Povilo Baltinio nuotrauka

 

purslo malda

žvarbus debesie

kuris esi manyje

teesie šventas

tavo vėjas

teateinie vaiski

tavo liūtis

tenuplauna

mūsų dykvietės

kontūrus mus

tykštančius

netikėtai

lengvai

 

dar

esu dar

galintis sėst ant dviračio,

mint iki kormoranų ežero,

dar perinčių laikinus vaikus,

klykiančius baltai nudergtuos

pajūrio alksnynuos, prieš skrydį

namo, rudeniop, dar surikt, nutilt,

išgirst rėkusio aidą, paskambinti dar

devyniasdešimtmečiui tėvui, aplankyt

mamos urną Bernardinuose, rankose

palaikyt po mišių amžinai laukiančią

mūsų sugrįžtančių, dar galiu regėti

nebombarduojamas pajūrių karkles

nemirsetas, šventąsias, ant griuvenų

neprirašyta dar kareiviškos rusų tauto-

sakos „kas leido gyvent taip gražiai?“

dar sekundė vaiskaus, dar viena

amžina būtinybė.

 

sklandytojo kopa

svarbu negalvoti, kas bus

kai nuskrisi: svaigi bedugnė

vaikai žaidžiantys smėly, užpustyti

kaimai, beržai po kojomis, po šaknim

knarkia milžinas – vilkai nugraužė jo

kojas, užtat ir nugaišo nesuprastas

neatpažintas sudūlėjo... Per kūną

virpulys: skrisk, nešk beržų viršūnėm

linguojantį savo milžiną, šiurenk

smėlį iš mano akių į savąsias

nesustok. Ir taip kasryt: tie patys

beržai surakintais pečiais išnarintais

ir smėlis, minkštai atsidusęs

tiesiantis pavargusias kojas

nebesibaigiančiam popiečiui

 

piligrimai

kai ėjom kelią, Kristijonai,

kelionėje penkta diena prakalbo

jo prakilnybė Balsas – „kenčiu, vadinasi,

myliu“ ar dar kažką populiaraus vapėjo,

bet mes nė negirdėjom, ryšys tą dieną

nebuvo pats geriausias, be to, ir mes

geri nebuvom. Atsidūsėjęs vėl bylojo –

savaime nieks neišsispręs, jūs turit teisę

nebebūt, šnekėti, ko nenorit – užsivedėme

tarsi eržilai, prigėrę neaukoto vyno, nusiteisėm

išsprogusioj pavasario šventykloje ir išsiliejo upė,

sakytum užtvanka kaltes veržlioms lytims atleido –

dumblais paplūdę, drumzlais, tuščiavidurėm kriauklėm

raudojom ligi ryto... Jūs tęskit, Kristijonai, tęskit, bet gal

be mūsų, mes irgi skaitėme scenarijų – jau tuoj sesuo

turėtų nešti maistą mums, griuvėsiuose įstrigusiems

iš visų pusių apsuptiems. Vilkai jos pėdas uodžia, seka

iš paskos. Visiems negrįžtantiems nutinka panašiai

antrojoj filmo pusėj, tačiau kelionėj nuoširdžiai svajojos

galbūt scenarijus ne apie mus. Tai ką vapėti, Kristijonai,

jei tokio paprasto ir nepainaus negirdiva ir nesuprantava

nei aš, nei tu, nei urzgiantis už sienos.

 

ryškūs ryto sapnai

vakaras Vilniuje, vasaros išlydėjimo šventė

gatvėse pilna žmonių ir štai Leonidas, kadai

nematytas pasiilgtas, einam greta įsiliejam į minią

šnekučiuodamiesi lengvi besvoriai. Tarsi nujausdamas

sakau – minutėlę palauk, aš tuoj – užšoku pakeliui į gerai

pažįstamą kavinukę, ten Liudvikas kaip visad – varom

parodysiu kai ką svarbaus! Tuoj meta gėręs kavą, skuba iš

paskos, pakeliui šnibždu – Leonidas atsirado, laukia mūsų

prie Bernardinų parko vartų, kur griežia vasaros išlydėtuvių

orkestrėlis. Liudvikas su Leonidu ima šokt kvailiodami

sukasi iškėlę rankas, juokiasi, užkrečia kitus – aplinkui šokančių

vis daugiau, daugiau, bandau mobiliu nusifilmuot, kas vyksta

trupančiai bundančio atminčiai, bet, velnias, užmiršau, ką ir kur

nuspaust prakeiktame telefone, pabudęs prisimenu – penkios

gervės vakar suko ratus, aukštai, kai maudžiaus Šventojoje

klykė atsisveikindamos – trys ūgtelėję gerviukai su tėvais

vieno mažio, beje, vos nepartrenkiau vasaros pradžioj

lekiančio per asfaltą priešais mašiną ties Andrioniškiu

pėsčiom paskui mamą. Ale tai greit rupūžiokai užaugo

greit

Vytautas V. Landsbergis – poetas, režisierius, prodiuseris, dainų autorius ir atlikėjas.

Kuria scenarijus ir knygas vaikams.