Tie žodžiai tiksi laikrodyje
vis laikiniau ir vis tiksliau
jie tiksi

ir tos lūpos susiliečia žodynuose

a-a-j

---

Toks turėjo būti Aido pirmojo rimto apsakymo pavadinimas. Taip jis nusprendė ir iškart pasigailėjo: pirma, kartą priėmus sprendimą, sunku juo nusikratyti; antra, abejojo savo pagrindinės minties perdavimo sėkme, t. y. kuo nuoširdžiausiai nepasitikėjo skaitytojais; trečia, dar labiau abejojo savo pagrindinės minties originalumu arba, kitaip tariant, nepakartojamumu, t. y. kuo nuoširdžiausiai tikėjo, kad tam nepatikimam knygiagraužių būry būtinai atsiras Atsakingas Skaitytojas*, kuo puikiausiai atskleis visam literatūriniam pasauliui jo idėjos sinonimiškumą.

Tokios kūrybinių prieštaravimų naštos slegiamas Aidas pamažu grimzdo į spausdinimo mašinėlės klavišus paralyžiuojančią apatiją, žiopsojo į vieną ar du taškus ant šiaip jau balto popieriaus lapo ir nerangiai, tarsi girtas aktorius marionetę, už atminties siūlų tampė praėjusios dienos įvykius.

Keisčiausia, o galbūt jau kuo neįprasčiausia, kad ir vėl viskas prasidėjo nuo moters, tik šį kartą jaunesnės bei, kaip patirties nesužalotam amžiui ir priklauso, labiau užsispyrusios. Beveik lygiai prieš dvidešimt keturias valandas Aido buto bendranuomininkė, simpatiška dvidešimtmetė studentė, ryžtingai įžygiavo į jų ganėtinai nudrengtą virtuvę ir pakišo penkis A4 formato lapus tiesiai jam, barščius besrebiančiam pagyvenusiam vyriškiui, po nosim. „Skanaus, mano mėgstamiausias", – teištrimitavo ir, vizgindama džinsais aptempą šikną, išlėkė velniaižin kur. Ne kartą svajojo, kaip smagiai patvarkytų ją ant šito paties barščiais nutaškyto stalo, kur dabar paskleistas tįsojo kaži koks Pjeras Menardas.

Pats Aidas išmoninguoju fikcijų kūrėju nesidomėjo. Anaiptol. Nebuvo apie tokį nė girdėjęs. Tuometine jo aistra (jei tik atkreipsime dėmesį į angliškojo šio žodžio varianto kilmę) būtum galėjęs pavadinti nebent bevardžius rankraščių perrašinėtojus: viduramžių Europos ir bizantiškosios Kijevo Rusios vienuoliai, palinkę prie retos išminties kūrinių, – tikri kaligrafijos meistrai, skrebenantys plunksna ant plonyčio pergamento... Tokie ir panašūs romantizuoti vaizdiniai pastaruoju metu sklandė jo sąmonėje, o ypač suintensyvėdavo, akims užkliuvus už seno rašomojo stalo. Nors psichoanalitikas Benas ir tvirtino, kad ilgainiui Aido nebegąsdins anonimiškumas, idėjų negeneravimas ir kūrybinio ego degradacija – mat savo romantiškais rankraščių perrašinėtojais nuo depresijos jau buvo apgydęs ne vieną nenusisekusį rašytoją, – jam dar vis trūko kažkokios paskutinės Priežasties, kažkokio sančapansinio užtaiso, kad besijausdamas visiškai sveiko proto, puikiai suvokdamas poligrafijos atsiradimą ir raidą, imtųsi taip nuoširdžiai donkichotauti – Perrašinėti.

Tik nesusidarykite klaidingo įspūdžio, Don Kichotą jis, žinoma, gerbė. Gerbė taip, kaip gerbiama kažkas, apie ką nieko nenusimanai, bet ką gerbia tie, kuriuos gerbi. Mat valstietį Kichaną jis buvo pažinęs visai ne iš Cervanteso teksto. Pastarąjį tik probėgšmais skaitė mokykloje, o paskui, kovodamas su kasdienio gyvenimo liūnais-malūnais, per du dešimtmečius ir visai pamiršo. Kas kita buvo švietėjiškos įkvėpimo metu po ranka pakliuvusios esė. Visos su pavadinime įspaustu, o pačiuose tekstuose greičiau tik besivaidenančiu Don Kichotu. Miglotas užtrukimo grynuose įspūdžiuose skaidrumas – taip būtų apibendrinęs tą išgalvotą dvasią, kuri vienur funkcionavo kaip ispanų sensualizmo kritika, kitur – kaip krizės apimta, tarp dviejų pasaulių klajojanti sąmonė, dar kitur... Negalėjo nė prisiminti. O ir svarbu čia atrodė tik tai, jog kadaise buvo sukurta galinga metafora – formulė, per kurią galėjai vis iš naujo vokti (pavogti?) pasaulį; būtent tokio nuopelno Aidas niekaip negalėjo priskirti sau.

„Sušiktos istorijos iš naglai besityčiojančių žodžių", – lingavo pats sau galva. Ypač gilaus širdies rudens valandomis jam net dingojosi, kad ne tik jo sugalvoti žodžiai, bet ir kiekviena atskira jų raidė buvo tarsi netikša vaikigalis, užgaidžiai besiriejantis dėl brangaus žaisliuko – prasmės. Trylika virš gremėzdiško stalo susikūprinusių metų, bandant įtikėti savo pašaukimu... Trylika! Ar tai koks ženklas? „Psichoanalitikų ir sifilitikų metai", –­ nusišypsojo Aidas: puikus tad būtų jausmingo, krizės apimta sąmone keturiasdešimtmečio memuarų pavadinimas (psichoanalitikams čia, žinoma, atstovautų jau minėtasis Benas, o sifilitikams – tebūnie jo garbinami vienuoliai).

