Adas Diržys. Pamėkliškasis subjektas

Variacija Alaino Badiou1 tema

 

Jos alsavimas buvo švelnus; švelnus kaip ėriuko kvėpavimas; švelnus tarsi vasarą pučiančio vėjelio dvelksmas, nuo kurio banguoja razetų laukai. Kaip tokią akimirką kas nors patikėtų, kad toks švelnus alsavimas galėtų sklisti iš numirėlio lūpų – numirėlio in esse ad in posse – kad puvimo dvokas gali būti toks saldus ir tyras?2

Bram Stoker. „Dama su įkapėmis“

Ugnė Žilytė. „Pelenų diena“, ofortas, 2017

Pasitikėti etika reiškia tikėti vaiduok­liais. Kiekvienas sprendimas, siekiantis pasiglemžti įvykį, nori užpildyti būtį nesamo miražais. Etika – tai siaubas, besiveržiantis iš tvirtai sukastų mirusiojo lūpų. Gyvenimas leidžia patikėti, jog mirtis neegzistuoja ir amžinybė laukia ateinančiojo, bet pabuvojusiajam tarp dangaus ir pragaro mirtis tampa nuolatine užduotimi, pareiga judėti amžinosios tamsos link.

Žmogus kenčia save patį. Jam pavesta atlikti transcenduojantį darbą. Tai pavojų savyje globojantis pavedimas, negalintis apsikeisti vietomis su gyvūnu. Nežinia kodėl, bet žmogus, atpažindamas save kaip rūšį, turi prisiimti būtinybę pakilti ir tapti Nemirtinguoju. Būtybė, persekiojanti savo šeimininką, turi susilieti su juo. Nemirtingumas nuolatos teka iš šio pakeleivio venų kaip gyvsidabris, paliekantis šaltos spalvos įspūdį. Jo vaiduokliška būtis pasirūpina, kad nebūtų ùžmiršta. Žmogaus panirimas į Letos upę kartu su savimi sukelia ir tyliai prabylantį kaltės atgarsį. Tai paslaptingas žinojimas, kad kažkur, t. y. visada arčiausiai tavęs, egzistuoja ši sklandanti drobė, užveržianti vis po naują mazgą po tavuoju smakru. Žinoma, tai savanoriškas pasirinkimas, neatidėliotinas savosios esmės pripažinimas. Ir ištinka kiekvieną kartą, kai labiausiai nesitikima. Subjekto vaiduok­lis išgąsdina netikėtai išnirdamas iš tamsos. Todėl reikia drąsos įveikti savo baimę ir panirti į jos išblaškytą kasdienybę. Baimė yra padarinys, suardantis medžiagiškumą ir leidžiantis į jį įsiterpti įvykiui. Tai vyksta šią akimirką, kai viduje nelieka nieko kito ir erdvė paliekama tik lavono lūžiui. Šis, kuris gyvenimo akimis atrodo kaip negyvėlis, perlaužtas pusiau iškyla tiesos pavidalu. Tačiau tam, kad viskas neliktų tik dalimi, kuriai lemta išsisklaidyti atgal atvirtus šešėliu, reikia susitaikyti su tiesos pasiuntinio prievole apsispręsti. Prisiekti ištikimybę tiesai reiškia įsiklausyti į daimono balsą ir taip pradėti tiesos procesą. Subjektas, gimęs įvykyje, negali būti lyginamas su nieku kitu. Jo nerasi pašaukto kasdienybėje žmogiškuoju vardu. Jis neatsisuks pakviestas būti Nemirtinguoju, egzistuoja aukščiau už pastarąjį, nes nemirtingumas tėra viena jo dalių, tai, ko tikisi vienišas žmogus, bijantis būti gyvūnu, bet dar labiau bijantis būti Nemirtinguoju. Sub­jektas gali priimti šį paklydėlį, bet tik tokiu atveju, jei sugebės išsižadėti savojo priešiškumo regimybei. Tačiau ne įprastai žmogiškojo gyvūno regimybei, o kažkada iš tiesos paveldėto palikimo naštai. Prisiminti tampa daugiau negu tik paprasta mentaline operacija, tai kartu yra didis ir skausmingas žingsnis tiesos proceso link. Pradėdamas nuo šio mazochizmo žmogus gali pamažu imti regėti vaiduoklius, anapusybę, ilgesio ir melancholijos perpildytą šalį, kuriai tereikia vieno vienintelio patiklaus ketinimo ir vėlei migla taps neišvengiamu etiniu palydovu. Bet ši tiesa niekados nėra anapusybė savąja buvimo šalia prasme. Jos šmėkla tvirčiausiu raiščiu prisirišusi prie to, kuris ateina pasitikti savęs demonų užvaldytame pasaulyje.

