„Poetinio Druskininkų rudens“ konkursų laureatų eilėraščiai

Rugsėjo 27–spalio 1 d. Vilniuje ir Druskininkuose vyko 34-asis tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Spausdiname Vieno anoniminio eilėraščio, Vieno anoniminio eilėraščio tema „Rastos eilutės / Found lines“, humoristinio eilėraščio tema „Poete, beretė dega“ konkursų nugalėtojus.

 

 

Vieno anoniminio eilėraščio konkursas

 

I vieta

 

× Vytautas Stankus

 

spalvų paletė

 

mano dukrai

 

balta – popieriaus lapas, kurį išsitrauki iš spintos,

žodis „hospisas“, kurio nesugebu tau paaiškint,

dar aišku – sniegas, aišku – plombyras, aišku – neaišku kas

 

pilka – fabriko kylantys dūmai, 

iš jų gimsta debesys, o iš jų – 

po teisybei – užgimsta beveik viskas

 

žydra – visi mano melai tau, 

stengiuosi, kad jų būtų kaip įmanoma mažiau, 

bet bėda ta, kad ir pats nedaug težinau apie pasaulį, 

į kurį tu atsiradai

 

violetinė – visi tie kartai, 

kuomet buvau tau neištikimas 

imdamas ant rankų svetimus vaikus

 

oranžinė – pirma karštinė, suglebęs kūnas, 

ligoninės priimamasis... tikiu, kad neatsimeni, ir nereikia.

 

rudai juosva – tavo murzinas veidas ir pasiteisinimas: 

nes žemė kyla į orą ir nutupia man ant veido kaip žvirbliai. 

 

žalia – pieva, kurioje užmynei bitę, 

skausmas, kada nors paaiškinsiu tau, 

kodėl žalia yra mirties spalva, 

bet dar ne dabar, dar ne

 

ultramarinas – tavo nepakeliamas užsispyrimas, 

mano trūkus kantrybė, 

tavo prašymas: pasek man žaibus

 

geltona – tavo klausimas ar po mirties 

vis dar turėsime savo svajones, 

mano atsakymas – norėčiau tikėti, jog taip

 

raudona – užtinęs mano veidas ir akys, 

kai springdamas bandžiau tau paaiškint, 

kad kartais taip būna

 

juoda – tai, kokį mane myli, 

kokio manęs neapkenti

 

man labai gaila

bet šitas – nenusakomos spalvos vanduo, 

kuriame dabar plauni teptuką 

yra tai, ką gersi 

visą savo gyvenimą

 

 

II vieta

 

× Rimas Užgiris

 

Važiuojant

 

Lietuva, Kaunas, 1993

 

Troleibusas nebevažiuos.

Jo ūsai išslydo

iš visuomenės rankų.

 

Kai vairuotojas juos pakelia,

šviesos blyksnis ištrūksta į laisvę

ir vėl nugrimztame į tylą.

 

Turiu keliauti –

gėlės vysta

ir aš turiu keliauti –

 

tai negali būti mano meilė,

mūsų aprūdijus viltis, užgesusi

atokiame kelyje,

 

įstrigusi eismo žiede,

kol pro šalį slenka

braunasi automobiliai –

 

it surukusi skarota senė,

kuri grūdasi per užsimiršusią minią,

tarp pirštų suspaudus smeigtuką –

 

badanti, niūkianti

postsovietinio, post-

modernaus transporto lavoną.

 

Turbūt todėl

mylimieji Šagalo paveiksluose

visad skrieja.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

 

III vieta

 

× Sara Poisson

 

kai kuriuos dalykus pamilstame iš lėto

 

kai kuriuos dalykus pamilstame iš lėto 

manau sau, kai žiūriu tuos filmukus 

apie anuomet tokius tolimus medžio darbus

 

gręžimas ir pjovimas, tekinimas ir šlifavimas

klijavimas, suvaržymas ir vinies kalimas

turi savo melodiją, pradžią ir pabaigą 

lyg puikiausi sakiniai ar tobulas meilės aktas

 

arba štai kad ir fermentinis sūris, 

nesėkmingai gundantis vaiką savo smarve 

ir įtartinomis skylutėmis, gi vėliau tampantis žodžiu

dešimties svarbiausių kasdienių žodžių sąraše 

šalia duonos ir kavos

 

arba šuns tursenimas apžergus šeimininko koją

anksčiau atrodęs nešvankus, dabar –

tarsi juokingai žavus tu pats veidrodyje

 

o dar tos moterys dirbtinėmis krūtimis,

kažkada atgrasios, o dabar mielos tarsi 

patys save prisikimšę pūkuoti žaisliukai

 

ir tie anuomet panašūs į pragaro sūkurius

svaigūs greitaeigiai transporto žiedai

kai tarsi už rankos palaiko ramus taikus balsas 

iš navigacijos programėlės

 

arba vyriški išdribę alaus pilvai, vis labiau primenantys kūdikėlių kūnus

 

dar tas saldžiarūgščių slyvų odelės kartumas 

tas ypatingos reikšmės paviršius 

aiškiai juntama, perspėjanti ir vis tiek saldžiai pažeisti viliojanti riba

 

