Rugsėjo 29–spalio 4 d. Vilniuje ir Druskininkuose vyko jau 32-asis tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“. Skelbiame Vieno anoniminio eilėraščio ir Vieno anoniminio eilėraščio tema „tankios tavo grotos eilute“ konkursų nugalėtojus.

 

 

Vieno anoniminio eilėraščio konkursas

 

I vieta

 

× Daiva Čepauskaitė

 

/ / /

Mūsų sporto salė

kažkada buvo bažnyčia.

Sportuoti tai netrukdė,

seniai žinojome, kad dievo nėra.

Salės gale, kur buvęs bažnyčios prieangis,

sienoje juodavo nedidelė niša –

švęsto vandens kamarėlė.

Kikendamos kišdavome ten ranką,

vaidindavom, kad vilgome pirštus,

prunkšdamos žegnojomės ir lėkėme

į savo sporto šventyklą.

Liauni ir lankstūs mūsų kūneliai

lyg rykštės laigė po aukštomis lubomis,

pusę treniruotės

nesiekdavome kojomis žemės,

buvome pakylėtos

ant lygiagrečių, buomo, ožio, tiltelio,

skriejome, šokome, vertėmės, sukomės,

ant delnų atsiverdavo

lygiagrečių nutrintos pūslės,

kraujuojančios stigmos,

jas užlipindavome talko ir seilių koše,

tada ant buomo –

Adomo šonkaulio,

jis buvo aptrauktas versta oda,

šiurkštus ir švelnus,

reikėjo žūtbūt išsilaikyti,

jautėmės lyg ką tik sutvertos,

po kojomis – jokios žemės,

tik siaura geležtė,

tada brezentinis akrobatikos takelis,

du salto su piruetu,

trys rondat flak

ir gausi nuodėmių išrišimą,

o tada jau altoriaus link,

kur buvo dušai,

tamsiai žaliai nudažytose duryse

kažkas praurbino skylę,

ir po karšto vandens srove,

tirštų garų debesyje jausdavome,

kaip pro ją atsiveria dievo akis.

Dievo nėra, prisimindavom.

Tik akis,

kuri viską mato,

todėl nėra prasmės slėptis,

tegu ganosi,

nužiūri,

išgano.

 

 

II vieta

 

× Sara Poisson

 

Giesmė apie šunį

I

Už sekcijos stiklo, knygų lentynos priekyje,

priešais prieštaringai vertinamo

istorinio veikėjo statulėlę –

jos vaizdą išplaudavo stiklo blizgesys –

tėvas laikė vienintelę nuotrauką –

įsitaisiusių baltuos pataluos

juodmargės kalytės ir jos mažylio,

abu vienodom, vienu ritmu

pasišiaušusiom šukuosenom.

Grožėdamasis jomis tėvas

reikšmingai čepsėdavo.

 

Jei ką ir garbinome tais laikais,

tai tik tą niekad gyvai nematytą

šunišką madoną su kūdikiu.

 

Dar tą tėvo čepsėjimą.

 

II

Įsigijau tą gyvastį iš mėlynanosio

už nesuvalgytų priešpiečių pinigus.

Šuniuko pilvas – didesnis už jį patį,

meiliai šokinėdamas lašėjo ant grindų

tarsi ką tik nusunkta šlapia varškė.

Ausys kvepėjo pieniškomis dešrelėmis –

kvapu švelnumo, slaptos bėdos

ir neapibrėžtumo.

 

Mama išsyk suprato, kad pilnas kirmėlių,

pradangino šuniuką neva pas daktarus.

Niekada jo daugiau nebemačiau, o galvoju

apie jį dažniau nei apie kai kuriuos žmones

ar istorinius įvykius.

 

Jo balutes prisimenu tarsi ašaras,

nekaltumą, nepasiekiamą žmogui.

 

III

Nykštukinį šunį veždavomės kaiman autobusu.

Prieš tai mama jam suleisdavo raminamųjų.

