Uladzimieras Arlou (Уладзімер Арлоў), gim. 1953 m. rugpjūčio 25 d., – žymus baltarusių autorius, visų pirma išgarsėjęs kaip istorikas ir prozininkas, vėliau kaip poetas ir eseistas. Jis viena svarbiausių šiuolaikinės Baltarusijos literatūros ir istoriografijos figūrų. U. Arlou ypač vertinamas už indėlį formuojant baltarusių nacionalinę tapatybę. Parašė daug knygų apie baltarusių istoriją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Daugelio tarptautinių premijų laureatas. Dalyvavo festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.

 

„Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Šulinys

 

pasilenkiu viršum šulinio

kad save ten išvysčiau 

stebi mane

iš gelmės

tai baltapūkis berniūkštis

tai žilabarzdis senolis

o kartais

nėra jokio atspindžio

tarsi nieks nerymotų

šalia šulinio

negi tai aš – tas berniūkštis?

negi tai aš – tas senolis?

negi tai aš – tas

neturintis atspindžio?

Sutiktieji

 

Kas tas senis,
kuris bando atsiskaityti už vyną
senovinėmis monetomis
nutrintais profiliais?
Kas ta moteris,
kuri metro skaito laišką,
parašytą mano rašysena?
Kas tas vaikas,
kuris nerūpestingai dainuoja
mano mylimosios vardus,
žinomus
tik jai ir man?

Mokino močiutė

 

Nemiegok, kai saulė leidžiasi,
nes užmigsi kartu su ja,
o ryte jau neatsibusi.
Nežiūrėk į veidrodį vidurnaktį,
nes ištirpsi jame
kaip druskos kruopelė
šuliny.
Nesimylėk su mergomis rugiuose
ir gėlėse nesimylėk,
nes kiek varpų nulauši –
tiek žmonių
iš bado numirs,
o kiek gėlių nuvys –
tiek vaikelių
pasauly negims.
Nupjauti rugiai seniai,
ir pieva mano
nušienauta.
Saulė leidžiasi.
Giliame ąžuolo rėme grimzta
močiutės veidrodis.

Nupjovė medį...

 

Nupjovė medį – ant kelmo nėra
metinių rievių.
Bet juk tai medis – įtikinėju save.

Pažįstamas medžiotojas sako: sumedžiojau
kiškį, nė lašo kraujo jame nebuvo.
Bet juk tai kiškis...

Skraido virš gegužės lauko
begarsiai vieversiai...
Bet juk tai vieversiai...

 

Eina priešais mane žmogus.
Tai juk žmogus – įtikinėju save.

 

1990–2003

 

Mansarda

 

Kartą prabus telefonas,
kuris kažkada kalbėjo
tavo balsu,
prabus mansardoje,
kurią,
jaukiai įsitaisęs
tarp peleninės
ir „Mahabharatos“ tomo,
saugo
žalvarinis Buda,
mansardoje,
kuri tą vasarą
buvo konspiracinis butas
drugelių dilgėlinukų,
mansardoje,
kurios seniai nėra,
mansardoje,
kurią
pasauliui atveria
geografinis Europos žemėlapis
per visą sieną,
ir,
voliodamiesi lovoje,
mes renkamės jame
šalis ir miestus,
iki kurių dar toliau,
negu iki jauno mėnulio,
kuris iki apsvaigimo supasi
uosyje už lango,
virš suolelio, kur
mes norėjome pavirsti
medžiais,
kad sustabdytume
gintarinę akimirką
to vakaro,
ir sugalvojome dėl tos priežasties
eretišką maldą,
vertą linksmo autodafė.
Aukštojoje turgavietėje,
kuri buvo užrašyta
tavo rokenroliška rašysena
ir paslėpta tarp puslapių
senovinės knygos,
kad sustabdytų
gintarinę akimirką
to vakaro,
kai pasaulis buvo nemirtingas,
kaip prieš šeštąją
kūrimo dieną.
Kartą toje mansardoje
prabus telefonas,
kuris kitados kalbėjo
tavo balsu,
ir aš
pakelsiu ragelį.

Korektūra

vėl skaitau
tavo kūno korektūrą

 

tekstą
kuris kaskart pamažu keičiasi
stebindamas
šviežiomis prasmėmis
judria apgamėlių skyryba
netikėta išnaša
nauja papiloma

kursyvu kurio vakar nebuvo
nepažįstamais kvepalais

 

skaitau
blakstienas
akis
lūpas
duodu paantraštes
dviem rausviems pusrutuliams
su sultingu dvitaškiu
kur be galo persilieja
erškėtrožių
gudobelių
gervuogių
rojaus obuoliukų
mėlynių
kvapai ir skoniai

 

skaitau eilutę po eilutės
atidžiai
švelniai
be ceremonijų
įžūliai
nedrąsiai
džiugiai
kad galiausiai

 

įeičiau į potekstę
mesčiausi į jos srovę
plaukčiau prieš ją
keisdamas stilius
išsukdamas į srovę
ilsėdamasis vingiuose
nardydamas
springdamas

gelme
malonumu
nežmogiška vienatve
Amžinybės alsavimu,
artėdamas prie
negrįžimo taško,
laukdamas bangos, kuri
pakels mane ir

 

apkurtęs
išsekęs
besvoris
atsidursiu saloje
apgyvendintoje manimi ir tavimi,
kur jau tu
skaitysi
mano kūno korektūrą
šnabždėdama kažką apie
mūsų rinktinio dvitomio leidimą

redagavimą po kurio
nebegalima nieko taisyti
melsdama
kuo ilgiau
nevirsti
į knygą

 

Tavo vardai

 

Aš pamirštu žodžius.
Žodžiai pamiršta mane.
Susitinkame baltame lape
neatpažindami vienas kito,
skubėdami išsiskirti,
it tamsioje tarpuvartėje
kur nors Rygoje
prie šv. Jokūbo katedros
arba Minsko prospekte
priešais kavinę „Medžiotojas“.
Tik tavo vardai
dar pamena mane.
Aš vis dar atpažįstu juos rėksmingose svetimų vardų miniose,
rašau juos popieriuje
(kažkodėl apatiniame kairiame kampe,
kažkodėl žaliu rašalu),
rašau juos tyliai ir atsargiai,
dengiu ranka
nuo vėjo pro atvirą langą –
kad neišskristų į nebūtį
žalių laumžirgių pulku.
Bijau pasiklysti be jų
šioje aidžioje baltoje lygumoje,
kur taip dažnai pasitaiko regėjimų,
vadinamų Fata Morgana.
Bijau pasiklysti negrįžtamai.
Tavo vardas Žolė.
Tavo vardas Dangus.
Tavo vardas Laužas.
Tavo vardas Kelias.

 

Iš baltarusių kalbos vertė Evaldas Ignatavičius