„Poetinio Druskininkų rudens“ laureatai

 

I vieta

 

Aivaras Veiknys

Luošys

Vėjas pakilo, skamba senos vaikų skaičiuotės.
Pulkas balandžių, vienas – baltas kaip gruodžio sniegas.
Jokio stebuklo. Pusto. Snaudžia žvėris apklotas –
Kas jis, tiksliau, iš kokio aptvaro bus pabėgęs?

Ko jis taip sunkiai švokščia? Kraujo dėmė ant veido –
tėvas galanda peilį, pats sau kartoja: liaukis.
Gęsta žvaigždė, jai niekas kelrode būt neleido –
kas ten tuomet nušvito, motinai glostant plaukus?..

Kelkis, gana miegoti! Ženk į vilkų buveinę.
Balto balandžio plunksnom kiemsargis šluoja dangų.
Pėdsakai tartum kasos, šimtmetis kitas eina –
daug švelnesni žaidimai, duonos riekė pabrango...

Buvo, nebuvo. Žmonės dangstos šiurkščiom drobulėm –
senis kaip vaikas krykščia, vaikas netenka žado.
Kas ten taip sunkiai švokščia vietoj manęs prigulęs?
Tai, ką kopūstų lysvėj tuoj po tavęs surado:

grubiai iškaltas vaizdas, sapno pluta priplėkus –
ankštas vaikystės kiemas, klevas, sukaltos lentos,
knygos be gėdos jausmo vogtos iš bibliotekos,
rusų kalba diktuotas žiauriai slogus diktantas:

tankas Draugystės gatvėj – jojo grėslus pabūklas,
sprogę balionai, šunys, tie net nugaišę amsi,
Dantės išpranašautos pačios sunkiausios būklės –
meilė, girtuoklio kančios, žingsniai atgal į tamsą...

Ką čia dabar vis paistai? Nieko. Sergu, ir viskas.
Gruodis, balandžiai, spalis – metai kasmet trumpėja,
tartum skersai juos rėžtų gelsvas mėnulio diskas...
Jeigu staiga suskaudo, pats sau papūsk prieš vėją...

Jeigu labai suskaudo, klaupkis, ropoki keliais,
keik šį pasaulį, melskis, kad bent grumstelis liktų –
peilis, žvaigždė spaliuko, glaustas mamos raštelis,
skerdžius iš trečio aukšto, šuo jo gražus, bet piktas...

Net jei visi ir viskas – vien tik pigi klastotė,
kas, jei ne ji, tau luošį tartum stebuklą liudys...
Vėjas visai pasiuto, tyla vaikų skaičiuotės,
kiemo balandžių džiaugsmui byra grūdai ir rūdys.

 

 

II vieta

 

Gytis Norvilas

iš slaptų sodininko užrašų

aš turčių sodininkas. vyras ryte išvažiuoja juodu karstu, vėlai vakare grįžta tuo pačiu juodu karstu. moteris perka šaldytus broilerius, kepa, mokosi mirusių kalbų. už mane niekas geriau nežino, kuo šie namai kvėpuoja. nykiausia žiemomis, kai užsiveria slapčiausios poros, užsirakina pumpurai, visata nustoja plėstis, moterys užsikniaubia it miegantys šikšnosparniai. suvilioti namų moterį? tai galėjau padaryti begalę kartų. mačiau, kaip auga jų vaikai, kalėsi dukrų krūtys. jau įstengdavau apsimest užtrauktuku moters aukštaauliuose. slysdavau blauzda it banglentininkas bangos ketera, it žoliapjovės peilis vasaros paviršium. virsdavau auskaro obsidianu. jo juoda akim žvelgiau iš viršaus, į pasaulį, į kūno išlinkius ir nuokalnes. galėjau mėgautis intymumu, tuo virpuliu –­ matai, o nelieti. jau nekalbu apie medžius, krūmus, žoles, kurie mane dangstė, ėjo išvien su manim.
pasigerdavau slapta, tik jiems išplaukus tuo karstu kur nors toliau – iki kokios palmės ar kalno, likęs vienas. girto manęs nieks nėra matęs, tik mano paties batai ir takas namo. dar lapų krūva, į kurią įsikniaubęs šaukiau anąkart apimtas ekstazės: bybį dėjau, sodininkas, matai, kokia čia, blet’, profesija?!
miriau staiga, aišku, vienas. jau seniai, o jiems atrodo, kad aš taip pat šypsausi, raunu kiaulpienes, vaikštau su Fiskars žirklėmis ir nieks nėr pasikeitę – – –
soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš tos pačios laistymo žarnos. mačiau ir kaip sodą, tuos namus, smėlio dėžę pasiima kylantis upės vanduo – – –
geras sodininkas yra miręs sodininkas, ir visi tai žino.

