PETER SIRR (Airija)

 

Įsikūrus

Dabar, kai paskutinė suplota dėžė atremta į sieną
ir viskas sukabinta it amžiams
galime mokytis čia gyventi ir nesirūpint
kad kažkas juda pirmyn
kažkas lieka toli nuo mūsų

kad kartais nusileidžiame
ir niekas mūsų nepalaiko, kad voras
susikaupęs perbėgs grindimis ar užsimiršusios
sujus snaudžiančios dulkės, skersvėjis pažadins durų
rankeną, kad namas turi savo tylą

kurioje nieko ir niekas nenutinka,
kad visą naktį jis vaikščios, perstatinės baldus,
purtys nuotraukas iš albumų, ir pasimėgaus
pagaliau tamsoje plūstančiu
savo alsavimu.

 

Šaltis

Gal tai tik
žiema prisimena žiemą
šaltis kalbina šaltį
bet štai ir vėl
lapkritį
aštrus it ledo nuoskila miestas
sumušta medžių kariuomenė
traukiasi palei kanalą
erzinanti skaidra

tarsi kelionė būtų užstrigusi
ir ją vėl reiktų pratęsti
sustabdyta vieta staiga
sugrįžta, atskleisdama
kepyklą, gatvės kampą, tiltą
toliau vanduo
tristiebis laivas
amžiams išmetęs inkarą
skrodžia miglą

o tada viskas atsiveria
į aikštę iš Breigelio
vežimėliai ir šaltos
šviesos gausybė
ir mano rankos samsto
turguje išpilstytą
švytintį tavo kūno pieną
mūsų kvėpavimas ledėja
kliūva už laivavirvių

pakimba medžiuose
kabinasi už kiekvieno
dosnaus miesto kampo
šaltis kalbina šaltį
kūnas kūną kažkaip
tas pokalbis tęsiasi
pro aštrias baldų
briaunas vėl ryškėja
grindjuostės

pasilenki užkurti krosnies
matau kaip jos liepsna visa tampa tavimi
kaip ir tavo palinkęs kūnas ja
matau kaip daiktai šliejasi prie tavęs
žiemos bagažas, lagaminas
koridoriuje, niekada neatvykstantis
svečias mano balse, ir galbūt tai tik
šaltis kalbina šaltį
apgobusį žiemą

gręžiuosi į tave
į dingusias tavo gatves
tavo namą vienintelį
likusį iš visos namų eilės
trūkinėjančia gija traukiu jį
į žėrintį centrą
kur kviečia mugė
ir šalčio šventė
plieskia mūsų kauluose kol imame kristi

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas