Antonio Muñozas Molina (gim. 1956) – ispanų rašytojas ir Ispanijos karališkosios akademijos narys, žymiausių ispanų literatūros premijų laureatas, romanų „Žiema Lisabonoje“ („El invierno en Lisboa“, 1987), „Raitelis lenkas“ („El jinete polaco“, 1991), „Madrido paslaptys“ („Los misterios de Madrid“, 1992), „Pilnatis“ („Plenilunio“, 1997), „Mėnulio vėjas“ („El viento de la Luna“, 2006), „Laikų naktis“ („La noche de los tiempos“, 2009) ir kt. autorius. Lietuvoje, deja, yra visiškai nežinomas, nors jo kūryba plačiai verčiama visame pasaulyje. Gal todėl, kad jis –­ intelektualus rašytojas, reikalaujantis ne paviršutiniško skaitytojo, kuris, pasak Julio Cortazaro, trokšta vien mėgautis skaitymu be jokių pastangų, o bendrininko, bendraautorio, kuris, klaidžiodamas autoriaus vaizduotės labirintais, ieško sąsajų, trūkstamos informacijos, bando įspėti gilumines rašytojo mintis ir kuria savo hipotezes. Šiame apsakyme skaitytojui irgi tenka įminti pagrindinių veikėjų mįslę.

Autorius teigia: „Ispanijoje vyrauja niekinamas (neoliberalus?) požiūris į mokslą ir meną, apskritai į kūrybą, ir tie, kurie atsideda toms sritims, pasmerkti skursti, nes tai – bausmė „užsiimantiems kvailystėmis“. Mes matome, ką daro Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, skirdama rašytojams pensijas, ne didesnes kaip 600 eurų.“ Nenuostabu, kad šiais laikais rašytojas stengiasi prisitaikyti prie paviršutiniško skaitytojo.

Kilstelėjęs akis nuo kavos puodelio Marinas vogčiomis žvilgtelėjo į staliukus salės gale. Kaip ir nujautė, beveik baimindamasis, mergina sėdėjo ten pat – nedažytomis lūpomis, ant staliuko pasidėjusi spalvotą aplanką, rausėsi mažytėje plastikinėje piniginėje tikriausiai būgštaudama, kad pritrūks pinigų pusryčiams apmokėti. Atrodė tokia jauna, kad tik po kelerių metų turėjo galutinai išryškėti veido bruožai. Nosis, lūpos, skruostikauliai, trumpi pirštai nukramtytais nagais – kaip paauglės, bet judesiai, keliant cigaretę prie lūpų, ir melsvų, kartais pasmėlstančių akių žvilgsnis, įsmeigtas į baro duris, priešingai, kaip subrendusios moters. Tikriausiai naktį prastai miegojo, akys užjuodusios, veidas perbalęs, be abejo, anksti atsikėlė bijodama pavėluoti į kavinę, pamelavo, kad pamokos prasideda anksčiau nei paprastai, ko gero, apskritai neketina eiti į mokyklą. Sunku įsivaizduoti ją sėdint suole prie lango, įdėmiai klausantis mokytojo aiškinimų.

Ji ateidavo viena ar dvi minutės po devintos ir atsisėsdavo prie to paties staliuko. Jis tai žinojo, laukdavo jau įsitaisęs prie baro, pusryčiaudavo sklaidydamas laikraštį. Tiesą pasakius, kavinėje jautėsi kaip namie – net prašyti nieko nereikėdavo. Kai tik žengdavo per slenkstį, padavėjas, svetingai, beveik meiliai šypsodamas, beregint paduodavo dienraštį ir atnešdavo didelį puodelį kavos. Marinas kasdien pasirodydavo tuo pačiu laiku ir išeidavo po dvidešimties minučių, kad spėtų į darbą, prie laikrodžio įsprausdavo į skaitytuvą plastikinę kortelę su nuotrauka, išgirsdavo čekštelėjimą nelyginant nuodėmių atleidimą – lygiai pusę dešimtos. Bend­radarbiai sakydavo, kad laikrodis – tai jis, kad jo širdis – elektroninis įtaisas.

