sutrupėjus plotkelė
aš esu taip kad man jau gana

vieną dieną / susiklosčius reikiamoms /
aplinkybėms / aš būsiu

 

 

× Gabija Kopūstaitė

 

vilko

 

mano rankose sirpsta figos

šaknų dvejonės ryja

sausus delnus

jų raityti išvedžiojimai

man buria ateitis

 

dar šimto jų sulauksiu

neigimo principo laively

likusias žuvis pašersiu

miskit joga tarpais debesų

sukaupkit būčių virpesius

 

gegelė kur kukuoj

kur minta akys

ateina vakaras

pragysiu dar skardžiau

per pilnatį nuo vėjo įsidūkus

 

mano rankos – dalys mano

mano delnai – figų erdvės

 

prakandu amžinybę

sultys linijoms prabyla

 

 

× Aleksandras Burokas

 

* * *

 

Dvidešimt trečiais tai tik smėlis,

tik pilys ir brutalizmo šventovės

tarpupirščiuos.

Dvidešimt trečių vasarą

iš Liepojos

parsivežiau skilusią pusiau kriauklytę,

kurią dėsiu prie ausies

dvidešimt ketvirtais

ir jai rėksiu

atgal

 

 

× Irma Kungytė

 

* * *

 

vis sapnuoju

kaip plaukioju juodo vandenio ežere

karštyje ir dulkėse skendinčią vasarą

neįtikėtinai ramų rudenį

gilią ir tamsią žiemą

purviną ankstyvą pavasarį

kol trupančios žiedų dulkės dar nedusina

 

plaukioju

ežere be dugno

druskingoje jūroje

vandenyno plokštumoje

nuoga ledinėje Arktyje

po neaprėpiamą baltumą

 

krantas man uždraustas

 

šalčio nejaučiu

oda nešiurpsta

nesiraukšlėja

ir niekada neišdžiūsta

nevargina nevilties karštinė

kūno –

nerimo spazmai

nejaučiu

povandeninių srovių

šleikščiai slidžių jūržolių

nei mirties baimės

tik neapsakomą laisvę

ir malonumą

ką tik sudygusioms lelijoms

prie lūpų pridžiūvant

 

 

× Linas Daugėla

 

cikados

 

pravaliau atmintuką ir atmintį

pramaliau kavos pupeles

prakalbėjom apie kalendorių

nėr jame liūdesio

prakalbėjom apie cukinijas

ne jose nuskendęs šiaurės ašigalis

o giliau

tarp užuolaidų dienovidinių

kur raukšlėti siluetai

vis dar žiūri kokia mašina kieman įsuks

 

tada vėl kavos pasidarėm

paskui į sklepą nuėjom

bulvių pririnkau

agurkų kelis slovikus paėmiau

drungnas vanduo ant žemės telkšojo

it jame kas rankas būtų šildęsis

 

tada draugas užsuko

lentas supjaustėm

kelias lentynas pakeitėm

kad nesugriūtų stiklainių cheopsas

 

tada vaisinių muselių puota užsitęsė

pro langus dužo skystas vakaras

taip ėjo pro šalį pilstuko

kretingos oksfordo absolventai

o kieme bobutė nuvytusiom gėlėm

apmėtė blogai priparkuotą mašiną

 

tada pajaučiau:

namo grįžau

 

 

× Deividas Varanius

 

* * *

 

štai

dar mano praeities

nenutukinta erdvė

prisėdau

 

nugėriau minutę

nuo atvėsusių laukų

ir žymė liko raudona

 

iš jos prasišvietė

avelių banda

kurią prisijaukinau

savo laiku

– še, imkit

akimirką,

miskit ir

priminkit šią dabartį

rytoj –

 

miegant vilkai grįžta

pas mane

miegu ant jų pilvų

ir girdžiu

kaip juose sapnuojasi

mano laikas pievoje

ir filmas pasidaro juodas –

avis pilve

 

rytoj grįžtu

ir toji pieva buvo

dar nenutukinta

mano praeities

 

ir vėl

nugėriau minutę

nuo atvėsusių laukų

ir žymė liko raudona

 

vilkai jau laukia

jiems reikia mano laiko

o man

jų sapnų