Lygiai prieš metus, 2019 metų rugsėjo 1–lapkričio 17 d. lankiausi JAV, kur dalyvavau Ajovos universiteto Tarptautinėje rašymo programoje (IU International Writing Program) su 29 rašytojais iš įvairiausių ir egzotiškiausių pasaulio šalių, patirdama daug įsimintinų akimirkų. Kai programos organizatoriai pasiteiravo, kas mus, rašytojus, be jau numatytos programos dar galėtų dominti JAV, kažin kuris mūsų pafantazavo apie Amerikos kalėjimus, pažįstamus tik iš kino filmų. Ir kaip nustebome, kai po kurio laiko 5–6 iš mūsų galėjo apsilankyti tikrame Amerikos kalėjime. Juo tapo Oukdeilis, esantis už 30–40 mylių nuo Ajovos. Nežinojome, ar tai vyrų, ar moterų kalėjimas, bet nuolat buvo primenama, kad rengtumės konservatyviai, su savimi nieko nesineštume, vyktume pagal išankstinę registraciją su tikraisiais pasuose nurodytais vardais ir pavardėmis. Kai tamsoje privažiavome kalėjimo pastatą, esantį dykvietėje, pamaniau, kad taip įsivaizduočiau milžinišką marsiečių kosminį laivą, tokį neįprastos architektūros, pro langus prasismelkiančiu dieniniu apšvietimu, griežtu atsiribojimu nuo mums įprasto pasaulio. Bet dar keistesnis įspūdis laukė atsidūrus didžiulėje sporto salėje, kurioje ir vyko poezijos vakaras su maloniai mus sutikusiais kaliniais, jie patys ir moderavo vakarą, organizavo loteriją, vaišino skanėstais ir per pertraukėles nešiojo gaiviuosius gėrimus. Kalėjime net leido žurnalą ir turėjo savo redakcinę kolegiją. Trys valandos pralėkė kaip akimirka. Mes, turistai, išvykome, kaliniai liko. Bet po apsilankymo kalėjime visi, kaip vėliau prisipažino, ilgam buvo išsviesti iš ramybės būvio...

Autorė

 
Ugnės Žilytės piešinys

 

Prologas

 

Bijau kalėjimo

(neišsižadėk ligos tiurmos ir ubago lazdos)

 

visą dieną

morališkai stiprindamasi

pokalbiui su kaliniais

 

(iš smalsumo tam, kas uždrausta? iš alkio pažinimo?)

 

nežinia

ar tai bus moterų, ar vyrų kalėjimas

 

tik privaloma išankstinė registracija

kaip ir pasai, kaip ir ilgas draudimų sąrašas

 

primenama

kad privalome rengtis konservatyviai

 

nes ne į koncertą

 

koncentruotis

 

tik plieniniams nepramušamiems šarvams

 

bet ar neturėtume atsiverti

Tavo gailestingumui Viešpatie?

 

I

Nepažįstama planeta, didžiulė, apšviestais langais

į tamsą žiūrinti

 

mes į ją raketa

paleista iš platybių kosmoso

 

su patikra žemėje

bet palyginus su anos planetos civilizuotumu

ji per silpna: dar neperšviečia genų

rentgenas

 

ir prireikia pas-ų kaip pas-ai-tų gyvūnėliams

kad žinotų kaip pašaukti atgal

 

metalo balsu

cypiu, todėl nesodina (gailėdamiesi?)

 

žiedais demonstruojamas

mūsų prisirišimas prie ko nors čia, žemėje

t e n kelia juoką, velnišką juoką

 

nieko neturime neštis, net

jei omnia mea

 

(priduriu iš epilogo):

jau kitokio

 

o kol kas lyg žymėtasis atomas

su užsegta apyranke ant riešo

lekiu į nežinomybę

 

viena po kitos

automatiškai

veriantis durims

 

į didžiulę sporto salę

 

Oukdeilio kalėjime

Poezijos vakaras

 

II

Kaliniai rašo eilėraščius

 

kuriuos kaip ir kalinius

nelabai atskirsi

vienas nuo kito

 

pilki T-shirtai su užrašu LAB

LAB-as

ar nusikaltimų LAB-oratorija?

