Asmeninio archyvo nuotr.
Tomo Šaltmerio (g. 1973) autobiografinės prozos rinkinys „A noji?“ („Ar nori? / Ar sutinki?“) parašytas telšiškių tarme. Nors lietuviai iki šiol vengia tarmiškos kalbos, autorius žemaitiškai kalba kasdienybėje ir rašo literatūrinius tekstus. Rinkinys atskleidžia jo patirtis ir apmąstymus, perteikia neįtikėtinus nuotykius, patirtus XX a. ir XXI a. sandūroje Telšiuose ir Čikagoje, į kurią po nepriklausomybės atkūrimo uždarbiauti buvo nuvykęs telšiškių emigrantų būrys.
Knygoje subtiliai parodoma to laikmečio psichologija ir kalbėjimo maniera, pasakojama apie lietuvių emigrantų išgyvenimus, adaptaciją, ribines būsenas, konfliktus, polėkius ir svajones. Rinkinyje apstu ironijos, kurią gali pajusti ne tik žemaitis skaitytojas.
Telšiškio emigranto kasdienybė perteikiama per sunkiausius išgyvenimus: jis dirba slaugytoju senelių prieglaudoje, naktiniu valytoju, taksistu, statybininku, dažytoju, vėliau tampa valymo paslaugų bendrovės bendrasavininkiu. Veikėjas atvyksta į JAV nemokėdamas kalbos, jo mentalitetas gerokai skiriasi nuo amerikiečių. Kūrinyje per subtilų humorą ir su žmogiška pagarba, atjauta atsiskleidžia kultūrinių skirtumų paradoksai.
„Ford LTD“
Nusipėrkti dėdelį amerikuonišką mašiną, kada tu beveik neturi pinigų, pasidari visā realu, ka mona darbdavys Kolia, ir šēp gelbietuos, užsimyni, ka anuo kaimyns, tenisa treneris, laika kėimi nenauduojamą muodelį be numerių, katras dar gan geruo būklie. Bova tada 1994 vasara, bovau tik tik iškeitis gymtus Telšius į kuokį tai nelabā žinuomą Čikagas priemiestį. Skėrtoms bova akivaizdus (nu tarp tuo priemiesti ir Telšių): ja aš sava gimtami miesti nu numų iki dauntauna pieškom atsirasdavau per 15 minučių, o čė nu tuo priemiesčiausė iki Čikagas su auto reikieji valunduos (ja trāfika nier – naus žuodis, katron grēt įvaldžiau, kāp ir parkyngą su šuopingu). Kaina bova tuoki, kuoki bova – 150 baksų, ir ana dalinuos iš dvijų, bo aš bovau su draugeliu, katras mąsti lygē ton patį, ka čė be tačkas mes niekor nenuvažiousma (tas vadinās – blaivus mąstims). Įvyka derybas, tenisa treneris šnekieji rusiškā, mat bova maskviens, mes irgi normalē valdiem ton kalbą, todiel turiejuom persvarą. Puorą sykių apejėn aplink labą ėlgą mašiną su automatiškā atsidarunčiuom lėmpuom, tradiciškā paspardiem padongas ir pareiškiem, ka ta džonki (dar vėins naujā pramuokts žuodis) daugiau nei 140 baksų neverta. Maždaug po 10 minučių mes jau myžinuom kuokiu tai greitkeliu. Aštouni cilyndrą griaudieji kručiau už pėnktą Bethuovena simfuoniji, ir mes buvuom ekstazie, o tėj maskviena nuruodimā, ka dabā rēks išsijymti numerius, kažkuokį taitlą ir da nusipėrkti draudėmą (ble, gimtami miesti anei vėins mėnts net užsimėnis nier api kuoki tai draudėmą), tiesiog kel jouką – mes gi iš Telšių, ja anam rēk, tegu uns īr jam. Ekstazē pasluopus, myntis api numerius pasidari visā luogiška, bet ka tas su taitlu dar atsistuos netol posi mašinas kainas, mesteliej mums alternatyvi idieji. Ta alternatyva bova džank jards, kor mes jau buvuom užmatėn daugybi dar padabnų mašinų su numerēs (arba tou joukyngu pavadėnimu – laisens pleits), pajiemiem gal tris puoras (matyt, su mintim, ja tus atyms, užsisuksem kėtus). Prabiegus puorą sėkmyngų savaičių raižont su svetimās numerēs, vis tik kažkas apšvėiti pruotą ir bova paaukuota ontra mašinas kaina, įsigynont vėsus reikalyngus samochuoda puopierius ir netgi draudėmą.
Mašina papouli vykusi – matyt, 1977 m. šūda neleida, išskyrus ton pūnkta, ka degalinie bovā dažnas svetys. Nu bet ir lopa iš vėitas! Sankryžuo galiedavā padieti kuokį naują japuonkį į vėitą kāp šėltą vėlną (aišku, dažnā gretimuo linijuo stuovintis samochuods nesuprasdava, ka čė drags, bet čė jau anuo problemas; o ir šiltuos vėlnas aš nečiupiniejis). Tėisa, muni sykį apčiupinieji tuoks keists bičas su policijas unifuorma, pasigoldis unt tuo patėis „Ford LTD“ kapuota. Gal kuoks giejus bova ar da kuoks biesas, kas jau tėn dabā ir bežėna, bet nugėrdis mona stebuklyngą frazį, ka aš turists, susigieda ir nusivedis muni pri STOP žėnkla, kontrē aiškėna, kon tas žuodis reišk.
Gedimų, aišku, būdava, kāip untā nustuojėn veikti valytuvā per žvierišką lėitų. Bet biškilielis kūrybas: do šniūrā, pririšti pri valytuvų laikiklių, mažumėlį praverti priekinę lungą (ka šniūrų negnybtų) – ir tumpā sau su ronkuom. Biegių ta junginieti nerēk, automats. Kas tas automats? Nu čė tuoks rēkals, ka nuspaudis stabdį pėdalą, patrauki tuokį metalėnį ronkiną po vairu, ir vėsks – myžini unt gazą, ka dryžikā joudi unt gatvis palėikt, ir jokių sankabų, kāp trečiukūs ar šeštukūs būdava, – pyzdiec, kāp patuogu. Technikas aš jau bovau matis, ne tik tarybinis, bet ir japuoniškas, bet api automatą supratėma neturiejau. Ka variklie rēk tikrynti tepalus, tai kėikvėins balbiesos žėna, o ka automatinie greičių dėžie yr tepala matuoklis, 1994 m. aš ir mona draugielis nežinuojuom. Auto baiginiejuos iš lieta, dar vis tikiejuos, ka mes inpėlsma tuo išganynga skysčiaus, bet kāp paskutinie keliuonie negavusi atsigerti ir pėrma pavara (bo daugiau nebsijungi) bova gerā nukaukynta, užmerki lėmpas vėinami iš tų greitkelių tarp nelabā žinuoma priemiesčiaus ir Čikagas.
Morals kāp ir aiškus: nuors to ir žiaurē kėits esi, nebijuok kreiptėis patarėma, kad ir į tava akimis atruodontį luochą, katras, aišku, nier toks kėits kāp to, bet bent jau žėna, kas y automatini pavarų dėžie.
„Ford Mustang“. 1 dalis
– Nepirkit jūs tų fordų, – su akcentu, kuoki gal turieti tik lietuvių dypoks, pasaki sens automeistros Berienis, paklausis mona pažįstama kun tik pėrkta „Merkuriaus“ varikliaus skleidama chauotiška garsa. Kun tik pėrkts – tai dar nereišk, ka ta mašina vakar ar pryš savaitį išvažiava iš gamyklas. Nu konvejeriaus ana nurėidieji maždaug priš 15 metų, bet kam įduomu, kėik sykių ana mati didžiuojį kanjuoną ar skalava sava ratus abijų vundenynų purslūsi, aba kėik važnyčiuotuojų ana pakeiti. Kun tik pėrkta – reišk nauja, ir tašks.