Nuo devintos iki pusės dešimtos visas jo pasaulis apsiribodavo atstumu tarp darbo ir kavinės. Gyventi tuo metu buvo taip pat saugu kaip ir tose Vidurio Europos kunigaikštystėse, ne didesnėse už miestelį, kur visi pažįsta vienas kitą ir kur nėra nei skurdo, nei kariuomenės, kur bankuose – numerinės sąskaitos. Toje šalyje nėra jokio muitinės patikrinimo: tik įspraudi magnetinę kortelę į laikrodį ir kerti sieną, o paskui pasuki gatve ir pereini per medžiais apsodintą skverą, kur trykšta varganas fontanas. Marinas gerai žinojo, ką sutiks kiekviename gatvės kampe ir kas jau sėdės kavinėje jam atėjus: iš darbo atskubėję tarnautojai, garbaus amžiaus damos, oriai dažančios savo sviestinius ragelius į aukštą puodelį su pieniška kakava. Žmonės tiek pažįstami, tiek nepažįstami, nes Marinas nesutikdavo jų niekur kitur mieste, lyg visų jų, kaip ir jo, gyvenimas apsiribotų tik tuo pusryčių pusvalandžiu.

Į tą šalį niekada neužklysdavo pašaliniai. O jeigu ir užklysdavo, lankytojai vargu ar pastebėdavo juos, atsitvėrę nuo visų senu įpročiu neišsiduoti ir lindėti savo kiaute, ir, ko gero, tuo džiaugtis. Todėl iš pradžių kelias dienas jis tiesiog nepastebėjo merginos. Kai pagaliau ją pamatė, tarytum pasibaigė sodrinimo procesas – bespalvio skysčio lašėjimas į stiklinę vandens, netikėtai įgaunančio rausvą arba melsvą atspalvį. Vieną dieną įsižiūrėjo į ją niekuo nesistebėdamas ir greičiau nei per dešimt minučių įsimylėjo. Grįžęs į darbą, po dvidešimties minučių jos jau nebeprisiminė. Ir tik rytojaus dieną vėl ją pamatęs gavo pelnytą ir pražūtingą skausmo dozę, suvokė esąs nebe pirmos jaunystės, kažką praradęs ir niekada nepatyręs palaimos, nepažinęs laimės pilnatvės – staiga atsivėrė akys į šalį, kur jam nebėra kelio.

Sėdėdamas prie baro nugara į duris Marinas pajusdavo ją einant pro šalį prie galinio staliuko – pradvelkiant kaip vėjo gūsį, kaip upės srovės gaivą. Jau buvo įpusėjusi vasara, ir visi vilkėjo marškiniais trumpomis rankovėmis. Visi, išskyrus ją. Vyriškis, kurio ji laukdavo, regis, taip pat nekreipė dėmesio į karštį. Jis vilkėjo ruda eilute: smaugtu per liemenį švarku, apačion platėjančiomis kelnėmis, niekada nesirodydavo be švarko, be kaklaraiščio dideliu mazgu ir tamsių akinių, net rūškaną rytą. Ji nekantriai laukdavo jo vos tverdama kiekvieną sekundę, kai jis vėluodavo. Buvo aišku, kad ji nemiega naktimis jo ilgėdamasi, o eina į kavinę skatinama netramdomo troškimo su juo susitikti, tačiau vyriškis niekada neateidavo pirmas. Savo vyriškumą jis stengėsi pabrėžti aplaidumu, abejingumu.

Per dvejus ar trejus pusryčius Marinas sudėliojo visą jų istoriją. Vyriškis, trisdešimt penkerių arba keturiasdešimties metų, tyčia laikosi su ja pernelyg šaltai arba veidmainiškai. Vedęs: ant kairės rankos bevardžio piršto Marinas kartą pastebėjo žiedą. Turi vaikų maždaug tokio pat amžiaus kaip mergina, galbūt nedidelį verslą, nors ir nelabai pelningą, parduotuvėlę priemiestyje arba radijo aparatų taisyklą, iškart važiuosiąs į darbą, kai tik palengvėjusia širdimi atsisveikinsiąs autobusų stotelėje po tariamai slapto pasimatymo: leidžia sau kuklią prabangą pasidžiaugti laisve – kai tokio amžiaus vyras trokšta pabendrauti su tokia mergina, lengvai pasiekia tikslą.