Po kelionės į šonus jo kūną blaškydavo

paslaptinga, bauginanti jėga.

Regis, ta pati, kuri kaime versdavo šunį išsivolioti karviašūdžiuose, –

juos dabar prisimenu

kaip tai, ko tikriausiai nebuvo.

Nešdavau tą smarvę

link upelio, skalaudavau mėšliną kailį

lediniame vandenyje,

kol sustingdavo pirštai, pamėldavo lūpos.

 

Visa tai apramdydavo ilgesio karštį,

tapdavo nauja dienos tvarka,

keistai rasdavos vietos

neaiškios kilmės vilčiai.

 

IV

Sykį mačiau, kaip daili mergina,

užsimovusi ant baltos rankos

apgailėtiną plastiko maišelį,

gaudo nuo žolės

subjurusių šuns vidurių pasekmes.

 

Tą dieną nutariau, kad nėra teisinga

laikyti šunį, nesgi nėra gražu

taip gražiai aplinkui žaliuojant

patirti vidinių dalykų bjaurastį.

 

Kita vertus, teisingumas

dvokia chlorkalkėm, graužia akis,

tiesa spaudžia ašaras,

o prieš bjaurų vidų – grožio labui –

galima tiesiog stipriai užsimerkti.

 

V

Turėjau šunį, kuris gaudė savo uodegą,

kaukšėjo dantimis tarsi būgneliais,

sukosi tarsi dervišas.

 

Buvo truputį gėlė, barstanti savo kvapą,

išpažįstanti aptakias žydėjimo formas,

kaukianti ir kvepianti į naktį

verksmą, dejonę,

graudžią muziką.

 

Jis buvo kai kas nematoma,

tik uždengta tuo, kas

lengviausiai sugaunama akies tinklaine.

 

Mano draugė sakė,

kad aname gyvenime šitas šuo

buvo žmogus, o jo siela

tokia pati kaip Van Gogho.

 

Sunku buvo su tuo nesutikti

matant šunėką su dviem

negyvais žiurkiukais nasruos –

laimikiu iš katinų kovos lauko –

 

tai iš tiesų reiškė jauną ir žiaurią,

dvigubą gyvenimo meilę,

mirtiną, šunišką meilę

 

ir netgi truputį daugiau.

 

 

III vieta

 

× Jurgita Jasponytė

 

Karantinas

Geltonos yra žemėj

                      lapkričio spalvos,

katė iš balutės laka –

 

truputį sulėtintas laikas,

truputį sutirštintos erdvės.

 

Man šiandien atrodo rytojus,

kuris iš tikrųjų – vakar.

 

Lapkričio tamsa išsikerojus,

tik šviečia geltoni lapai,

 

tik katė iš balutės ją laka

                                      dabar

bet atrodo – vakar.

 

 

III vieta

 

× Laima Kreivytė

 

Rasų radijas

Žinau, tu klausai Rasų radijo, nes tau patinka tos kapinės –

paslapčia prikeliančios mirusius,

įrašinėjančios jų pokalbius drebulių rievėse.

Mirę gyvieji ir gyvi numirėliai užmūryti atminties kriptose –

jokios sienos jų nesulaiko, net sapno.

Jie vaikšto kamuoliniais žaibais, degindami pėdas ir plaštakas.

Dabar jau žinai, kas šnabžda ir šniokščia čaižančiame radijo triukšme.

 

Žinau, tu klausai Rasų radijo visai nenorėdama –

tiesiog radai nuorodą, paspaudei ir išgirdai pažįstamą balsą.

Lauki, kol prabils kažkas kitas: kuriantis vyras, kalnus nuvertusi moteris.

Bet šį kartą pašnekovė esi tu – žvelgianti pro langą jūros spalvos akimis,

bandanti pratęsti horizontą iki begalybės.

 

Žinau, tu klausai Rasų radijo Vitebsko gatvės dirbtuvėje:

atėjai tapyti, baltos drobės bado akis, bet negali pradėti – ir įjungi kompiuterį.