1995 m. aš pirkau naują „Fordą“. Galbūt reikieji paklausyti sena dypoka Berieniaus, katras, matyt, ne be pagrinda turieji pyktį un tuos markis samochuodų, bet viskon liemi vėins žuodis, ir ons bova – Mustang. Pakėrsti tuokį žvierį nuliemi keli faktorē: kāp ir tuoks klasikinis, ka be mašinas niekor nenuvažiousi, nu ir, aišku, kam reikalynga mašina su kuokiu tai sūnkē ištaramu ir tau negirdietu vardu, ja to gali pajymti beveik nuliuovą 1979 m. laiduos „Ford Mustang“. Vietiniami laikraštie pri tuo skumbaus pavadėnima ir pakankamā solidžiuos 550 dolerių sumuos dar bova tuoks žuodis kāp rilaiebl. Nesliepsu, teka pavartyti žodynielį. Rasts rezultats mon patėka, plius dar ir žuodį naujį išmuokau. Tuos kuosminis kainuos mokieti aš, aišku, nesiruošiau, nuors mona finansinis galimybis tou muomentu mon leida įsigyti pusontra tuoki mustanga. Žuodž, pinigų kāp šėina veisies tad mona kišenies. Mona anglų kalbuos žėnės jau leida samochuoda turietojou pranešti, ka už valunduos būsu pas anuo. Direkšn atsisakiau, bo normalē gaudžiaus mapi (mienesis taksista darba su nuliniu anglų kalbuos lygiu davi sava vaisius).
Po valunduos aš jau trypčiojau pri tipiška vidurėnis klasis amerikuona privataus namoka durų, pryš ton jau pats apžiūriejis kėimi stuovyntį geruokā pavargusį, įlėnktu sparnu, nublokusis raudonuos spalvuos, keturių tekinių samochuodu su užrašu unt bagažėnis dongčiaus „Mustang“. Nesliepsu, panašumų į legendinį 1968 m. muodelį kāp ir nebova, o ir bičas, atidaris doris, mon nepatėka. Nebūtinā mokieti kalbą, ka suprasti, ka tau meloun api kuokį tai atsargėnį mašiną, su katra būktais muokies važinieti anuo žmuona ir įlėnki sparną, o dabā jau pramuoka ir dėl tuo pardoud. Bleee, gaila, negaliejau anam papasakuoti, ka aš atvykis iš mela imperijas ir tuokius diletantus matau aiškiau už ton žmuogu pavardi Rentgens. Bet, nežiūront, ka aš anon demaskavau savie, dar ir supratau, ka be pinkių stuolnikų čė nieka nebūs. Be mustanga parjuoti irgi bova nepatuogu, bo ir draugų prašinieti, ka vežiuotų tavi apžiūrieti kokių tai džionkių, pakirieji. Žuodž, atmatavau aš tam rėibaloutam snukiou pėnkis benjeminus franklinus ir jau po 10 minučių myžinau vėinu iš Čikagas greitkelių. Panašu, ka pėlnatis, bo kitēp negaliečiau paaiškynti, kam aš tai rašau šindy.
„Ford Mustang“. 2 dalis
Ka to esi „Mustanga“ savinynks, signalizoun kelets dalykų: kāp un tā pastuovē nykstontis tepals variklie arba bėnzyns baki, bet tai yr niekis, palyginont, kon tu jauti gerā užmyžinis unt gazā, kāp suriaumuo visi šeši kubilā po kapuotu. Gaila, aišku, ka tas žvieris nepapouli mon pačiam anuo jaunystis žydiejimi, kada arklē iš po kapuota dar nebova išsilakstėn, bet ir su likusēs tu jautys kāp Dievs, liekdams vėinu iš Čikagas greitkelių. Tami kažkas yr, bo tu varā į priekį, į ateitį (betuoninė žarna nepaleid, kāp saki vėins vietinis reikšmies poets, tēp ir nepublikavis sava kūrybas). Aišku, gali bandyti ir atgal, bet ilgā netrauksi: arba kaklos pavargs, arba mėntā pajyms. Tyms, aišku, gali priborti, ka turists ir nežinuojau, ka tēp negal, nu ir panašē. Suvaidynti turistą, ka tavi sustabda road patrol, mon tas pats, kāp radijas kanalą perjungti.