Atnešdavo jai dovanų. Vieną kitą paketėlį, vokelį su pigiu žiedeliu, sakydavo sau Marinas, visokių niekučių. Daiktų, kuriuos nesunku paslėpti: ištraukdavo juos iš kišenės ir paduodavo po stalu, ir tie iškart dingdavo merginos rankinuke arba aplanke – lyg juodu, susitikdami kiekvieną rytą, paprasčiausiai būtų žaidę kaip maži vaikai. Marinas slapčia sekdavo juos ir šaipydamasis, ir drauge pavydėdamas jiems tos kvailos meilės. Kartais jie neužtrukdavo kavinėje nė dešimties minučių. Vieną rytą vyriškis net nėjo į vidų. Marinas matė, kaip mergina ūmai pakėlė akis, dideles ir paraudusias nuo nemigos, ir įsmeigė į stiklines duris. Vyriškis stovėjo gatvėje su tamsiais akiniais, rankas susikišęs į kišenes, laisvai parištu kaklaraiščiu, lyg ir jis tąnakt būtų prastai miegojęs, ir pamojo sumetęs, kad mergina jį pamatė. Ji pasikėlė nuo kėdės kaip lunatikė, pasiėmė aplanką, stiprių cigarečių pakelį ir nusekė jam iš paskos.

– Ir vėl išėjo neatsiskaičiusi, – pasakė jam padavėjas.

– Aš apmokėsiu.

Marinui kartais ne vietoje pašokdavo drąsa.

– Nežinojau, kad jūs pažįstami, – padavėjas įtariai ir nepritariamai pažvelgė į jį.

– Ir ji nežino.

– Tai bent.

Vos tverdamas iš gėdos Marinas atsiskaitė už kavas ir beregint susikrimto, bet per vėlai susizgribo – taip visada atsitikdavo, kai jis ryždavosi ką nors daryti ar ko nors nedaryti, ir tądien baigė pusryčius dešimčia minučių anksčiau nei paprastai ir grįžo į darbą, kai laikrodis rodė be penkių pusę dešimtos – tai nepraslydo pro akis tiesioginiams viršininkams ir mėnesio pabaigoje beveik nepastebimai atsispindėjo jo algalapyje. Jeigu jis būtų pavėlavęs bent vieną minutę, kompiuteris būtų taip pat negailestingai išskaičiavęs kelis centus iš atlyginimo, ir tai būtų buvusi ne nuobauda, – kai toks menkas atlyginimas, tokia išskaita beveik nepastebima, – o tiesiog perspėjimas, kad ir menkiausia pražanga automatiškai įrašoma į jo asmens bylą. Kaip tik todėl Marinas eidavo pusryčiauti keliomis sekundėmis vėliau, o grįždavo turėdamas atsargos vieną ar dvi minutes, ir pusę dešimtos jau sėdėdavo prie stalo, prie savo rašomosios mašinėlės, čiulpdamas mėtinę karamelę, nes jau seniai neberūkė, arba tol droždamas pieštuką, kol šis būdavo aštrus kaip lancetas. Ne vienas bendradarbis už akių vadino jį subinlaižiu.

Marinas tris dienas nedrįso pusryčiauti įprastoje vietoje. Jam buvo gėda, jis raudo prisiminęs, kokiu žvilgsniu jį pervėrė padavėjas atsiskaitant už kavas. Nusišypsojo, lyg įmindamas jo slaptą silpnybę: be jokios abejonės, palaikė jį vienu tų pagyvenusių nuspėjamų vyrų, kurie slampinėja mergaičių gimnazijų patvoriais. Sunku tuo patikėti, bet tokių dalykų pasitaiko. Marinas buvo skaitęs apie tai įvykių kronikoje ir sveikos gyvensenos žurnale, kurį užsisako.

