Tomas S. BUTKUS

Publikacijos tekstai yra iš spaudai rengiamos antrosios poezijos knygos „Ežerožemė“. Iš kiekvieno skyriaus atrinkta po vieną tekstą, atspindintį knygos temų ir variacijų pobūdį, generuojantį įsivaizduojamus ir menamus poetinius vietoraščius.

EZEROZEME.EXE

/ / /

dienos
baigias per lietų
per lietų keliai nedulkėti
kažin kiek dar metų
turi pavėsis?
--
pavėsis išnyks
liksim be vietos

1993 iv Klaipėda

 

ežerožemė

  neblunkanti pušų ir kryžių
užmarštimi
       sėjančia generacijų
sėklą bliūkštančią

dienovandeny įsibridę
     mes uodžiam jos mirtį
   nemirę keičiamės

   kaip vangaus
dūzgimo danguj
   sugautas
pãgelmės indas
   įtolsta į mūsų regėjimo
lauką platų

ir mes imame
    augti iš druskų
įsispaudusių poženklin
         saulės

   kaip apakinti
gilūs šešėliai
      ežerožemėn
  mūsų prosyviais
     veržtis

1997 ii 18 Vilnius / 2010 i 12 Ventspilis

 

negyvųjų kopų konkrytas

1998 ix Vilnius

 

neršiančios atmintys

neršiančios mirusių atmintys
mūs viduriuos
ir jaunystės empirika –
žydintis upės vanduo ir vanduo
nešantis įgeistus artimo veido
pavidalus
kapvietes, atviras šviesai
ir kūnus, jau įvilktus žemės –
kad kas peraugtų mudviejų kvapą
kad nustelbtų akių mėlynumą
kad kas mudviejų kaulus sujungtų į niekad
nesibaigiančią šviesą –
į vaivorykštę, trykštančią mirusiems
iš mūs vidurių

1997 x Vilnius / 2006 iii Visbis

 

amžinoji ugnis

visa kas supa tave
yra tavo namai
svetimi palaikai
miesto parkas
ir skulptūros
be galvų ir be rankų
tai numirėliai
jie vaikšto aplink
šokančią ugnį
kurios nebėra
ledas dabar languose
po ledu
pelkiniai žmonės
jie žiūri į debesis
einančius sniegu
vaiko žingsniu
tartum eketės
šviečia jų džiūstančios akys
ir šliūžės
veda į priekį
prie tvenkinio
ten gyvena
triušis moliūgas
tik niekas
nežino ar ugnys
šoka jo žodžių kabyklose
ar tik tavo
blizgučiams dvi vinys
kam žmonės gyvena?
kad rašo
jei rašydami jie negyvena
neišeidami
iš savų įklimpimų
su ledu akių obuoliuos
jie blizga prieš saulę kaip laikrodis
kam išrastas laikas?
kad visa kas supa tave
būtų į lygias dalis sudalinta
jo viduj
balta skulptūrėlė
vaizduojanti driskių
prikaltą savo namuos
rankšluostinėje virš unitazo
jis neblizga
švyti
tada kai gesinamos lempos
kai įsižiebia
devynaukščių gyvenimų eketės
kai numirėliai prisirišę dovanotos jiems žemės
išeina su slidėmis
sukdami ratus apie tvenkinį
su viltim nuoskaudom įsiūčiu
su jiems įprastu kasdienišku susirūpinimu
su užšalusiais ajerų stiebais leduose
deb(esy)lų veidais
su amžinosios žvaigždės ugnimi
miesto parke

ją užgesinus
netikėtai atšilo

2001 iv 10 Klaipėda / 2011 iv Narvikas

 

šventieji resursai

eidamas akvatorijos link, prisiminiau vieną istoriją. šioje pakrantėje su viena moterimi prieš keletą metų ieškojome bunkerių, suklimpusių į žydintį baltijos vandenį, į akmenis ir smėlį. radom juos. tačiau radom dar kažką – keistą garsą, kuris ritosi vėjo keteromis, lipo mediniais kopų laipteliais, pušyno link. štai ten buvo užrašytas šis tekstas.

virš manęs praskrido pulkelis ančių. gal ne ančių, gal šiaip kažkokių paukščių. pamaniau, kad niekada negalėsiu gyventi be šito garso, be jo išgaubtos erdvės, trenkiančios drėgme ir atsitiktiniais prisiminimų likučiais. kaip būjai ir plastiko buteliai, kaip šakos ir keisčiausia batų oda kranto linijoje, jie atsiiria dabar į mano sąmonę. nors tai tik paprasčiausi daiktai: kopijavimo aparatas, apklotas nugeltusiomis niekad negrotų kūrinių partitūromis; popieriaus ritiniai, į kuriuos suvyniotas kitas popierius (greičiausiai tai knygos likučiai). bandau atsiminti, ką aš su tuo turiu bendra, bet staiga suprantu, kad čia ne aš, čia jie – šie daiktai – braunasi man į vidurius ir bando paversti savos egzistencijos liudininku.

