Ornitologinė vienatvė

Dienomis zylių konvejeris,
Atidžiai prižiūrimas brigadininko bukučio,
Darniai veikia mano balkone.
Gėlių lovy pabertos saulėgrąžos,
Palikę geltonuosius graižus,
Atranda ramybę geltonpilvių zylių mikrovisatose.

Retai čia pasirodo tylusis strazdas giesmininkas,
Per šalčius taupo balso stygas,
O gal, likęs vienas, tiesiog stumia
Liūdnas našlio dienas ir juodesnes
Už juodąją meletą
Naktis.

Naktimis balkone tylu,
Net girtuoklis kaimynas, pagarbiai besisveikinantis su manim:
Dzień dobry, panie!
Nutyla, įveiktas degtinės ir savo kantriosios pačiutės.

Ak, Viešpatie, matyt per mažai aš gyvenime gėriau
Ugninio vandens, nes neturiu,
Kas mane vakarop pamuštruotų,
Ir šalta kažkaip viduje, neramu...

Taip noris tikėt, kad naktim pabundu, egzistencinio nerimo purtomas,
Nors save – sunkiausia apgaut.

Ir seną draugužę prostatą.

Rytiniai kofemano kliedesiai

Džimo Morisono dvasia gyva!
Kas netiki – tas balvonas.
Šiandien kava – ypatinga.
Pirkau ją itališkų prekių krautuvėlėje,
Kuri labiau panaši į pinigų skalbyklą,
Bet pardavėja – liauna blondinė – tyro veido,
Kaip kad Morisonas 1967 metais.
Iš kur žinau? Juk gimiau dviem metais vėliau.
Iš seno „Nemuno“ žurnalo, kurį radau
Kaime, palėpėje. Viskas susiję. Tai – lema.
Kavos puodely šmėsčioja mano atvaizdas
Vienas fotografas sakė, kad mes – panašūs.
Mažai tikėtina, bet malonu.
Nuryju nemažą savo atspindžio gurkšnį.
Dar vieną. Ir dar. O tada kofeinas
Džimo balsu suspinga WAKE UP!

Ir štai, pagaliau – prabudimas!

Sąmonės srauto poetika

Sąmonės srauto poetika mažai kuo skiriasi nuo rudų fontanų,
Besiveržiančių iš kanalizacijos ertmių, drūčiai nulijus.
Chaosas yra sudėtinga tvarka, nes Visatos entropija didėja, ir kiekviena
Mano išdulkinta moteris nešasi prisiminimus apie mane tik tol,
Kol kažkas jos neišdulkina geriau. Einšteinas buvo kvailys.

Sąmonė ilgainiui išvargina, todėl palaiminti yra idiotai,
Nes jų yra dangaus karalystė, čia ir dabar.
Jiems nereikia praverti suvokimo durų,
Nes jųjų durys – dažniausiai be rankenų,
Dievas kalba su jais pirmaprade kalba,
O mes tematom seilėjimąsi ir marmaliavimą.

Sąmonės srauto poetika užknisa.
Labiau gal užknisa tik kai kurių moterų noras užsiauginti
Pimpalą ir šlapintis atsistojus. Eitų verčiau į bažnyčią
Arba planetariumą. Priklausomai nuo tikėjimo.
Ar taip, ar kitaip Visatos entropija didėja.

Savaitgalio reanimacija

Rytas, sulindęs į mobilųjį telefoną,
Sucypsi kaip alkanas paukštelis,
Reikalaudamas, kad kelčiausi,
Kad palikčiau šiltą lovą ir šiltą sapną,
Kad prausčiausi šaltu vandeniu
Kad išspjaučiau vonion vakaro skonį,
Kuriame susikaupė žmonijos
Degtindarystės patirtis, padriki prisiminimai
Ir nakties ekstrasistolės.

Pabudęs tik truputį,
Tik tiek, kad pakaktų vairuoti automobilį,
Atskubu į kitą miesto galą,
Kur trečio aukšto lange
Girdisi cypsėjimas: „Tiatia tiatia tiatia tiatia...“
O tiatia skuba su kukliomis vaišėmis
Plastiko maišelyje.

