Aleksandro Znako nuotrauka

/ / /

kiekvienas slovėnas turi po du centimetrus jūros kranto

žmogui – viso labo du centimetrai, įsivaizduojate?

aiškina mergina Liublianos centre

skelbdama skaičiavimus į mikrofoną

gyventojų iš viso du milijonai

jūros pakrantė – 46 kilometrai

vienam žmogui tenka du centimetrai pakrantės

jei turėtų megafoną

galėtų vadovauti demonstracijai

kiekvienam – po jūros pakrantės kilometrą

bet ji toliau veda ekskursiją

 

/ / /

kai Štanelyje stoja vidudienis ir žmonės dingsta

girdėti tik driežų čiužėjimas

jie kerta kelią

skambčioja indais kavinėje

ropščiasi sienomis

renka vynuoges

sveiki atvykę į Štanelį kartoja

užlipusiems ant kalvos ir atkiša uodegas

nuraukite ir garsiai ištarkite norą

rytoj uodegos ataugs vėl

ar driežai nusileidžia nuo kalvos?

bent vienas nusirangys žemyn

pas geležinkelio stoties budėtoją?

aš vienintelė išlipau čia iš tuščio traukinio

ji vienintelė mane čia pasitiko

bet driežai šliaužia aukštyn vis aukštyn

nuraunu uodegą

ir nusileidžiu prie geležinkelio bėgių

iki traukinio į Liublianą dar dvi valandos

kažkas mokosi trimituoti itališką melodiją

vijoklis brūžuojasi į plytelę

mano rankoje laukia uodega

budėtoja rūko, užsideda raudoną kepurę, pasitinka traukinį

rūko ir atsiliepia telefonu

rūko, užsideda raudoną kepurę, pasitinka traukinį

jei turėtum driežą

ar nutrauktum jam uodegą ir

žiūrėtum, kaip ji auga

kaip auga tavo norai?

įteikiu uodegą budėtojai ir sėdu į vagoną

traukinio dundesį permuša rusiško repo ritmas iš paauglių kolonėlės

negirdžiu kokį norą ji ištarė

 

/ / /

reikia būti labai drąsiam kad gyventum tokioje tyloje

kuri begalę kartų sustiprina tavo garsus tavo balsus

nespėji žengti

o tave jau atpažįsta iš senų batų brūžavimo

vaikas dar negimė

o visi jau šneka koks balsingas į tėvą atsigimė

gaidys dar nepragydo

o tu jau nubudai

stovi ant kalvos ir girdi

neaiškų barškutį

jis tarška virpindamas orą

ar kas nors dar jį girdi?

ar kiekvienas garsas turi adresą?

gal mane jis pasiekęs per klaidą?

gal dar kas nors?

pagaliau kalvos papėdėje pamatai mergaitę

ji iš paskos traukia paspirtuką – dardantį arklį

užšoka ant jo ir barškalas pasileidžia šuoliais

obuoliai rieda nuo kalvos ir pasuka į dešinę tu pasuki į kairę

jei tarsi bent žodį tave pastebės

nes tavo balsas ne toks gergždžiantis kaip Tomažo

ne toks šaižus kaip Marko

ir ne kimus kaip Alešo

anksčiau čia negirdėtas

o tu pats ar jį atpažįsti?

– dober dan

– laba diena

 

Iš rusų kalbos vertė Laima Masytė

Pokalbį su G. Uzriutova rasite: čia