Vaidotės Kuliešiūtės nuotrauka

 

/ / /

sniegas yra būtasis kritinis laikas:

juodai baltuos ryškaluos

kyla pamirštos šlapios vaikystės

gruodžiai, lapkričiai, sausiai, kovai

pirmos meilės, paskutinės draugystės

atminties – iki kelių

brendant girgžda pasenusio laiko

slanksteliai

supranti, kad tu gyvas

tik kai mirę pirštagaliai šyla

mintinai galėtum atpasakot

taip pažįstamą

popūgio tylą

 

sugrįžimas

Sibiras nėra didelis

jis telpa vienam kambarėlyje:

šešios garuojančios Laptevų jūros lėkštelės

ir staltiesės taiga

už durų – miega berniukas

kurį prieš miegą bandė apsikabinti baltas meškiukas

iš jo berniukas išmoko

neinkšt, kai medžiotojas

taikos į motiną

+ + +

numirė Anglijos karalienė

dabar teprimena pienę:

nukritus geltonai karūnai

lieka balta pūkuota galvutė

iš tiesų – mes visi tik sumuštinukai

visatos šermenų kambarėlyje

suberkit jos pelenus

į rusų kareivių akis

 

etiudas kavinėje

Žilvinai Žilvinėli

jei tu gyvas, atplauk pieno puta

jei negyvas – kraujo

ne, nereik man šaukštelio

pasimaišysiu kryžiuočio kaulu

iš balos vietoj gersiu, avinėliu pavirsiu

basu piemeniu lapkritį pasipurtysiu

karvė pakels uodegą

išgirsi čiurlenimą

užplikys

šviežią gyvenimą

 

UAB „Draugystė“

esame vienas kito prisiminimų akcininkai

kas antras liks mirti

tas paveldės viską

liks vienas tvarkytis

su vertybiniais fotoalbumų popieriais

ir piratinėmis akimirkų kopijomis

(išdrįsus užgroti tai pačiai dainai

ar žemei išleidus panašų pavasarį)

tuo pačiu kiekviena diena siūlys kyšį

kad kažką pamirštum

išeisi

pilnom kišenėm

 

tarnas

o mieste

esu ištikimiausias tavo tarnas

vis varstau užeigų duris aistroms ir nuotykiams

lagaminus vaikystės nuotraukų tampau

ir dulkes pavalau

nuo užmirštų suoliukų

ir rinkdamas kaštonus rudenį tau vis lankstaus

o kai užmiegi

aš kartais vogčiomis matuojuos

tavo rūbus

ir atsistojęs priešais upės atspindį

įsivaizduoju

kad aš – tai tu

Rūta Vyžintaitė-Lajienė – poetė, žurnalistė, scenaristė iš Kauno.