ir žiniasklaidos pamėgtas kunigas plačiais mėsėdžio žandikauliais

su naujausio modelio vardiniu kostiumu bei itališkais batais, 

dabar keliantis gailestį,

tokį artimą meilei

 

ir mažos Baltijos šalies prezidentas 

moteriškos giminės žodį atitinkančia pavarde 

ir vardu, ispaniškai reiškiančiu čigoną

besidžiaugiantis ant debesėlio sėdinčia mamyte, 

kuri esą didžiuojasi sūnui tapus valstybės vadovu

 

pagaliau tasai skliausteliu susirietęs kaimynas, 

gyvenimo suluošintas garsios korporacijos kiemsargis

tavo pasakojimo vidury mėtantis žodžių sprogmenis „O kuo aš čia dėtas?“

viskuo panašus į raudonplaukį klasioką,

dabar architektą, tarusį, kad tavo rūstūs eilėraščiai –

viso labo teršalai, 

kenkiantys sveikatai

ir kitą klasioką, pareiškusį, kad mūsų šalies moterys

sugedusios, tad paėmęs į žmonas Sibiro mergelę

tokį panašų į patriotą, bandžiusį sužavėti pasakojimu

apie taigoje nušautą didžiulį ir gudrų vilką

 

(turiu galvoje mažą senuką, viskuo panašų į šuns smarvę

dabar virtusią ypatingu šuns kailio kvapu

žmogelį,

primenantį vieną mažą šalį su jos rytinėmis radijo diskusijų laidomis, 

pilnomis senų, skylėtų balsų, 

išgalvotų, už dirbtinių dantų stringančių žodžių, 

užglaistančių atminties įtrūkius)

 

tai sotūs, girgždantys žmonės,

antroje sakinio pusėje pamirštantys

jo pradžią ir tikslą

 

kaip tai nutinka

bandant papasakoti ilgą 

vėluojančios meilės prisipažinimą

 

 

Vieno anoniminio eilėraščio tema „Rastos eilutės / Found lines“ konkursas

 

I vieta

 

× Sara Poisson

 

Kodėl aš perku*

 

Aš perku šampūną nuo pleiskanų, nes jos yra melagingas sniegas

Aš perku, nes ledų šaukštas, kurį perku, gimdo sferas, kurios tarsi šalčio ikreliai

Aš perku plieninį kampuotį liepteliui sutvirtint, nes medis keršija man trūnydamas

Aš perku juodą kibirą, panašų į tą, kurį pavogiau – galiu būti teisingesnis, nei noriu

 

Aš perku rusvą neslystantį kilimėlį voniai, nes jo ten laukia draugystė su rūdimis

Aš perku lietvamzdį, mat esu vandens ganytojas ir metalo mėgėjas

Aš perku rusišką lauko kepsninę, nes niekas manęs neperspėjo, kad ji rusiška

Aš perku žieminius česnakus – kai pasodinsiu, tai bus mano sveikas spjūvis žiemai

 

Aš perku purškalą nuo uodų ir erkių, mat nesumoju, kaip įtaigiau į juos nusispjauti

Aš perku draugei knygą apie miestų istoriją, tai išryškins jai kaimišką gėrį

Aš perku bilietą į šiuolaikinį cirką, nes cirkas, kuriame gyvename, nėr šiuolaikiškas

Ar perku kaminkrėčio paslaugas: man smagu, kai kas murzinas žiūri iš aukšto

 

Aš perku antkapį giminės kapui, nes šitoj šaly reik sunkenybių mirčiai prislėgti

Aš perku knygų lentyną – paminklą laikams, kai tai, kas gražiausia, rasdavai popieriuj

Aš perku daktaro kostiumą mažai mergaitei, kuri mokosi augti per skausmą

Aš perku saulėj džiovintus pomidorus – su jais savo šiaurėj prisiduriu trupinėlį saulės

 

Aš perku lašiukus dėl geresnio miego, nesgi niekas neparduoda miego

 

Aš perku, nes „pasaulis kupinas aiškių daiktų“, kaip sakė Harry Martinsonas

Aš perku, nes daiktų pirkimas yra būdas pamažu susipirkti save

Nors kažkur, anot Harry’o, vis tiek „yra jūra, kur tikėjimas gimsta nuolatos 

lyg žuvų mailius“

 

Aš perku, nes patinka stumdyti tuos cypsinčius vežimėlius prekybcentriuos

Perku, nes juk visada norisi ką nors pastumti

 

* Sekant Alleno Ginsbergo „Kodėl aš medituoju“

 

 

II vieta

 

× Sonata Paliulytė

 

Stumiu

 

                       stumiu vejapjovę     

Valdas Daškevičius

 

stumiu vejapjovę

kaip laikas žemę stumia

o žemė stumia laiką ir mane

aš kartą naktį blizgančią ir ūmią

atsibudau vaivorykštės sapne

 

ir Dievo rykštės genamas į priekį 

kaip vaikas tėvo plakamas einu

nudelbęs žvilgsnį užsispyręs siekti

nebepasiekiamų nuo žemės aukštumų

 

stumiu vejapjovę 

stumiu dienas ir laiką

stumiu gyvenimą kurio negyvenu

o vėjas čaižo palaidūną vaiką

paklydusį tarp vėjo ir namų

 

ar aš vejapjovę stumiu

ar ji iš lėto

mane vairuoja šio gyvenimo kraštu

keiksnojantį kad delnuose poeto

jos vėžės įsirėžė likimu

 

 

III vieta

 

× Rimas Užgiris

 

Lietuva brangi

 

– Maironio ištrynimas

 

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

 

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

 

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas.