Ir visai galimas daiktas – o siaube! – kad padavėjas, nieko bloga jam nelinkėdamas, bus papasakojęs apie jį merginai, ir bus susidariusi dviprasmiška padėtis: tikriausiai ji kažką įtaria ir šaiposi iš jo, o vyriškis, ko gero, laiko Mariną varžovu, vienu tų šnipų, godžiai sekančių kitų meilės nuotykius. Kuriems galams dorai gyventi, pelnyti darbą iki gyvenimo pabaigos, pavyzdingai eiti pareigas ir laiku būti darbe, jeigu vienu mostu, vienu neapgalvotu poelgiu galima įmurkdyti save į purvą?! Tris dienas, dėl visa ko vengdamas įprastos kavinės, tarp devintos ir pusės dešimtos Marinas blaškėsi nežinodamas kur dėtis. Tik vargais negalais rado kitą kavinę. Bet ten šlykščiai dvokė tabaku ir šlapimu, po kojomis šiugždėjo pjuvenos, kava buvo neskani, sviestiniai rageliai suragėję, lankytojai nepažįstami, padavėjai nemandagūs. Tad grįžo į darbą skaudamu skrandžiu, tris minutes pavėlavęs, ir rytojaus dieną nuėjo į kitą kavinę, ir be reikalo, o trečią dieną net nėjo pusryčių pasidavęs liguistam liūdesiui kaip žmogus, kuris spjauna į drausmę ir puola į girtuoklystės liūną. Praleido tą kartų laisvės pusvalandį sukdamas ratus artimiausiomis gatvėmis, iš tolo stebeilydamas į nepažįstamas kavines nelyginant elgeta, kuris, vos koją įkėlęs į vidų, būtų iškart išgrūstas pro duris, nužiūrėdamas merginas, kurios, prie krūtinės prispaudusios spalvotus aplankus, skubėjo į mokyklą, bet niekur nematė merginos ir net nesuvokė, kad jos ieško. Dešimtą valandą devyniolika minučių, raudonu rašalu pabraukęs dokumento antraštę, galutinai ir besąlygiškai kapituliavo dviem išvadoms: jis įsimylėjęs ir visame mieste nėra kitos kavinės, kurioje būtų tokia skani kava kaip jo įprastinėje.

Rytojaus dieną pabudo iš anksto džiaugdamasis sprendimu grįžti į ankstesnę kavinę – taip vaikystėje negalėdavo miegoti jaudindamasis prieš kelionę. Be trijų minučių aštuntą jau buvo darbe anksčiau už visus – priešingai nei tie bohemos atstovai, kurie penkios minutės devintos atlekia uždusę ir nesiprausę, visaip teisindamiesi ir meluodami per akis. Marinas žiūrėdavo į juos neslėpdamas užuojautos, džiaugdamasis, kad jis ne toks, ir toliau smailindavo pieštukus. Tą rytą padrožė kelis nei padidindamas, nei sumažindamas toje srityje pelnytą šlovę, bet nebuvo kam vertina jo įgūdžio: Marinas nepripažino drožtukų ir, laikydamasis širdžiai mielų atgyvenų, visada naudojosi skutimosi peiliuku.

Be trijų minučių devintą, priešingai savo įpročiui, jis apsivilko švarką ir užrakino rašomojo stalo stalčių, kuriame laikė pieštukus ir peiliuką, taip pat kelis trintukus ir kelias dėžutes įvairaus dydžio sąvaržėlių. Be vienos minutės devintą jau stovėjo prie skaitmeninio laik­rodžio su kortele rankoje, nekant­riai laukdamas tos akimirkos, kai ekrane pasirodys 9:00. Pagaliau pamatęs ekrane trokštamus skaičius, įkišo kortelę į skaitytuvą lygiai taip pat mikliai ir tiksliai, kaip toreadoras smeigia banderiles buliui į sprandą. Tačiau Marinas buvo įsimylėjęs ir nekreipė dėmesio net į savo meistriškumą.