Žinau, tu klausai Rasų radijo Karoliniškėse, aštuntame aukšte,

neatleistas iš darbo, bet ir nekviečiamas. Taip ir stumi dienas

rašinėdamas žinutes su daug spalvotų širdelių

pažįstamiems ir buvusiems draugams.

 

Žinau, tu klausai Rasų radijo nusiminus, vis iš naujo patirdama tai,

ko atšaukt neįmanoma, negalėdama nei atleist, nei palikt,

draskoma pykčio ir ilgesio, vėl ir vėl grįždama į nusikaltimo vietą,

kuri buvo ir (negaliu ištart) – tebėra – meilės vieta.

 

Žinau, tu klausai Rasų radijo sustojus prie atsitiktinio kapo,

nes tiesiog pavargai. Saulė šlovina pavasarį, bet tu dar negali pakilti,

įsiliet į žydėjimo svaigulį.

 

Žinau, tu klausai Rasų radijo, nes nėra daugiau ko klausyti

kambaryje be lubų blyksint Grįžulo Ratams.

 

 

Vieno anoniminio eilėraščio tema „tankios tavo grotos eilute“ konkursas

 

I vieta

 

× Greta Ambrazaitė

 

intoksikacija

lėtai gurkšnokite biblioteką – žodžių svaigias mikstūras

jose veriasi laiko smegduobės – plūsta vanduo pro raides

 

–VIII

skenduolius dugne pasitinka aštrus homero liežuvis, ir protai

išnyra jau apšlifuoti, su apsauginiais kultūros kiaukutais

vietoje tosto dar vienas poetas paskelbs paliksiąs valstybę

vietoje irklų kitas įbruks odisėjo įgulos kaukolių – kiaurą

kelionę mažosios jūrų pabaisos švilpaus pro jų akiduobes

troškulio šmėklos skvernų įsikibsi palaikęs burėmis –

dešimtį metų jos tau užstojo ateities perspektyvą, kol seklumoj

užspringai nuo gurkšnio pradėjusio pūt dioniso syvų

 

I

tada prasiskyrusi jūra pripratino gerklę skalauti lotyniškai

dar porą šimtmečių sąmonė viską atpildavo, neįstengdama

pripažint tuo pat vandeniu vaikščiojus žmogų – tikrąjį žveją

žmogų ichthys, troškusį verstis masalu ne vien žuvims

bet ir maitvanagiams – po to žmogaus iškilimo pratrūko

šventųjų gyvenimų ir anonimų doktrinų potvynis, šiandien

iš mūsų burnų jau beveik išskalavęs jo kūno skonį

 

X

susidrumstė visas pasaulis, tai yra dabartinis visatos centras

lašas po lašo kaupėsi tirštosios blogio ir skystosios gėrio kronikos

rašytos tikėjimo brolių, be gailesčio ten supylusių kibirus prakaito

mainais į prabangią buveinę sielai dangaus išrinktųjų statinėse –

visai kaip ir tie poetai dulkinomis nugarėlėmis, net po mirties

tebelaukiantys progos iššauti, visai kaip senelio stipriųjų kolekcijos

buteliai – vien tik legendiniai, naujoviški, importiniai, kokių pas mus

nerasi, nors visą gyvenimą senis taip ir nedrįso nė vieno iš jų paragauti

 

XIV

 

paskutinį kvapą senelis boccaccio išleido sekdamas pasakas

aišku, nes buvo kone įtikėjęs, kad šitaip mirtis jį aplenksianti –

net jeigu ji tėra dievo sūnaus metafora ar viso labo gerai pastatyta

komedija su įtaigiom miško tankmės dekoracijomis, bent jau kol jų

neišdaužė vergilijaus darbininkai: skieskite mirtį meile! – šūkavę

užkulisiuose, – tik nemaišykit itališkojo ir angliškojo variantų

moteriškų ir vyriškų klauzulių, šiaip ar taip, protas smogė

romantikai, o tada romantikai išmetė jį už borto: prarastas rojus!