Ramybe persotintas gyvenimas gali bet kurią akimirką būti numarintas akistatoje su nežinomybe. Žinojimas sukabina rankomis masę, formuojančią laikiškumą, individualiai egzistuojantį „kažką“ prikaustydamas prie būtinybės gyvenime būti tam pačiam, o mirtyje virsti kitu. Ši baimė būti pavergtam vaiduokliškos būties skatina dar labiau laikytis to, kas pažinu ir tikra. Nors tiesa, kad ši klaiki padėtis ir yra grįsta potraukiu atsigręžti į tamsą. Ilgaamžis buvimas „kažkuo“ turi būti suardytas vaiduokliško įsiveržimo, šio paklusimo nežinojimui. Tik taip galima pakilti į amžinybę žengiant per mirtinus tiesos pažinimo vartus! Galiausiai turėtume pripažinti, jog tiesa yra vaiduokliškos prigimties ir jos vaidenimasis – mūsiškis prakeiksmas. Būti amžinai susaistytam su tuo, kas kelia šiurpą mirtingiesiems. Prieštaringa tuo pačiu metu sugebėti būti ir gyvuoju, ir mirusiuoju, bet žmogus yra priverstas, jeigu nori įsiamžinti išdrįsdamas kvėpuoti tomis pačiomis karsto dulkėmis kaip ir jo siuzerenas, bijoti to, su kuo pats surištas neįmanomybės saitais. Jam lemta tapti mirusiuoju vien dėl to, kad vėliau galėtų iškilti kaip nemirtingas vaiduoklis. Šmėkla, vilkdamasi įkapes, kartu pasipuošia ir savąja sauliškąja nemirtingumo skraiste. Deja, šis persirenginėjimas gali tapti makabrišku maskaradu. Vienam tai rodysis kaip leisgyvis bandymas pasiekti, kas neįmanoma, tiesiog beviltiška kova su lemtimi, kitam gali reikšti pasimetimą. Ir pastarasis kelias taps kryžkele Subjektui. Pasiryžimas nežinomybei sulaukia atsakymo iš tolimos ankstesniosios užmirštosios būties gelmių. „Kažkas“ nežino, kad jis yra „kažkas“, vaiduokliškas maras privertė jį atsitokėti nuo įprasto buvimo vienu jų. Dabar „kažką“ pasiglemžė nelemta tiesos kirmgrauža. Naktis, paskui save atitempdama Tiesą, priverčia žmogų sapnuoti subjektą ir pabudus naktį bijoti atmerkti akis. „O gal jis nėra tik piktdžiugiškas sapnas? Gal anie, iš po lovos tįsantys ir manąją mirties patalo vienatvę apraizgę plaukai greitai įtrauks į savosios beprotybės verpetą?“ – klausia savęs dar tik žmogus, išpiltas prakaito. Štai toks yra tas, kuris žengia susitikti su Tiesa. Žmogus nėra bebaimis herojus, bet toks turi būti. Dar lašas opiumo, ir jis apaks. Tuomet galės išplėstais vyzdžiais žvelgti į būtybės akis, stebinčias jį iš tamsos. Bet tai jau bus ne jis, tiksliau, nuodai, jam apdūmę akis, neleis pamatyti „kažko“ besispardančios gyvūno širdies. Todėl jį apsėdusi dvasia turi palaukti ir eiti greta žmogaus visą pasirinkimų kelią gąsdindama savuoju išoriniu alsavimu.

Yra tik vienintelis šios keistos situa­cijos paaiškinimas. Jis tegali būti paremtas bjauria, pasišlykštėjimą keliančia tiesa. Mirtingasis veda negyvėlę ir jų sužieduotuves užbaigia meilės įsiveržimas. Tiesa, kurią nori žinoti žmogus, čia negali rasti jokio aiškaus loginio paaiškinimo. Jis negali būti „kažkas“, bet kartu privalo toks būti, kitaip bus priverstas susinaikinti. Šis kelias mirties link yra tas pats sokratiškasis kelias savęs link. Atiduoti savo širdį vien iš vidinės būtinybės numirti reikštų visišką savęs pažinimą, giliausiojo siaubo įsisąmoninimą ir amžinąjį panirimą į nesipriešinančią vaiduoklišką būtį. Tačiau žmogus priverstas nuolatos regėti plevėsuojančius šmėklų rūbus ir pamišė­liškai kabintis į jų kraštus, kad nors akimirkai pakilęs į orą galėtų apsiginti nuo košmariškų vizijų, kurias priverstas regėti kasnakt, kai prisispyręs užmerkia išsekusias akis. Laimingas tas, kuriam pavyko atgimti amžinojoje tiesoje. Jo kūnas ilsisi realiame kape arba kalbasi su vyrais baltais, bet ne vaiduokliškais, chalatais. Tas, kuriam buvo lemta likti tarpžvaigždinėje skaistykloje, pasmerktas daugkartiniam išgąsčiui. Jame šnabždantis „kažko“ balsas teiraujasi ramybės taip pat, kaip ir jos tikisi anapusinis vaiduoklis. Manoma, kad žmogui būtina įveikti prietarus, bet negali atsitraukti nė akimirkai. Tad ar tiesa, kad tiesa yra tiesa? Gal tai vien jau minėtas perregimas pavidalas, kurio beprotiškai įsimylėjęs žmogus negali paversti niekais? Prisirišimas, reikalaujantis ir padedantis prisikelti vaiduokliui, vadinamas ištikimybe. Kova už ją neleidžia apleisti vietos, kurioje mirė mylimasis. Nesvarbu, jog čia naktimis siaučiant audrai ir šviečiant pilnačiai ima girdėtis tylūs krebždesiai ir bildesiai, o namo sienos pasrūva raudonmoliu, vis tiek širdis neleidžia palikti šio namo ir ieškotis saugesnio būsto. Kadaise duotas pažadas tam, kurį mylėjai, tavo drebančią iš baimės žiurkę priverčia virsti Nemirtinguoju, galinčiu gyventi ir mirti numirėlio glėbyje.

 

1 Alain Badiou. „Ethics. An Essay on the Understanding of Evil“. Translated by Peter Hallward. – London, New York: „Verso“, 2000.

2 Bram Stoker. „Dama su įkapėmis“. Iš anglų kalbos vertė Julija Narkevičiūtė. – V.: „Metodika“, 2011. p. 131.

Draugai