Mergina jau sėdėjo kavinėje, atgautoje mielojoje gimtinėje, maloniai siūlančioje Marinui savo gergėrius, slaptą žavesį, net, ko gero, nepelnytą malonę. Padavėjas, kurio veide Marinas nepastebėjo nė menkiausio pasidygėjimo, akimoju patiekė kavą, kokią jis mėgo: stiprią, su labai karštu pienu ir pabaigai lašeliu šalto, o skrebučiai buvo kaip niekad gražiai paskrudę. Bet visa tai pasirodė beprasmiška: kaip ir paaug­lystėje, meilė atėmė apetitą.

Išskyrus merginą, kavinėje daugiau lankytojų nebuvo. Ji sėdėjo prie savo įprasto staliuko ir žiūrėjo į jį, rūkydama tokiu ankstyvu metu ir nenoriai siurbčiodama kavą, drėgnu puodelio dugneliu rateliais margindama mokyklinį aplanką. Atrodė išblyškusi ir susivėlusi kaip niekad, vilkėjo nešvariomis siauromis geltono velveto kelnėmis ir šiurkščiu megztiniu, iš po jo kyšančiais marškiniais, tikriausiai vyriškais, to paties vyriškio, gerokai aukštesnio už ją, to suvedžiotojo, suviliojusio ją ir pametusio. Lygūs, nešukuoti plaukai dengė jai akis. Kramsnojo plaukų sruogos galiuką, apčiaupusi ją rausvomis suskirdusiomis lūpomis, sugniuždyta nevilties, neišbrendamos vienatvės ir nemigos.

Kiekvienąsyk pro stiklines kavinės duris šmėkštelėjus šešėliui, mergina loštelėdavo, lyg akimirkai atgaudama nuovoką. Tiesą pasakius, ji nežiūrėjo į Mariną, vargu ar galėjo žiūrėti į ką nors, tik retkarčiais išsiplėsdavo vyzdžiai, kai ji darsyk bandydavo įsitikinti, kad laukiamas asmuo nebeateis. Dvidešimt minučių dešimtos išėjo. Eidama pro Mariną, padvelkė vos juntamu šaltu prakaitu, ir jis išdrįso pakelti į ją akis tik tada, kai jau nebegalėjo jos matyti.
– Turiu dukterį, – apmaudžiai tarė padavėjas. – Jai augant, ima vis didesnė baimė. Tiek visko tenka prisižiūrėti.

Marinas nuoširdžiai linktelėjo. Pelnyti padavėjo, visiškai nepažįstamo žmogaus, pasitikėjimą jam atrodė gerokai svarbiau nei kieno nors meilę, beveik niekada nepatirtą jausmą.

Vakare, apie dešimtą, autobusu grįždamas iš vakarinių kursų, pro langą pamatė lyg ir pažįstamą žmogų. Atminčiai nespėjus jo atgaivinti, jį atpažino apmaudas. Ėjo vienas, rankas susikišęs į kišenes, atsilapojusiu švarku, beveik nešvankiai iš po liemenės kyšančiu rudu kaklaraiščiu. Jau seniai nė vienas save gerbiantis vyras nesiželdino tokių ilgų žandenų. Marinas krūptelėjęs pasižvalgė, ar nepamatys šalimais merginos, bet iš pradžių truputį nusivylė, o paskui apsidžiaugė jos nepastebėjęs. Vyriškis atsiliko, bet paskui autobusas stabtelėjo prie sankryžos, ir tie patys veido bruožai, ką tik Marino matyti, vėl krito į akis, lyg laikas būtų pasislinkęs į artimą praeitį – pojūtis, dažnai kamuojantis Mariną važiuojant autobusu.

Dabar pamatė ir ją. Ėjo vyriškiui iš paskos, apsirengusi taip pat kaip rytą, lig šlaunų nutįsusiais suglamžytų marškinių skvernais, su aplanku rankose, dar labiau nuvargusi ir išblyškusi, dar atkakliau įsikibusi savo nevilties, lyg būtų tykojusi vyriškio, ieškojusi jo nuo aštuntos ryto, susivėlusi, tapusi lunatike sušvitus vakaro žiburiams, pasiryžusi neatlyžti, nepasiduoti. Vyriškis ėjo neatsigręždamas, nelaukdamas jos, toks tikras savimi, abejingas jai, kaip primuštam šuniui kiūtinančiai iš paskos, viskam. Užsidegė žalia šviesa, ir juodu dingo Marinui iš akių.

