Raimonda Jurčenkienė

Nuotrauka iš autorės archyvo

 

Atvirukas. Ventės ragas

spurda nustebęs ruduo tinkluose
Ventės rago gaudyklėn įkliuvęs
kartu su zylėm ir putpelėm
dar kelios vasaros dienos
kol jį sužieduos
dar sirpsta šermukšniai
dar smėlis įkaitęs padus nudegina
tik rytmečio ūkanos
tolumoj nekantraudamos stumdosi
laukia žadėto ženklo
anapus pašiaušto marių vandens
užsimiršęs vėjas smėly piešia bangas
mirusios kopos
godžiai slepia palaidotus kaimus
budi
senas kantrus švyturys
žingsniuoja krantu
skaičiuoja laivus
vėjai ir paukščiai
čia lankos dažniau negu žmonės

 

*
kasdien vis labiau nuskabo vasarą
ir išveža
nieko neįtariančiam miestui miegant
į skirtingus sąvartynus
sudėvėtus
skylėtus
mylėtus
klevo lapus saulėtus
nebesurinksi
išpustyto džiaugsmo

nuoga pilnaties ašara
virš apiplėšto parko
virpa

 

*
jie suplasnojo
užgesino vasarą
saulė ražienoj nuvyto

 

*
kuo kvepėjo nuvytę žiedai
prisiminti vėjas negali
švelniai plaikstosi vėsūs šilkai
geltoni
po nuogą parkelį

pilnatis
sklidina rudens
virš tuščių patekėjus suolelių
atspindy negyvo vandens
prinokina liepsnojantį varį

pro voratinklių plonas gijas
staipos perlyti gatvės žibintai
tartum maldą
Radausko eiles
skiemenuoja kiti gimnazistai

 

*
kad burtažodžiai jėgą atgautų
avietynai švelnumą
kad galėčiau dainuoti ir urgzti
nebijodama
jog įskilsi sutrūksi suduši
aštriom nevilties mozaikom
pabirsi
naikindamas mudviejų miestus

kad sudygtų bedugnėje tiltai
tarp dabar ir rytoj
kad galėčiau klajot ir sugrįžti
nespėliodama
kokio rudenio upėse skęsti
kur tave dalimis kasdien sužvejos
nepažintą
nuo kieno grindinio kiemsargiai rankios

kad galėčiau kvatot ir pravirkti
nematuodama
džiaugsmo nei skausmo
kad galėčiau mylėt ir nurimti
įtikėjus saulėtekiu
net lapkritį
kad išdrįstum mane matyti
kad išdrįstum mane girdėti
būtas nebūtas
iš laužo žarijų įpūstas
ieškotas nelauktas
kviestas neišgirstas
gegutės neiškukuotas
būk

 

*
tik prieblandos
neišsisklaidančios
temstančios ūkanos
neįdienojančios
nežydintys rožių krūmai
šerkšno dygliai
net žodžiai jokie nenušvinta

tik balzganos naktys
palange šliaužioja
seklios
netemsta blaškosi
pro vokus žvilgčioja
negiliai teužsnūsta
net sapnai jokie neprasmunka

besniegiam gruody paklydęs
sukriošęs laikrodis
tūpčioja ties kiekviena sekunde
merdintį laiką karšina
kliedi krūpčioja vapa
pamiršta ką
vakar pabirusias valandas skelbia

atsiųsk man
vieną laimingą dieną
iš vasaros žydinčios pievos saulėtos
iš spurdančio
giedančio miško
iš skrendančio gluosnio
iš debesis plukdančio ežero švytinčio

vieną aklą bedugnę naktį
atsiųsk
šnabždančią
glostančią
kuždančią
iš ten kur liepžiedžiais kvepia dangus
šviesą ir tamsą išleisk

 

Atvirukas. Nida. Vakaras

plaukia laivė dangum virš Kuršmarių
veža saulę krantan nakvoti
paskutinė šviesos valanda
bangose mirgėdama skęsta
tirpsta
rugpjūčio valandos vaiskios
sūraus vėjo glėby
iš marių išniręs mėnulis
pakvimpa šviežia žuvim
ant stogo katė viltingai tyko
jau tuoj
vanduo nuo molo nuskalaus
dienos likučius
jau šiugžda
šilkinis nakties apsiaustas
susirask savo kriauklę
tik kažin ar sapnas gražesnis

 

*
svetimi obuoliai
bumbsi soduose
tau nelikusį laiką skaičiuoja

 

*
nesapnuotus sapnus
išdalink dovanai
paleisk
išvaryk
gal kas nors prijaukins
pagaliau
nesapnuotus
savęs nesuradusius ras
išlukštens
nebuvusius
įkalbės išsipildyt

neavėtus batus
išvesk pasivaikščiot
tegul eina
kur nori
pasaulis toks didelis
dūsta
kelių geležinkelių kilpose
bėga stumdosi šoka
tegul skuba
ruduo
jau čia pat

tegul pildosi
dienos ir naktys
tegul gieda
gyvenimą
širdies nesupaisysi
lapkričio neužkalbėsi
neatšauksi žiemos
bus kaip bus
pasitik
štai artėja jau aušta
vardą atspėk