vėliau dar buvo molinis kumštis, kuris sudegė ir kurio gaisravietėje mes neradom. tačiau aš jį nešiojuosi su savimi kaip įrodymą, kad daiktai turi atmintį. kad daiktai turi sąmonę. jie susiję su žinojimu, kuris visada lieka anapus to, ką vadinu pranašyste. kumštis turėjo siūlę, slepiančią metalinę jį laikančią konstrukciją. ji mano plaštakoje atsirado vėliau. gal po trejeto metų. ši siūlė dengė raumenis, kaulus ir sidabrinę vielą, kuri rankoje išbuvo tik metus. vėliau ją pakeitė plastikinė plokštelė, kurią nešiojuosi ir šiandien.

vietoj molinės skulptūros radom fleitą. pilną suodžių ir įlenktą. pamaniau – jei rankraščiai nedega, tai ir garsas turėjo likti kurioje nors šio daikto ertmėje. įkastas, uždarytas, suspaustas. tačiau garso nebuvo. matėme vėją, pušis, tamsų jūros paviršių ir jos tamsoje įnirusią pilnatį.

kažkas, ką turėjau čia pasakyti, ištirpo, susitrynė, virto nykiu slogučiu. šventieji resursai, stoties valkatai laiminant dviejų atvykėlių meilę, liepojoje. pigioje užeigoje, primenančioje dar pigesnes dešreles su pomidorų p., alumi ir kavos tirščiais. šventieji resursai pravoslaviškos pagodos prieigose, paauksuotomis ir varinėmis skardelėmis nukalinėtais stogais, įrėmintais netaisyklingos simetrijos, kurios dugne ropinėjo suskurę negyvenami jau mirusių jūreivių penkiaaukščiai. šventieji resursai sakant sudie iki kito amžino išsiskyrimo, amžinos nežinomų daiktų kartotės, amžinos suartėjimo šventės.

turbūt tai, ką turėjau čia užrašyti, jau buvo ištarta anksčiau. dovanota fiksuotam ančių klegesiui kaip kryptis, kurią pasirenka pietūs, nepaisant to, kad į juos suartėja rudenėjantys žvilgsniai. kaip tądien, karostos zonoje, lediniame vandenyje aptikus betonines urnas.

tačiau tai jau kita istorija. kitas gyvenimas. tamsioji kraštovaizdžio pusė.

2007

/ / /

banginio širdis
ne žvaigždė
gelia dangų
žemčiūgų šviesa
ir jie byra kaip byra
tai ko nėra tarpum mūsų
ko nesuneša upės į jūras
ko nesurenka vėjai ir smėlys
per debesis
ko naktis ir diena susitinka
mudviejų lūpose

2007 viii 27 Biškekas

 

leonardo

meilė yra visada
tik tai ko mes ieškome
veidrodžiuos odoje
nepažįstamuos žvilgsniuos
nykstančiuose pūgos
apimtame jūros paviršiuje

kažkas gramzdina šią tyžtančią masę
į dugną
ir tavo žinojimas
stingsta į patirtis
apimtas miego --

melsvas
išblyškęs
dicaprio

2006 ii 28 Talinas-Stokholmas

 

eilėraščio laukimas

išlaukti --
panirus į juodą kūdros akivarą

kol užšals

2011 iii 29 Narvikas

 

Post Scriptum

triušis moliūgas

sapnų katakombose
miegantis triušis
moliūgas
girdi
kaip spiros
skrieja ir krinta dangum
skrieja ir krinta
kosminės stotys
tai žmonės
vaikšto
planetos
paviršiumi
vaikšto ir žiūri --

triušis moliūgas
dar girdi
sapnų sėkleles
kurios tyliai šiurena
melsvom ataugėlėm
po kilimus
jūra tai
jūra --

sapnų katakombose
žuvys gyvena
bet žmonės
sako
tai
froidas
ir fromas gužutis
žaidžia jo logosais
du tiuninguoti fagotai
saulėj sukiojas
gražūs jų biustai
gražūs
lakuoti --

tik
triušis moliūgas
nuliūdęs
prabudęs iš sapno
jis mato
tai durys
jos veda į kitą tikrovę
ten sapno nėra
tiktai lova

tik lova
ir girgždantis
vėjas
už lango

 

2007 vii 10 Vilnius

Tomas S. Butkus. „Briedenos“, tušas, popierius, 1998.