– Jau sėdi, kaip matot, – kitą rytą pasakė padavėjas, atvirai rodydamas į merginą. – Jau pusvalandis, kai laukia. Kas nors turėtų įspėti jos tėvą.

– Jeigu jį turi, – atsakė Marinas. Mintis, kad ji – našlaitė, savotiškai aud­rino jo jausmus.

– Bjauru, ir tiek.

Nors Marinas ir neprašė, padavėjas padėjo jam laikraštį, dar sulenktą, niekieno neskaitytą. Buvo jau beatskleidžiąs jį, bet, pažvelgęs merginos pusėn, krūptelėjo iš baimės. Ji pašoko iš vietos, lyg žiūrėdama į jį, ir žengė jo link, laikydama kažką rankoje, gal piniginę ar pieštukų dėklą. Tačiau, priėjusi prie baro, užsikvempė – jau nebežiūrėjo į jį. Plaukais apskleistu veidu, skruostais ir kakta ritosi blizgantys prakaito lašeliai, mažyčiai it stiklo karoliukai. Marinas pirmą kartą išgirdo jos balsą, kai ji paprašė padavėją vandens, nervingai barbendama į marmurą trumpais pirštais nukramtytais lakuotais nagais. Ir balsas, ir vyzdžiai atrodė lyg ne jos: gal bus jos vėliau, po keliolikos metų, kai jos gyvenime nebeliks nieko, ką įmanoma pataisyti.

Jau dabar ji beveik tokia, pakraupo Marinas, lydėdamas ją akimis tualeto link: vienatvė, baimė ir nemiga. Be jokios abejonės, vyriškis ruda eilute nutarė nutraukti santykius, kaip ir tikėtina, bailiai atsiprašė ir apsimelavo – vėl garbingas tėvas, nusidėjęs atgailaujantis sutuoktinis. Suvedžiota, išniekinta ir pamesta, pagalvojo Marinas, žiūrėdamas į trumpą koridorių prie tualetų. Ji verkia tupėdama kavinės tualete, tik­riausiai bijo, kad paslapčiai nuslėpti jai neužteks nei drąsos, nei mažyčių baltų tablečių, kiekvienai dienai po vieną, pagal kalendorių. Šešiolika dešimtos, o mergina vis dar tualete. Jis apsimetė, jog skaito laikraštį, kad padavėjas neįsižeistų, mintyse tardamas sau: „Kai išeis, bus papudravusi paakius, jau nebeverks, lyg viskas jau seniai būtų praeityje ir ji menkai ką nors beprisimintų.“

Kai buvo dvidešimt viena minutė dešimtos, padavėjas jau nekreipė dėmesio į Mariną – kavinė buvo pilna žmonių, niekas nesisėdo tik prie merginos staliuko: rausvas aplankas su dainininkių ir televizijos aktorių nuotraukomis, puodelis su kava, peleninė su vienintele nuorūka, ant kurios Marinas tarėsi pastebėjęs lūpdažių pėdsakus.

Tačiau apkvaitęs nuo meilės Marinas irgi matė viską kaip per miglą: galimas daiktas, mergina nesidažė lūpų. Nekantriai laukdamas jos pasirodant, bandė vaizduotis moterų intymią higieną, rūgštimi kvepiančią gaktą. Lyg būtų vogčiomis stebėjęs pro praviras duris, lyg slapta būtų uodęs jos plaukus ar megztinį.