 

kai kurie skaito su azartu kaip tikri artistai

 

vienam beplodama

visa salė

pagarbiai atsistoja

 

lyg vesterne šaudantis ir gaudantis

dienos herojus

 

nieko apie jį nežinau

 

III

Kaliniai

gana maloniai

priima mus, svečius

 

uoliai

lyg aukštos klasės restorano padavėjai

nešioja mineralinį

per pertraukėlę

 

kalinys

net judrusis vakaro moderatorius

 

kaliniai

organizuoja loteriją

 

ir aš net išlošiu juodą

kaip neišsiskalbianti sąžinė

aplanką

su bloknotu – rašykite, kurkite, lankykite mus –

eilėraščiams

 

ir dviem tušinukais –

(vienu iš jų rašau dabar)

 

tiesa:

aplanku galima uždusinti!

(toks įspėjimas ant jį įsupusio plastiko jų planetoje)

 

IV

dar viena pertraukėlė

 

ir prie kalinių

lyg samariečių, dalijančių

saldumynus ir gėrimus

nutįsta didžiulė mūsų – svečių

ką tik paleistų iš klausos kalėjimo

beglobių ir benamių eilė

 

klausant lengvabūdžio pilvo burbuliavimo

 

kalinių saldumynai net skanesni

nei mūsų šalių laisvėje?!

 

Interviu su kaliniu

Martha Mukaiwa, žurnalistė ir rašytoja iš Namibijos

kalbasi

su vienu iš kalinių

per poezijos vakaro pertrauką.

 

_________________________________________

Jo pavardė Frazieris.

Jo mėgstamiausia daina yra Gartho Brookso „The River“.

Pro akinių stiklus skaisčiai mėlynuoja jo akys.

Jis dainuoja bosu kalėjimo chore.

Jis kuria balades, o retkarčiais nelabai vykusiai repuoja.

_________________________________________

 

Jiedu su Martha juokauja

įsivaizduodami esą ne kalėjimo sporto salėje.

Jie stengiasi nepastebėti

nebylios dainos

užpildančios kiekvieną nejaukios pauzės

žvėrišką smūgį:

 

Ką tu padarei, Frazieri?

Ką tu padarei?

Ką tu padarei, Frazieri?

Ką tu padarei?

 

Milijonai išžagintų ir nužudytų moterų pasaulyje

niekada

tavęs nepaklaus:

 

Ką tu padarei, Frazieri?!

Ką tu padarei?!

 

Sausi faktai lyg varškėjantys lavonai

saldumynuose su varške

kuriais mes vaišinami.

 

Kaltės spazmai

sutraukinėjantys skrandį.

 

Mes meldžiamės už mažą mergaitę

ir jos šeimą.

 

Aštuonerių metų žaizda

užsitraukia šašu.

 

Frazieris lyg niekur nieko

šypsosi.

 

Jis organizuoja loteriją.

 

Maža mergaitė dabar jau paauglė.

 

Kartą apie Frazierį

buvo atsiliepta spaudoje

netgi palankiai.

 

Tai ne tik choras. Tai mano šeima.

 

Ką tu padarei, Frazieri?

Ką tu padarei?!

 

V

Mes čia jau trys valandos

 

pramaišiui skaito kaliniai

ir tikri poetai

 

tol išsikalinėję

kol įsikalinę eilutėje

 

tikritikritikri kol viskas susijaukia lyg das Krieg

 

viena po kitos atsiveria

durys

už kurių dar vienos durys

 

į nepažintą tikrovę

 

į nepažintą ar nepažinią?

 

2019 09 26–12 12

 

Gedimino Sadausko fotoreportažas iš Lukiškių kalėjimo ČIA

Andriaus Repšio „4 m² laisvės“ ČIA