Įžengdamas pro šias duris visada netenku
Dalies savęs, viskas ima atrodyti netikra,
Sumeluota ir nevykusiai suvaidinta.
Tikras yra tik nepaliaujamas vaiko cypsėjimas,
Trumpi apsikabinimai, ilgas kojinių rinkimasis,
Mano monologai, kol pagaliau mes galime iškeliauti
Kartu iš šito priplėkusio, merdėjančio miesto
Į didingą parką, kurį vanduo padalina
Kaip įdaras vyniotinį, kuriame kurkia varlės,
Čirškia žiogai ir čiulba sūnelis.

Mes sutariam ir nesutariam, pykstamės ir susitaikom,
Žiūrim vienas į kitą su viltim, kuri vis merdi,
Bet niekaip nenusibaigia, mes žvelgiam į baltas
Praplaukiančių jachtų bures, renkam kankorėžius,
Mojam praskrendantiems lėktuvams,
Nepastebėdami šalia moters ir mergaitės,
Kalbančių ne mūsų kalba.

Tada sugrįžtam į leisgyvį miestą,
Kažką pajuntu krūtinėj –
Lyg maudulį
Ir tik tada prisimenu turįs akis.

Tūkstančio veidų moteris

Mano tūkstančio veidų moteris
Yra ne mano, kiek ji besimatuotų
Mano tūkstantį kaukių, panardindama lūpas
Į juodą kavą, skalaujančią jos lygius gražius dantis,
Į kavą, siejančią mus tartum ta pati kraujo grupė.

Tūkstančiai mano žodžių nuskęsta
Vienintelėje jos tylėjimo bedugnėje,
Juodas vakaras šalta banga veržiasi pro langus,
Apgaulingas saugumo pojūtis senka
Tarytum besibaigiantys žodžių šoviniai.

Mano tūkstančio veidų moteris
Yra miražas, nepasiekiamos laimės projekcija
Vienatvės dykumoje, nes Dievui patinka pikti pokštai.
Jis tėra vaikas, kuriam aš sapnuojuos,
Ir toli gražu ne visada – kaip malonus personažas.

Metamorfozės

Kai buvau mažas,
Manydavau, kad kupriai yra
Užsimaskavę angelai,
Nevykusiai slepiantys savo sparnus.

Kai buvau mažas,
Buvau nulipdęs sniego bobą,
Tokią gražią,
Kad net patyriau Pigmaliono meilę.

Kai buvau mažas,
Naiviai pasitikėjau visu pasauliu,
Užtat jis negąsdindavo manęs
Nei tamsa, nei nežinomybe.

Kai buvau mažas,
Netikėjau Dievą,
O dabar nebežinau,
Ar aš suaugau, ar įtikėjau?

Vakaras vertas eilėraščio

Jau norėjau parašyti apie tai,
Kaip antrąkart teko sėsti prie stalo,
Ant kurio išraižytas mano vardas, bet supratau,
Kad tada eilėraštis nebus vertas vakaro,
Juk ko verti aprašinėjimai sutapimų,
Įdomių vien man?

Todėl –

Rašau apie aprasojusį „Rieslingo“ butelį
Komišką padavėją, neskiriantį
Sauvignon blanc nuo Chenin blanc,
Bet labai besistengiantį įtikti
Mano žaviajai kompanjonei,
Valiūkiškai besišypsančiai iš mudviejų pokalbio
Ir smalsiai laukiančiai atomazgos,
Man vis nuvarant jaunąjį entuziastą „trims minutėms“
Nuo apvaliojo staliuko, tinkančio spiritizmo seansui,
Tik šįkart tapusio jaukiu ploteliu savame kampe,
Kur sugyvena sūriai ir bruknių džemas,
Vynas ir kava, pokalbiai apie vaikus ir bendrą praeitį,
Kurios nebuvo.

Bet –

Liks šis eilėraštis,
O jo buvimas – amžinas.