Gražintos vienatvės eilutė

Tavo laiškus skaitydavau po truputį
niekada iškart –
bandydavau prisijaukint ir bijodavau
kad laimės gali būti per daug
kad širdis gali nueit pagaugais
užmesdavau akį vogčiom į kelias eilutes –
užtekdavo dienai
neskubėdavau sverdamas laimės akimirkas

tos eilutės – ir meilė
ir ilgesys panaktinis
ir degtinės lašas dygus
krintant paryčio žvaigždei

paskutinis –
ilgai su juo gyvenau
vidinėje švarko kišenėj nešiojaus
kad visada po ranka prie širdies
kad patikrint galėčiau dienas nugyventas

Miłoszas – šitai vėliau supratau
kai po daugelio metų
vieną lietingą rytą rudens pavėlavusio
važiavau troleibusu ir skaičiau jo eilėraštį
tikslų kaip atleista nevilties gėla

jis prisimena moterį
kadaise lemties trumpam dovanotą
atmintyje keli mirksniai
lyg žaizdos išplėštos iš sutapimo tamsos –
suartėjo kambaryje
kur ryto šviesa tebežydi
ir išsiskyrė
vien eilėraščio pėdsakas liko pelenis –
suima
kai tik akis
suraidėjusioj prieblandoj užsimiršta

tu rašei
kad norėtumei savo namų su užuolaidom
ir gėlėmis
norėtum stebėti kaip krinta geltona šviesa
ir gulas ant lovos o rytas
ateina tyliai ir vogčiomis
lyg vėluojantis laikas

tik tiek
tiek nedaug tenorėjai man pasakyt
nenujausdama
kad tame kambary jau gyventa kitų
jau buvo susitikta
ir išsiskirta

 

valso žingsniu

tykiai tykiai
lyg ką tik nugaišęs šuo
sukas lietus
vakarėjančiam skersgatvy

letenėlėm stiklinėm
tik tak tiku taku
anei pėdsakų
anei jokios ateities

 

paspęstas

atgailos
prišauktas kirtis –
mirtinas
neapskundžiamo nuosprendžio
tvinksnis

žiojies
iš pat paslėpsnių liepsnos
ir tyla
dygiai suima balsą

jau įmintas
bet neatsakytas

kūnas –
eilėraščio išnara
tikrojo
neišgiedoto

 

vėluojantis vaizdas

žvilgsnis
staiga pasivijo
ir veidą nudyrė

netikėtai –
išspeistas iš praeities
tiksliai ir lygtinai

prasilenksime
kaip atspindžiai
užmaršties vitrinos gelmėj

netekti labiau nei mylėję
vieniši labiau nei bausti

 

sapno įkalinti

jau už mirties
nubrėžtos ribos
už praeitų
pajūrio kopų
ir mėlio dykros
už pavasarinio želmens žalumos
kovėmės mylimaĩ

 

Sizifo darbas

vėlei ir vėlei
suskliausti bandai
vieną eilutę

vieną eilutę
paskliaust
kad be įstabos
ir be atgalinės prasmės

šokuoji
ramunės lapelių žingsniu
nužydėjęs:
myli – nemyli
myli – nemirsi
mirsi – nemyli

 

palaužtu žvilgsniu

skauduliuoja
lyg tamsi žydruma
aukso replėm trauktų žvaigždes

omens
užsitraukia akis
rainelės raini ratilai
tuštumos pašaukti

vėlei
nebūtina
sraigės kelionė
pakraščiu
kur vėjas į dulkes
savo giesmę vis trina

 

užsikirtus vaizduotė

veidrody
kur anksčiau
regėdavau savo pavidalus
kur profilį bei raukšleles
visokiems apšvietimams
pritaikyt galėjau

tik tylos debesėlis
vos įžiūrimas
lyg laiko išėstas atodūsis