Tomas Petrulis

Karolinos Dačkutės nuotrauka
Karolinos Dačkutės nuotrauka

 

atsklanda

„a lygu b (nes raidė)“
tarė man žodžio gerklė
kai į ją susmigo brūkšnys
iš tiesų tai dygus pagalys
ir ištino gerklėj gomurys
sušvytravęs priešais mane –
irk pasakė tada man jis
savo ištęstą varvantį „taip“
bet ir „ne“ pasirodė tuoj pat
kai paklausė „ar dar gyveni
tam pačiam skiemeny kankiny?“

 

išeities taškas

erdvės gerklėje ant jos danties karunkos
jau šiepiasi laikas ir žinau kad kentėdamas
mirsiu – galvojo sau mąstė kantrusis
kentauras bet jam buvo vis vien nes
mirgėjo ekranas ir pisosi pismas (visatoj)
savo dulkių žiedais atakuodams pačią
skaidriausią struktūrą – moralinio dėsnio
varputę ir kanto išeities tašką prie jo
plataus išėjimo kuris virpėjo visaip ir
plėtės ir traukės ir traukės ir plėtės
virpėjo visaip kol iš jo antikristas iššoko
ir sušuko visiems susirinkusiems:
priekabiaukit broliai ir sesės lieskit
viens kitą ir piskit ligi ataušimo!

 

kitoks

balsų balsai – jie reiškė visokį beveik
o tų balsų balsų skylės troško labai
tą visokį apžioti tą visokį praryti
ir atryti visokį tik visai jau kitokį
juo draugus aptaškyti kad nuo jo apvalytų
visąlaik juo mojuoti lyg su vėliava joti
pakeleivius vaišinti išsižiojus plačiausiai
tuo kitokiu didžiausiu tuo kitokiu mažiausiu
visą laiką didžiuotis ir visaip demonstruoti
iki pirmo springimo paskutinės sekundės
iki raitelio kito kuris žygį pratęstų – –
aš išmoksiu nuryti ir išmoksiu atryti
prižadėjo toks vaikas ir skylė atsivėrė

 

sterili

aš esu sterili galit kišti sterilų vamzdelį
sterili aš esu sterilioms jūsų žirklėms
be plaukų mano kūnas ir be organų
tuščias tuščias tas kūnas galit kišti
sterilų vamzdelį ir ištraukti ką nors ir ištraukti
nematomą įdarą įdaryta esu savimi
ir manęs ten nėra manyje aš esu sterili
sterili sterili aš esu galit žaist su manim
pjaustinėti kiek norit nevaisinga esu
jums saugu su manim man saugu su jumis
aš gerai išmirkyta sterili sterili aš esu
be angų be langų be akių be burnos
ir be nosies be makšties ir šlapimo pūslės
ir be sfinkterio jokio tad mane teks pradurti
su kuo nors steriliu jeigu geidžiat manęs
jei tik norit įkišti vamzdelį ir išsiurbti mane

 

saldainis

pirmasis berniuko saldainis
gautas iš baliono mėsos
riebių išsipūtusių rankų
buvo ta didžioji pradžia
ekstazės berniuko oralinės
jo poreikio slėptis nuogam
savo paties burnoje
nuo baliono mėsos
rausvo nupiešto veido
nuo baliono spenių
didelių ir tamsiai stangrių
nesuvaldomo balto

 

kabinetas tavo vadovo

tave turi oras ir įkaitęs betonas
tave iš nugaros ima
aukštas garsas žalios šviesoforo
ir paėmęs įstumia tiesiai
į šuorą pražydusių durų
kur iš pastato skrandžio
meiliai tiesia tau savo čiuptuvą
kabinetas tavo vadovo
švelniai merkdamas akį stiklinę
iš kurios šviesa atsiduoda
spausdintuvų gurgėjimas juodas
tai lyg baltas angelų choras
kada žodžiai nuo pridengto veido
ir nuo kaukės vadovo gipsinės
energingai tave pasitinka
ir švyti iš šypsenos dugno
dulkės tų žodžių pulsuojančios
užduodamos laikrodžiams toną
bet į juos niekada nenusėsdamos
su laiku laiku atsitraukdamos
atgalios į šypsenos namą
ir atgal į kaukės bedugnę
iš kurios balsu tave čiulpia
džiugūs plaučiai vadovo

 

reklama

į ką iškeistum kiaulieną
jeigu neliktų kiaulienos
vidurinės klasės paršiuk
tavo kelias iš ofiso
labai avaringame ruože
ir tai taip panašu
į šviežią ir kvapnią kiaulieną
jei tik išdrįstum užuosti
jei tik išdrįstum sustoti
užuot kvietęs tarnybas
užuot gelbėjęs brolius
verčiau jų šiek tiek paragautum
truputuką nuo jų atsignybęs
peiliuku peiliuku iškylautojo
ir į plastiko lėkštę įdėjęs
paskanautum jų savo mašinoje
tik nedaug atokiau pavažiavęs
nuo akių rimtesnių kanibalų

 

užsklanda

dažno jaunuolio gyvenime
ateina tam tikras momentas
tokia ypatinga akimirka
kai jo pumpuras sprogsta
ir jam iškviečia medikus
kad galėtų susiūti
ir lašinę sulašinti
dėl angų atsivėrusių
dėl angų kurios plečiasi
į fasadą kitokį
jo amorfiškos masės
kuri tyliai čiurlena
po stangriu raumenynu
į jo dvokiančią tyrę
į jo gerąją akį