Tačiau iš tualeto niekas nesirodė, o Marino mintyse laikas bėgo svaiginamai mirkčiodamas elektroninio laik­rodžio skaitmenimis, versdamas juos sekundėmis, kurios turėjo susidėlioti į galutinę sumą po šešių minučių, nes buvo jau dvidešimt keturios minutės dešimtos, reikėjo susimokėti už pusryčius, sulankstyti laikraštį, pereiti per aikštę, atidaryti darbovietės duris ir pakilti liftu – jeigu išeitų dabar, geriausiu atveju užtruktų truputį daugiau nei penkias minutes, rizikinga, bet, deja, neįmanoma, nes, lankytojų apspiestas, padavėjas nekreipė į jį dėmesio, o jis neturėjo smulkių ir nedrįso išeiti neužsimokėjęs už pusryčius, ir dar nežinia, ar dvidešimt septynios minutės dešimtos atsidūręs prie darbovietės neįstrigs lifte, o tokie dalykai jam gana dažnai pasitaiko.

Tamsus koridorius prie tualetų buvo kaip laikrodis be rodyklių. Marinas apskaičiavo, kad mergina nesirodo daugiau kaip dvidešimt minučių. Žmonės, kurie nelabai paiso laiko, paprastai veikia aklai, nesvarstydami. Įsidrąsinęs Marinas nutarė, kad jam būtina nusi­šlapinti. Dvidešimt šešios minutės dešimtos jau būtų turėjęs eiti gatve. Apdairiai pažvelgė padavėjo pusėn: drėgna servetėle šluostydamas prekystalį, šis garsiai kalbėjosi su lankytoju, taigi niekas nebūtų galėjęs kuo nors įtarti Mariną – bet kas gali pasikelti nuo taburetės ir eiti į tualetą.

Mažų mažiausiai dešimt metų jam nebuvo taip stipriai plakusi širdis nei traukę skrandžio. Ant moterų tualeto durų buvo piešinys — japonė su skėčiu. Durys buvo praviros, buvo girdėti, kaip bakelyje ūžia vanduo. Buvo dvidešimt septynios minutės dešimtos, ir Marinas jau nedrįso apsimesti niekuo dėtas. Pastūmėjo jas kaip žmogus, neturintis nei gėdos, nei sąžinės. Nevilties apimtas, pajuto, kad jas lyg kažkas laiko. Net neidamas į vidų, ant grindų šalia bidė pamatė tįsančią ranką, nelyginant negyvą paukštį.

„Apalpo“, – tarė sau Marinas, lyg išgirdęs tuos žodžius slogiame sapne, ir dar stipriau pastūmė duris, kol įstrigo tarpduryje ir, dusdamas iš siaubo, suprato, kad įkliuvo, kad kas nors jį užklups, kad jis neteks darbo ir jau niekada laiku nekyštelės savo plastikinės kortelės į laikrodžio skaitytuvą. Tik rytojaus rytą skaitydamas laikraštį –­ ne kavinėje, kur niekada nebepasirodys, – pagaliau suvokė ką matęs. Merginos veidas buvo toks baltas ir šaltas kaip bidė fajansas, kaip ir nuoga ranka su violetine dėme, šiek tiek tamsesne nei prasišiepusios lūpos ir pamėlusios dantenos. Atvirose akyse nelyginant pasmėltusiame veidrodyje atsispindėjo nešvarios lemputės šviesa. Kniūbsojo ant aslos nesuvokiama poza, regis, paskutinę akimirką bandė stabdyti kraują, nes riešą buvo suveržusi ilga marga skepetaite. Prieš išeidamas Marinas kažką užmynė, lyg kokį plastikinį daiktą, ir tas pokštelėjo po dešine koja, sutrėkštas kaip dėlė.

Drebėdamas perėjo per kavinę. Niekas nekreipė į jį dėmesio, niekas nepastebėjo raudonų pėdų ant grindų. Devintą valandą trisdešimt dvi minutės jis kyštelėjo savo magnetinę kortelę į skait­meninio laikrodžio skaitytuvą. Daug vėliau lyg per sapną išgirdo lyg policijos, lyg greitosios pagalbos automobilio sireną, švelniai skrodžiančią įkaitusį orą, kondicionierių ūžesį ir rašomųjų mašinėlių tarškėjimą.

 

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Antonio Muñoz Molina. „La poseída“. 2005