 

XXI

dabar kur pažvelgsi – žuvėdrom taškuota tamsa, pamėgta simbolistų

 

Gintaro Žilio nuotrauka

 

II vieta

 

× Dainius Dirgėla

 

sopa

tankios tavo grotos eilute

sopa bandant išsivaduot pro skylutę

 

salėje miškas

antenų

 

nukreiptų

ing viečnastį

 

ritasi viena ant kitos

banga po bangos

 

marijos radijas

įsiterpia į pirmąjį sakinį

 

valanda su rūta

maišosi su prieš srovę

 

radio london bbc

nuodija vremia

 

varnėnas iš inkilo

diskutuoja su latos radio

 

amerikos balsas

pritaria dainų dainelei

 

stambiu planu

pertraukia duokim garo

 

kažkam skamba varpai

kažkam ac/dc

 

Vyr. Didžėjus sukioja nematomą

dažnių svirtelę

 

maigo nematomo

pulto mygtukėlius

 

bangos užlieja kiekvieną

kūno ląstelę

 

panardintas bedugnėn 

regiu

 

salėje miškas

poetų

 

vieniems pdr

kitiems PoPa

 

mano antenos šerdis

skeldėja gergždžia

 

ir sopa

 

 

III vieta

 

× Sara Poisson

 

(...) Būtent poezija,

nelyg pabūgęs paukštis besidaužanti

į perregimą stiklą, mus įtikina,

kad nemokame gyvent fantasmagorijoj.

                                                                             Cz. Miłosz

 

Negalima

negalima vienoje lovoje miegot su šunim

jame esantis vilkas užuos

jumyse besislapstantį kiškelį

po jūsų glotnia oda tūnanti beždžionė

pažadins visus kitus miegančius miško žvėris

 

o vis dėlto imate į lovą savo canis lupus familiaris

kartu su juo skendite gūdžiuos sapnų miškuos

po žvėries kvapo debesim bevardžiu

širdys purto tampo šokdina tvinksinčias gyslas

silpnesnio kraujas veržias į stipresniųjų gerkles

be jokios baimės

be jokių negalima

 

o dar nederėtų tiek daug kalbėt apie kitas

gražesnes kvapnesnes švelnesnes žemes

kurių niekas iš mūsų neregėjome

ar žinome tik iš prakaituotų sapnų

paliekančių paskui save pagadinto oro

ar tarkime anglies dvideginio pėdsaką

 

tačiau jūs vis tiek plepate apie nematyta

deklamuojate keistai nutaisytais svetimais balsais

tarsi tardomi

o paskui slapčia visi jūs

poetai estetai klausytojai žiopliai

paukštyčiai pravirais balzganais snapais

tarsi smakai ryjate spalvotų

ekranėlių barstomą lesalą ar linksminatės

meistriško spuogų spaudymo vaizdo įrašais

tenkindami savo nenugalimą polinkį

į senutėlį beždžionišką

kito kūno artumą

ar smagumą įveikti

smulkias žemiškas kliūtis

 

ir žinoma nevalia bristi į tamsius rudenio vandenis

su lapų krituolių gedulingom procesijom paviršiuos

šviesus kūnas pagaus mirties žvarbos

nebūties šaltis taps jūsų šviesos dalininku

vyr. režisieriui pasirodysite vienas kritusių

šluote iššluojamų iš scenos

 

bet jūs vis tiek brendate į tą juodą veidrodį

plūduriuojate tarp mirties apragautų

pageltusių atsisveikinimo raštelių

toksai balzganas švariai nugraužtas kaulas

visas nuogas ir visas aiškiai matomas

viską palikęs ir viskam pasiruošęs

visas toks „galima“

tik imk ir atrakink juo visa

ką svajojai sapnavai išgalvojai