 

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,

Baltai iš sodų žalių bekyšą!

Tik brangią kalbą tėvų pamynę,

Jie mūsų širdis mažai ką riša.

 

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis

Jaukiai pragysta, augštai iškilęs;

Ar saulė leidžias, ir vakarėlis

Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

 

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

 

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia: „Pulkim ant kelių“

Jausmai bedievio, vėl atsidarę,

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

 

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

 

 

IV vieta

 

× Simonas Bernotas

 

sugėrovai

 

taip retai tepasišnekam vienu du

vis daugiau vienišos degtinės – 

Kęstutis Navakas

 

su Celanu ragaujat ar dar neprarūgęs juodasis rytmečio pienas

su Szymborska prie vyno kuris vis dar vynas šmaikštaujat

su Pessoa nerimą malšinat stipriaisiais

kokie kokteiliai dar neragauti su Emily Dickinson

kokie dar kokteiliai shotai yra shotai yra shotai

yra shotai yra shotai yra shotai su Stein

 

Rilkę kalbina angelai

Poundą balti arkliai

 

su Kavafiu kaip barbarai nieko nelaukiat

su Michaux lakat iki beprotybės

su Hugo Ballio helle hell’em anns swei mellem

nebesusikalbam

namo neparvesi paklaidinsi

Vallejo taurės neatitolinsi

 

su Dylanu Thomasu į naktį švelniai neinant

bokalo dugne šviesos ieškot

 

Huxley’s nebeturi jokio suvokimo

kaip rasti duris išėjimo

su Appollinaire’u tuštinam vieną

tuščią stiklą po kito

 

apie moteris svaigstama dažniausiai

su tais kurie jomis veik nesidomi

Lorca ir kitais o ką nejaugi su jais

apie mėnulį sapnuojančias rožes kliedėsi

 

su Plath apkalbat neištikimą varną

bet ne Allaną Poe su juo nevermore

iki siaubingo žagsulio jau

su cummings liuobiaMe ik.I sąmonės ne te k i   m

 

su Eliotu išbūt žiauriausią mėnesį

po daugiadienių prietemų karalystėj

 

o lietuviai kur

na kamputyje žinoma

su Geda už jotvingių gentį keliam

su Blože iki lietaus dugno

su įtariamuoju Martinaičiu kukuoti iki paryčių

su Meku pasilabint viso ko geriausio linkint

 

neprityrę gėrėjai kibina Maironį Nėrį Širvį

klaikiai atriaugėja jų posmus lyg būtų vien jais svaiginęsi

 

drąsesnieji bando Šamaną ir žiūri pils

ar nepils tiesiai į snukį

 

bet gerbiamieji

juk net neklausėt

ar jie norėtų jums kompaniją palaikyti

atgėrė jau savo

tesiilsi ramybėje

 

 

V vieta

 

× Tadas Žvirinskis

 

Šventumas 

 

Ir miestus kaip migla aptrauks švelnumas

Rimas Burokas

 

Ir miestus kaip migla aptrauks švelnumas

Aksomas arklio nosies palytėtas,

Žyma likimo ir likimas vietos,

Kurioj kariauja blogis ir šventumas.

 

Ir nusidrieks švelnumas kaip koks dūmas,

Kurio minia jau laukia maldininkų –

Už dorą nuodėmės labiau patinka,

Už atgailą – netikras pamaldumas.

 

Bet kas aš toks, kad smerkčiau šitą cirką?

Juk ežero dar nieks neužgesino.

Šventumas nedega. Vanduo ir vynas – 

Du broliai švelnume, kurį nupirko

 

Kančia, kraujuos gimdyta Atpirkėjo.

Švelnumas Tėvo, pragaišinus Sūnų...

Aukotis dėl visų?! Ar šitaip būna?..

Visokių niekų šiandien klausinėju.

 

 

Humoristinio eilėraščio tema „Poete, beretė dega“ konkursas

 

I vieta

 

× Antanas A. Jonynas

 

liepsnojanti kepurė

 

mane pranokt vien amžinybė gali

burna dabar lipni kaip kūdra

kaip cigaretė grįžus į pakelį

į mano posmą veliasi negudrų

 

tie paukščiai moterys ir vėjas

ir Grigas įsilipęs į berželį

senatvė man į ausį pakuždėjo

mane pranokt vien amžinybė gali

 

mane pranokt vien amžinybė gali

poetas guli ir per langą žiūri

kaip festivalis skiria jam medalį

ir deda į liepsnojančią kepurę

 

ir aukštyn kojom verčiama

kanopom trypia karčema