O Amerikas ambasaduo įkūnyti sportoujynti tekvondo trenerį bova biškį sudėtingiesnis vaidmou. 1994 m. vizų į štatus nieks šēp nedalėna, reikieji kažkokiuos priežastėis, kuoki velne tu tėn trinkys. Draugielis mona jau turieji ton stebuklą, vadinamu viza, ir sūvedi moni su spuortininkų koupeli, katrėi bova įsukėn gerą verslą. Bizni plans paprasts: sakykem, Vilniaus tekvondo klubs gaun pakvėitėmą dalyvauti kokiuos tai varžybuos Dieva užmirštami Amerikas priemiestie iš vietini kluba. Nu ir tada surenk kuokį dešymt luochų, pajem nu anų po 800 dolerių ir ved į ambasadą. Ka atruodytumi kėičiau, prikabinie tau unt kaklą medalių, prikaišiuo dipluomų į kišenis, o karts net ir į laikraštį „Sportas“ met kuokį straipsnį api neregietus tekvondistų pasiekimus (feik njus jau bova ir tada). Po trūmpa puokalbi su bizniaus vedliu mon kažkudiel bova patikietas sportoujonti treneri pareigas, nuors kelets aferas dalyvių bova kor kas vyresni už muni. Nustatytą dėiną prisistačiau į ambasadą su tieva velvetiniu kuostiumu (nu, ka solidžiau atruodyčiau – treneris juk). Vėsks turieji praeiti įprastu ritmu. Bizniaus vedlys, mona bendravardis, vertiejava mūms pri tuo keista neperšaunama longa, už katruo stovieji vidutėni omžiaus muotriška, turiejusi nulėmti mona tolimiesnį gyvenimą – valkatauti sava gimtami miesti ar valkatauti už pelkis kokiami tai Čikagas priemiestie.
Kadangi kalbuos nemokiejau, bet ir iš mimikas supratau, ka tėi tekvondistā su mūsa vadybininku anā jau yr geruokā pabuodien. Keisčiausē bova, ka ta Amerikas ambasaduori ruodi su ronka į muni ir kažkon aiškėna mūsa vedliou. Nežinau kudiel, nuors greičiausē dėl tieva velvetini kuostiuma, aš buvau paprašyts dar kuoki 40 žmonių akivaizduo pademonstrouti tekvondo kovinius veiksmus. Mūsa idiejinis lyderis, praradis bet kuokį veida spalvą, pramurmieji mon: „Ar tu gali kažkon paruodyti?“ Ar aš galiu?? Aš, bičas iš Telšių, ruodis videką su Brusliu visami rajuoni po kelis kartus? Ar aš galiu??? Tu dar negimei, Muratai, aišku, ka galiu. Atejau pri tuo neperšaunama longeli. Tuo pusie bova anėi, lyg ir dievā kokėi tai, katryms bova doutas galias sprėnsti mūsa likimus. Mona pusie siedieji gal kuoki 40 mūsiškių, iš katrų musiet 90 pruocėntų bova paruošėn kuokį melagyngą istuoriją, ka tik gauti ton štempelį pasi. Aš irgi noriejau tuo štempeli, tad vaidynti nebova sūnku, net, sakyč, kažkāp vėsks naturalē gavuos. Pasiruodėms bova trūmps, ir aš anuo nelabā prisymėnu, bo įtampas irgi bova nemažā, nežiūront, ka aš kėits Rytų kovų žinuovs. Kelets dvėgubų smūgių ronkuom, pusietėns suktuks iš kuojas ir tetrališks nusilinkėms pryš ambasaduori, sudiejus do kumščius pri krūtėnis, kāp buvau matis pas Bruslį. Po sekundis ana padari ton patį nusilinkėmą kituo stėkla pusie ir nusišypsuoji. Mon bova žiaurē karšta su tieva velvetiniu švarku.
Kāp išejuom iš ambasadas, mūsa tekvondo treneris neužsičiaupdams žarsti mon padiekas ir gal 10 sykių pakartuoji žuodį „išgelbėjai“, bet šimtėnis vėinuos untruos atgaliuos nepasiūli (tai vuo, Tuomā, ja kokēs tai kanalās iki tavis dalieks tas teksts, žinuok – esi mon skoluo alaus).
Tas bova praeitie, ir tau jau nebsvarbu, nes tu myžini su „Mustangu“ greitkeliu į priekį, į ateitį, tėn, kor dar vėsks tor atsitėkti, ir tau visiškā vėinuodā, ar tu vakar Amerikas ambasaduo kokybiškā atlikā raundhaus kik, ar atruodē kāp luochs sava 40 žiūruovų akivaizduo.