 

 

III vieta

 

Simonas Bernotas

Naujo gyvenimo pradžia

Namas gražus bet popierinis užsidega pradėjus kūrenti židinį
Kambariai išpuošti džiovintomis gėlėmis jas ryja mūsų tarnaitė
Kai tai pamatome ji sutrinka ir pradeda šnypšti išskleidžia sparnus
Skrenda į pakampes kur niekaip nenutyla

Mūsų svečias yra tuščias kaip jau seniai išgertas butelis vyno
Neturime ką šnekėti žodžiai mūsų bijo žaidžiame durnių svečias
Pralaimi visuomet primygtinai teigia jog pasidavinėja nes būtų
Negražu laimėti prieš šeimininkus iš naujo kortas dalinamės
Ir iš naujo kol galop svečias pravirksta ir prisipažįsta jaučiuos
Lyg būčiau ne žmogus o iškamša

Mūsų tarnaitė tapo mūsų kaimyne mūsų kaimynė yra beprotybė
Stengiamės jos daugiau neįsileisti į namus tvarkomės patys kaip
Išmanydami apie ją nekalbame net neužsimename net kai ji drasko
Duris savo paukštiškais nagais net kai klykia dulkių sluoksnis maišos
Su sniego ir ledo sluoksniu šaltis ir chaosas taip gyventi negalima
Taip gyventi negalima dantimis kalename naują himną

Viskas turi pasikeisti reikia kraustytis apžiūrinėjame kitus namus
Vienas iš degtukų turėtų bent trumpam sušildyti kitas triušių
narvas
Man šienligė kartais galvoju kad aš alergiškas savo paties
buvimui trečias
Dėžė labai panašu į buvusį būstą tik šita kartoninė reikia taip
po mažą laiptelį
Judėti į priekį neverta bandyti iššokt aukščiau bambos nereikia
apsimesti tuo kuo
Nesame o kas esame mes iš tikro nežinome

 

 

IV vieta

 

Sara Poisson

Slyvos

Vogti taip tarsi gelbėtum,
įsiterptum tarytum kliūtis pakeliui į
spąstus, mirtį ar kapines. Kaip anuomet
tarybinio ūkio sode, kurį jau nublukino šalnos.

Nuogi medžiai su dar nuogesniais,
sužvarbusiais vaisiais, primenančiais tai,
kas dažniausiai pridengiama
nuogų moterų nuotraukose.
Ir pilkas sodo sargo šešėlis, sergstintis
visa tai tarsi ką švento ar nepadoraus.

Prisiplėšusios svetimų slyvų lekiame,
kliūdamos už sušalusių molžemio grumstų,
iškvėpdamos garą ir nebevaikišką kūno tvaiką.
Mums po dvylika. Amžius, kai bėgama nuo
kiekvieno besivejančio vyro, juo labiau soduose,
juo labiau su nepadoriai nuogais vaisiais
čežančiuose maišeliuose.

Vagiles paslepia paupio krūmynai.
Iš ten, kitoje upės kilpos pusėje –
kareivių juokeliai ir jų laužo šokis,
žaidimai su ugnimi, džiovinami drabužiai,
jau kitos, vyriškos, nuogybės,
nesusiturime akimis jų nepasivogti.
Vienintelė apsauga –
progresuojanti trumparegystė,
apie kurią sužinosiu po metų.
Kaip tik tada, kai ima aiškėti
pasikartojantys nutikimai merginai,
kurios niekas nenuskina.

Vogti nebent taip, kaip vėjas kamine
pasivagia pelių krebždesį.

 

 

V vieta

 

Vladas Braziūnas

pašauktinis

stačiausi namus prie visų vezuvijų
tikėjau, kad grožis juos gelbės arba pražudys
taip ir nutiko, pražysti žadėjo ant žuvusių
rožės kupliausios, o smigo ir dygo tik plikas dyglys

rovės iš raumenio rausvo, plakti paliovusio
dangūs voliojos po žemę ir Dievas jiems iš paskos
leidos į kūdikio, didvyrio širdį, į tų, kur paloviuose
ar patvoriuos išmiegoję dar pasiaukos

vis dar bandys truputėlį numirti, išeit atsilabinę
kad neminėtų... geriau neminėtų išvis
akys per lėtos tą lietų po lašą išvyst

akmenį tašant, kultūrinį sluoksnį ištaškant
vis po dulkelę, po grakštų kablelį, po tašką
žiedlapiams kylant ir stojant į vorą gyvųjų silabinę

Fabijoniškės, 2016.IX.3–X.5