Vytautas KAZIELA

*
ji verkė:
aš nieko neturiu
ką galėčiau tau duoti

mano akys
lyg veidrodžiai
jos atspindi tave

bet ten nieko nėra
patikėk – ten nieko nėra
tik ledinė erdvė

be jokios užuovėjos

*
tau sakė
kad būsi
palaidotas debesyse

atspindėtas vandenyse
nešamas vėjo

žaidžia kažkas tavimi
tavo pavidalai
eižėja ir trūkinėja

niekad nebuvai kuo esi
bet ir tai dar turės išryškėti

*
kambaryje
kur nieko nėra
sunkios užuolaidos
krintančios klostėmis

daugelį metų
su savimi
su vyno taure
praeities
nuotrupom
tyla
stingstančia kloduose

angelas sargas
nuleidžia rankas
ramiai įsitaiso
priešais tave

priešų nėra
nei draugų
nei pavojų

*
nerandu savęs veidrodžiuose
senose nuotraukose
iš praėjusio šimtmečio

dairausi atgal nieko neatpažįstu
manęs nepatvirtina siunčiami užklausimai
prezidentai manęs neprisimena

                       aš irgi

neskaitau knygų ir laikraščių
nežiūriu televizoriaus
neinu į bažnyčią

stoviu ant kranto
žiūriu
į tai kas gelmėj pradingsta

*
argi vieta svarbu
argi laikas
tu neturi ir aš neturiu
pilnatis pasibaigia

tamsą alsuoja miškai
šakomis subraižydami dangų
iš karūnos iškrinta žvaigždė
deimantas arba perlas

*
neturiu ką tau pasakyti
pūgos žirgai atžvengia iš tolo
vėjo taršomi karčiai
šlapi tavo plaukai
prieš arba po

mes sapnavom kelionę
šalti mano pirštai
bandė perskaityti tavo akis
pateko į srovę
į verpetuotą srovę

neprieik per arti
per giliai per šalti
pasiimk
su savim
jei tik nori

*
ar nori
kad visi veidrodžiai
tave atspindėtų
kai tavęs jau nebus

tik sniegas
krentantis
į šitą
baugią bedugnę

visi kažkodėl galvoja
kad kilsim aukštyn
net nesuvokdami
kaip aukštai mes stovim

*
galiausiai
sugrįžau į namus
kuriuose gyvenau
prieš daugelį metų

šičia buvo tai
ko niekur nepavyko rasti
aš net nežinau kaip įvardint
jaukuma
prisijaukinti šešėliai
tos pačios vibracijos

tavo plaukų kvapas
lyg būtum
tik ką išėjus

*
ant jo stalo
šachmatų figūrėlės
juodos ir baltos

tuštumos variantas

priekin arba atgal
praslenka valtys
juoda ir balta

tik juoda ir balta

akmenyje
liko ženklas
iškaltas

tai tiktai vardas

*
lietus
šią naktį
yra siena tarp mūsų

mus apipina
jūržolėm
aplimpa moliuskais

rodos negyveni
glitus ir šaltas
išslydęs iš Dievo rankų

krenti ir grimzti
o aš dar atsimenu tavo akis
lyg šlapi akmenukai

*
mirtis
rodėsi tobula
kai jūra
pasivijo dangų
ir skynė žvaigždes
kaip vynuoges

mirtis
visada tobula
atsigręžęs sakai
kaip išbaigtas veiksmas
rezultatas
kurio nėra

ir nereikia

*
Jam nereikia
nei manęs
nei tavęs
Jam reikia
mūsų visų

jei bent vienas
prapultų
Jam iš akių
Jis netektų
mūsų visų

kaimenė tai
tam kuris
avinėlis

*
gyventi taip
nieko nenorint pakeisti
neužkliūti
į nieką neatsitrenkti

prisimeni tai ko nebuvo
į ką tik vėliau įtikėjai
krinta iš rankų knyga
degantis kaimas erškėtis
tavo karūnai

man tai yra nesvarbu
svarbu kad manim patikėtum

*
jis nieko neprašo
ir nieko tau nenurodo
visa tai pats turėsi atspėti

iš tamsos ir žvaigždžių
iš lapų virpėjimo
upių tekėjimo vakar

ženklas kuri matai
ne tavo akims ir protui
tai paliko ne tau
tam kuris turi ateiti

tu gali tik nujausti
tu gali įtikėti

prieš liepsną stovėjo ramus
ir kažkaip ilgesingai žiūrėjo

*
mirtis
sėdi parietus kojas
su mąslia tuštuma akyse

stebi mūsų
beviltiškas pastangas
bent kiek atitolti
ir tiktai nusižiovauja

visur ir visada
beveik taip pat
nebent tai būtų berniūkštis
mergiūkštė aštriom alkūnėm

vabaliukas mikliai
pranėręs tarp kojų

*
tai tik sunaudotas laikas
išsikrovę baterijos
plaukiantis rūkas

akyse smegenyse
priešmirtiniai arba pomirtiniai
regėjimai

nenorėjau to prisiminti
norėjau kad taip ir liktų
iš dangaus ar į dangų

ledo lytys upeliai balutės
ir sulytas paukščiukas

Draugai