Rugsėjo 27–spalio 1 d. Vilniuje ir Druskininkuose vyko 34-asis tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Spausdiname Vieno anoniminio eilėraščio, Vieno anoniminio eilėraščio tema „Rastos eilutės / Found lines“, humoristinio eilėraščio tema „Poete, beretė dega“ konkursų nugalėtojus.
Vieno anoniminio eilėraščio konkursas
I vieta
× Vytautas Stankus
spalvų paletė
mano dukrai
balta – popieriaus lapas, kurį išsitrauki iš spintos,
žodis „hospisas“, kurio nesugebu tau paaiškint,
dar aišku – sniegas, aišku – plombyras, aišku – neaišku kas
pilka – fabriko kylantys dūmai,
iš jų gimsta debesys, o iš jų –
po teisybei – užgimsta beveik viskas
žydra – visi mano melai tau,
stengiuosi, kad jų būtų kaip įmanoma mažiau,
bet bėda ta, kad ir pats nedaug težinau apie pasaulį,
į kurį tu atsiradai
violetinė – visi tie kartai,
kuomet buvau tau neištikimas
imdamas ant rankų svetimus vaikus
oranžinė – pirma karštinė, suglebęs kūnas,
ligoninės priimamasis... tikiu, kad neatsimeni, ir nereikia.
rudai juosva – tavo murzinas veidas ir pasiteisinimas:
nes žemė kyla į orą ir nutupia man ant veido kaip žvirbliai.
žalia – pieva, kurioje užmynei bitę,
skausmas, kada nors paaiškinsiu tau,
kodėl žalia yra mirties spalva,
bet dar ne dabar, dar ne
ultramarinas – tavo nepakeliamas užsispyrimas,
mano trūkus kantrybė,
tavo prašymas: pasek man žaibus
geltona – tavo klausimas ar po mirties
vis dar turėsime savo svajones,
mano atsakymas – norėčiau tikėti, jog taip
raudona – užtinęs mano veidas ir akys,
kai springdamas bandžiau tau paaiškint,
kad kartais taip būna
juoda – tai, kokį mane myli,
kokio manęs neapkenti
man labai gaila
bet šitas – nenusakomos spalvos vanduo,
kuriame dabar plauni teptuką
yra tai, ką gersi
visą savo gyvenimą
II vieta
× Rimas Užgiris
Važiuojant
Lietuva, Kaunas, 1993
Troleibusas nebevažiuos.
Jo ūsai išslydo
iš visuomenės rankų.
Kai vairuotojas juos pakelia,
šviesos blyksnis ištrūksta į laisvę
ir vėl nugrimztame į tylą.
Turiu keliauti –
gėlės vysta
ir aš turiu keliauti –
tai negali būti mano meilė,
mūsų aprūdijus viltis, užgesusi
atokiame kelyje,
įstrigusi eismo žiede,
kol pro šalį slenka
braunasi automobiliai –
it surukusi skarota senė,
kuri grūdasi per užsimiršusią minią,
tarp pirštų suspaudus smeigtuką –
badanti, niūkianti
postsovietinio, post-
modernaus transporto lavoną.
Turbūt todėl
mylimieji Šagalo paveiksluose
visad skrieja.
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
III vieta
× Sara Poisson
kai kuriuos dalykus pamilstame iš lėto
kai kuriuos dalykus pamilstame iš lėto
manau sau, kai žiūriu tuos filmukus
apie anuomet tokius tolimus medžio darbus
gręžimas ir pjovimas, tekinimas ir šlifavimas
klijavimas, suvaržymas ir vinies kalimas
turi savo melodiją, pradžią ir pabaigą
lyg puikiausi sakiniai ar tobulas meilės aktas
arba štai kad ir fermentinis sūris,
nesėkmingai gundantis vaiką savo smarve
ir įtartinomis skylutėmis, gi vėliau tampantis žodžiu
dešimties svarbiausių kasdienių žodžių sąraše
šalia duonos ir kavos
arba šuns tursenimas apžergus šeimininko koją
anksčiau atrodęs nešvankus, dabar –
tarsi juokingai žavus tu pats veidrodyje
o dar tos moterys dirbtinėmis krūtimis,
kažkada atgrasios, o dabar mielos tarsi
patys save prisikimšę pūkuoti žaisliukai
ir tie anuomet panašūs į pragaro sūkurius
svaigūs greitaeigiai transporto žiedai
kai tarsi už rankos palaiko ramus taikus balsas
iš navigacijos programėlės
arba vyriški išdribę alaus pilvai, vis labiau primenantys kūdikėlių kūnus
dar tas saldžiarūgščių slyvų odelės kartumas
tas ypatingos reikšmės paviršius
aiškiai juntama, perspėjanti ir vis tiek saldžiai pažeisti viliojanti riba
ir žiniasklaidos pamėgtas kunigas plačiais mėsėdžio žandikauliais
su naujausio modelio vardiniu kostiumu bei itališkais batais,
dabar keliantis gailestį,
tokį artimą meilei
