išvyka

mes gėrėm mėnesieną
iš šiukšlyno butelių
ir pasikinkę
pavargusį mėnulį
keliavome iš sudėvėtų
kūnų

iš to pasaulio
kuris išlinko
pagal formą
klūpančio našlaičio

kur palei upę
išrikiuoti paskenduoliai
žadėjo perkelti
į kitą krantą
jei bent kas antras
ištupės peizažą
dugno

 

prašymas

 

1

paskolink šitą
sąvaržėlę
kad prisitvirtinčiau
prie nuskustos
vaivorykštės

iškėlęs savo širdį
ant šakutės
pakviesčiau moterį
iš apačios

į jos šešėlį
brisčiau
lyg į jūrą
ir mes nulūžtume
devintoje bangoj

 

2

nupiešk mane
be pakaušio dangčio
tarsi svetimkūnį
šitoj šaly
kurį
išspaudė į paviršių
nesibaigianis lietus

paguosk kitais laikais
lyg apelsinais kapo
duobėje
ir stogo virsmu plaustu

nukopijuok mus jungusius
žaislus
ir vietoje manęs
palaidok

 

trys variantai

dar nevėlu
ausis surišti
ant pakaušio
kad nusmuktų nimbas
ir apdorotas seilėmis
po krikšto taptų
jau korsetas

ir pasirinkti lygintuvo
dalią
kuris išmoko skęsti
tarsi gulbė

dar galima papirkti
duobkasius
kad užkastų iki pusės
ir šonkauliai
padėtų valkatai
atidaryti alaus butelį

 

signalai

kai vietoj žodžių
ir kiaušinių
tarp kojų mirksi
dvi lemputės
ir perduoda signalais
Morzės
kad jau gana

kad nebereikia švilpauti
kanalizacijos vamzdžiu
ir kviest į sąnkryžą
savižudžių saviveiklos
mėgėjų

ir dulkinti gyvenimo
nevystančiom gėlėm
kai jį suvarpo
nektaro saldžios kulkos
ir nebėra jau
kas galėtų
mus uždengti

 

tiltas

dar gieda paukščiai
idioto ariją
ir tarsi stato
tiltą
tarp svajonių unitazo
ir aprašo pasikartojančių veiksmų

 

siuntinys

aš sėdžiu židiny
ant degančių laiškų
ir laukiu
kol vienatinė atsiųs
savo žilą plauką

lyg priešnuodį
nuo pasakomis šeriamų
Pavlovo šunų
ir jų lojimo
kad galėjo būt
kitaip

 

kaltė

trys paukščiai
tempė plūgą
per veidus
užmirštų draugų
ir juos suarę
metė plunksnas
tarsi puošmenas
indėnų

ir lesė praeitį
ištryškusią po ratais
kylančių lėktuvų
kurie tikriausiai
jaučiasi kalti
nes kartais nevalingai
jie užspringsta
paukščiais

 

žiema

tu siuvinėsi tašką
ant širdies
o aš ant riedlentės
šalia praskriesiu
tarsi iškastruotas liūtas
ir nusinešiu kvapą
mūsų sueities

nusigręši žiemop
ir beviltiškai suspurdėsi
o tvora
tavo žvilgsnį filtruos
vienodom dalim

jos per sniegą nušliauš
link pavasario dekoracijų
ir ten
tolumoj
tu vėl susigrąžinsi
basą širdį

 

trintukas

ant kaukolės
lyg peleninės
smilksta smegenų
ląstelės
tačiau nėra kam
sudainuot lopšinės

o gedulingas
rudens lapų šokis
ištrina tave
iš ateities

 

aidas

ir panardinęs galvą
į kokteilį
kraujo ir šlapimo
vis tiek norėjau
panaudoti sieną
tarsi būgną

kad suvibruotų
retos prošvaistės
be triukšmo
ir moralės
– – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – –

kruša man pritaria
ir ledo gabalais
išvalo galvą
kuri pavirsta aido
saugykla
kai atsimuša likimas
nuo dangaus

 

susitikimas

mes susitikom
pabėgimo plano
paraštėj
kur pergalė nesiskiria
nuo pralaimėjimo

ir žaidėme slėpynių
su tikėjimu išlikti
ir išpažinom uodegą
tarsi religiją
ar kompasą
dresuotų žiurkių
šalyje

tačiau apnuogintom akim
nes gebėjom pasipriešint
snaigėms
kurios jau neištirpo

 

tada

kai sušukuos
tuščiaviduriais kryžiais
ir patręš
daugybos lentele
lyg nekaltybės eliksyru

po presu kiš
kol nepavargs
tačiau kas kartą
atgaivins
kaip laimės abėcėlės
iliustraciją

kai žolę pjaus
ant kranto giltinė
ir atsistos gyvaplaukiai
tarsi kariai

 

du mėnuliai

ir akys išteka
ant bėgių
kaip du mėnuliai
vietoj vieno prarasto

 

nuorūka

aš gyvenau
lyg nuorūka tarpuvartėj
kurią kasdien gesino
dekalogas

tikriausiai pražiopsojau
tą akimirką
kai ant grindinio
leidosi dangus
o dievas
išdidžiai apžergęs
kaminą
rinkosi avis
ir gundė maldininkų
trasomis
tarp kačių suvažinėtų

 

prieangis

mes bučiniais užlipdom
uždangos skyles
ir išnaudojam paraką
nusišaut laiku

nudažo merdėjimą
angelai žydrai
ir pamaitina suvaikėjimo
tabletėm

sugirgžda tarp dantų
palydų dekoracijos
bet ištikimas draugas
jas apšlapina

trumpam prabunda
sąvartyne
mūsų moterys
ir paaukoja meilei
savo ramentus