ir mažos Baltijos šalies prezidentas
moteriškos giminės žodį atitinkančia pavarde
ir vardu, ispaniškai reiškiančiu čigoną
besidžiaugiantis ant debesėlio sėdinčia mamyte,
kuri esą didžiuojasi sūnui tapus valstybės vadovu
pagaliau tasai skliausteliu susirietęs kaimynas,
gyvenimo suluošintas garsios korporacijos kiemsargis
tavo pasakojimo vidury mėtantis žodžių sprogmenis „O kuo aš čia dėtas?“
viskuo panašus į raudonplaukį klasioką,
dabar architektą, tarusį, kad tavo rūstūs eilėraščiai –
viso labo teršalai,
kenkiantys sveikatai
ir kitą klasioką, pareiškusį, kad mūsų šalies moterys
sugedusios, tad paėmęs į žmonas Sibiro mergelę
tokį panašų į patriotą, bandžiusį sužavėti pasakojimu
apie taigoje nušautą didžiulį ir gudrų vilką
(turiu galvoje mažą senuką, viskuo panašų į šuns smarvę
dabar virtusią ypatingu šuns kailio kvapu
žmogelį,
primenantį vieną mažą šalį su jos rytinėmis radijo diskusijų laidomis,
pilnomis senų, skylėtų balsų,
išgalvotų, už dirbtinių dantų stringančių žodžių,
užglaistančių atminties įtrūkius)
tai sotūs, girgždantys žmonės,
antroje sakinio pusėje pamirštantys
jo pradžią ir tikslą
kaip tai nutinka
bandant papasakoti ilgą
vėluojančios meilės prisipažinimą
Vieno anoniminio eilėraščio tema „Rastos eilutės / Found lines“ konkursas
I vieta
× Sara Poisson
Kodėl aš perku*
Aš perku šampūną nuo pleiskanų, nes jos yra melagingas sniegas
Aš perku, nes ledų šaukštas, kurį perku, gimdo sferas, kurios tarsi šalčio ikreliai
Aš perku plieninį kampuotį liepteliui sutvirtint, nes medis keršija man trūnydamas
Aš perku juodą kibirą, panašų į tą, kurį pavogiau – galiu būti teisingesnis, nei noriu
Aš perku rusvą neslystantį kilimėlį voniai, nes jo ten laukia draugystė su rūdimis
Aš perku lietvamzdį, mat esu vandens ganytojas ir metalo mėgėjas
Aš perku rusišką lauko kepsninę, nes niekas manęs neperspėjo, kad ji rusiška
Aš perku žieminius česnakus – kai pasodinsiu, tai bus mano sveikas spjūvis žiemai
Aš perku purškalą nuo uodų ir erkių, mat nesumoju, kaip įtaigiau į juos nusispjauti
Aš perku draugei knygą apie miestų istoriją, tai išryškins jai kaimišką gėrį
Aš perku bilietą į šiuolaikinį cirką, nes cirkas, kuriame gyvename, nėr šiuolaikiškas
Ar perku kaminkrėčio paslaugas: man smagu, kai kas murzinas žiūri iš aukšto
Aš perku antkapį giminės kapui, nes šitoj šaly reik sunkenybių mirčiai prislėgti
Aš perku knygų lentyną – paminklą laikams, kai tai, kas gražiausia, rasdavai popieriuj
Aš perku daktaro kostiumą mažai mergaitei, kuri mokosi augti per skausmą
Aš perku saulėj džiovintus pomidorus – su jais savo šiaurėj prisiduriu trupinėlį saulės
Aš perku lašiukus dėl geresnio miego, nesgi niekas neparduoda miego
Aš perku, nes „pasaulis kupinas aiškių daiktų“, kaip sakė Harry Martinsonas
Aš perku, nes daiktų pirkimas yra būdas pamažu susipirkti save
Nors kažkur, anot Harry’o, vis tiek „yra jūra, kur tikėjimas gimsta nuolatos
lyg žuvų mailius“
Aš perku, nes patinka stumdyti tuos cypsinčius vežimėlius prekybcentriuos
Perku, nes juk visada norisi ką nors pastumti
* Sekant Alleno Ginsbergo „Kodėl aš medituoju“
II vieta
× Sonata Paliulytė
Stumiu
stumiu vejapjovę
Valdas Daškevičius
stumiu vejapjovę
kaip laikas žemę stumia
o žemė stumia laiką ir mane
aš kartą naktį blizgančią ir ūmią
atsibudau vaivorykštės sapne
ir Dievo rykštės genamas į priekį
kaip vaikas tėvo plakamas einu
nudelbęs žvilgsnį užsispyręs siekti
nebepasiekiamų nuo žemės aukštumų
stumiu vejapjovę
stumiu dienas ir laiką
stumiu gyvenimą kurio negyvenu
o vėjas čaižo palaidūną vaiką
paklydusį tarp vėjo ir namų
ar aš vejapjovę stumiu
ar ji iš lėto
mane vairuoja šio gyvenimo kraštu
keiksnojantį kad delnuose poeto
jos vėžės įsirėžė likimu
III vieta
× Rimas Užgiris
Lietuva brangi
– Maironio ištrynimas
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.
Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.
Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.
Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę,
Jie mūsų širdis mažai ką riša.
Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, augštai iškilęs;
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.
Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.
Kai ten prieš sumą visi sutarę
Griaudžiai užtraukia: „Pulkim ant kelių“
Jausmai bedievio, vėl atsidarę,
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
IV vieta
× Simonas Bernotas
sugėrovai
taip retai tepasišnekam vienu du
vis daugiau vienišos degtinės –
Kęstutis Navakas
su Celanu ragaujat ar dar neprarūgęs juodasis rytmečio pienas
su Szymborska prie vyno kuris vis dar vynas šmaikštaujat
su Pessoa nerimą malšinat stipriaisiais
kokie kokteiliai dar neragauti su Emily Dickinson
kokie dar kokteiliai shotai yra shotai yra shotai
yra shotai yra shotai yra shotai su Stein
Rilkę kalbina angelai
Poundą balti arkliai
su Kavafiu kaip barbarai nieko nelaukiat
su Michaux lakat iki beprotybės
su Hugo Ballio helle hell’em anns swei mellem
nebesusikalbam
namo neparvesi paklaidinsi
Vallejo taurės neatitolinsi
su Dylanu Thomasu į naktį švelniai neinant
bokalo dugne šviesos ieškot
Huxley’s nebeturi jokio suvokimo
kaip rasti duris išėjimo
su Appollinaire’u tuštinam vieną
tuščią stiklą po kito
apie moteris svaigstama dažniausiai
su tais kurie jomis veik nesidomi
Lorca ir kitais o ką nejaugi su jais
apie mėnulį sapnuojančias rožes kliedėsi
su Plath apkalbat neištikimą varną
bet ne Allaną Poe su juo nevermore
iki siaubingo žagsulio jau
su cummings liuobiaMe ik.I sąmonės ne te k i m
su Eliotu išbūt žiauriausią mėnesį
po daugiadienių prietemų karalystėj
o lietuviai kur
na kamputyje žinoma
su Geda už jotvingių gentį keliam
su Blože iki lietaus dugno
su įtariamuoju Martinaičiu kukuoti iki paryčių
su Meku pasilabint viso ko geriausio linkint
neprityrę gėrėjai kibina Maironį Nėrį Širvį
klaikiai atriaugėja jų posmus lyg būtų vien jais svaiginęsi
drąsesnieji bando Šamaną ir žiūri pils
ar nepils tiesiai į snukį
bet gerbiamieji
juk net neklausėt
ar jie norėtų jums kompaniją palaikyti
atgėrė jau savo
tesiilsi ramybėje
V vieta
× Tadas Žvirinskis
Šventumas
Ir miestus kaip migla aptrauks švelnumas
Rimas Burokas
Ir miestus kaip migla aptrauks švelnumas –
Aksomas arklio nosies palytėtas,
Žyma likimo ir likimas vietos,
Kurioj kariauja blogis ir šventumas.
Ir nusidrieks švelnumas kaip koks dūmas,
Kurio minia jau laukia maldininkų –
Už dorą nuodėmės labiau patinka,
Už atgailą – netikras pamaldumas.
Bet kas aš toks, kad smerkčiau šitą cirką?
Juk ežero dar nieks neužgesino.
Šventumas nedega. Vanduo ir vynas –
Du broliai švelnume, kurį nupirko
Kančia, kraujuos gimdyta Atpirkėjo.
Švelnumas Tėvo, pragaišinus Sūnų...
Aukotis dėl visų?! Ar šitaip būna?..
Visokių niekų šiandien klausinėju.
Humoristinio eilėraščio tema „Poete, beretė dega“ konkursas
I vieta
× Antanas A. Jonynas
liepsnojanti kepurė
mane pranokt vien amžinybė gali
burna dabar lipni kaip kūdra
kaip cigaretė grįžus į pakelį
į mano posmą veliasi negudrų
tie paukščiai moterys ir vėjas
ir Grigas įsilipęs į berželį
senatvė man į ausį pakuždėjo
mane pranokt vien amžinybė gali
mane pranokt vien amžinybė gali
poetas guli ir per langą žiūri
kaip festivalis skiria jam medalį
ir deda į liepsnojančią kepurę
ir aukštyn kojom verčiama
kanopom trypia karčema