Gal ir teisus buvo brangusis (o brangus jis visomis prasmėmis) daktarėlis, susiedamas Aido sielą su senaisiais grafomanais, juk kiek reiškė vien jau šita jiems bendra pasileidėliška meilė žodžiams! Mylėti tai, kas nepaklūsta, kas nuolat susiskaido į tūkstančius dalelių, kai bandai kurti vienį, ar sulimpa į kerėplišką krūvą, kai tikiesi nušlifuosiąs kelias dailutes miniatiūras... Ir kodėl, po velnių, jam taip nesisekė su moterimis? Viskas jo gyvenime rodės organizuota pagal kažin kokią iškrypusią iškraipytų veidrodžių logiką: mylimi žodžiai spindėjo nuogais moterų kūnais – išsiriečiančiais, susiriečiančiais, raudančiais balsėm ir kvatojančiais priebalsėm, o mylimos moterys audė lūpomis standžiausius žodžius, besivejančius aplink kaklą tarsi grėsli pakaruoklio virvė... Ir štai dabar jam vėl sustandėjo dėl kažkokios pienburnės studentės. Jos plaukai buvo raudoni.

Viduramžiais tikėta, jog raudonplaukės esti raganos. Senutė Inkvizicija juk nieko kito taip nemėgo, kaip šildyti savo senas sužvarbusias kojas tom ugninėm garbanom. Aist­ros liepsnote liepsnojo tais Dievo pamirštais metais. Net Aido krūtinėje, jau ne vienam amžiui nuo minėtų įvykių praslinkus, kartą buvo įsiplieskęs noras sukurti romaną apie būtent tokią heroję – viduramžišką, istorijos nemalonėn patekusią raudonų plaukų savininkę. Kadangi pats tokios nepažinojo – ne šiaip raudonplaukės, žinoma, bet raganos, – tai ir istorijos pasakotojo paieškoms turėjo irtis amžių jūra atgal. Ir kas gi geriau papasakotų, jei ne pats, už širdies kaip už inkvizicinio laužo malkos griebiantis, įsimylėjėlis? Juk romanas, absoliučiai senamadiška Aido nuomone, būtinai turėjo prasidėti meilės istorija. Taip jis ir atrado juos – savo pagrindinius veikėjus.

(Pateikiame niekuomet nesukurto Aido romano ištrauką, kuri, turint omenyje, kad daugiau nieko niekada ir nebuvo prie jos nė iš vienos pusės pridurta, ir yra visas romanas:

„Nesudėdamas bluosto jis dirbo jau trečiąją naktį. Ir šiaip sudilusio abito sėdynė grasino visai praplyšti: taip užsispyrusiai buvo trinama į akmeninį suolą; sukumpęs, maudžiančiom strėnom garbusis vienuolyno rankraštininkas gelbėjo nuo amžių užmaršties netikėtai rastą neįtikėtino įdomumo tekstą, kuris prasidėjo taip: „Vis labiau įtariu, kad žodžių painiava atsiranda juos užrašius. Kiek velnių sutupia ant vienos raidės... Kažkaip šėtoniška tai, kad yra žodžiai žmonių, kurių jau nėra tarp gyvųjų. Nežinau, kaip kiti to nejaučia, bet man tai tikras vampyrizmas." O toliau tęsėsi: „Ir artimiausiu metu mums visiems pradės nutikti keistų dalykų. O gal jau pradėjo. Jie nenušvis kaip apokalipsė, todėl iš pradžių mes į juos nekreipsime dėmesio. Blogiausia, kad aš negaliu jų aprašyti išsamiai ir aiškiai. Žinau žodžius, bet negaliu to padaryti. Negaliu. Įtariu, kad kaip tik išsamus ir aiškus aprašymas bus detonatorius ir atskleis formulę, pagal kurią vyks veiksmas." Būtent rašant pastarąjį sakinį, vienuoliui nutvilkė paširdžius ir jis, akimirkai atsitiesęs, susimąstė. Dar visai neseniai buvo apimtas pašėlusio siuto – griebti savo ištikimąją plunksną ir išlieti visas susikaupusias aistras ant pirmo pasitaikiusio pergamento. Aistras, tokias neprideramas jo surambėjusiai vienuolio širdžiai ir vis dėlto įsiliepsnojusias per vieną trumpą inkvizicijos naktį, kuomet, atėjęs išsivesti velnio apsėstojo kaimiečio, rūsio gilumoje išvydo ją – prirakintą po lūžtančiu tarsi banga skliautu, išsidraikiusiais tarsi upės vilnys ugniniais plaukais... Kaip būtų norėjęs papasakoti! Gal net išgyventi... Bet dabar žinojo, kad nevalia.")

Valia buvo keistas ir paslaptingas dalykas. Jos niekaip negalėjai apčiuopti, bet štai būtent ji veikė tuomet, kai užuot čiu(o)pęs seksualiai buto bendranuomininkei už šiknos, tik žiopsojai pavymui jai, tą savo šikną beišsinešančiai, ir toliau jau gerokai pagedusia nuotaika srėbei barščius. Ir būtent valia, tarsi priekabus scenarijaus autorius, aršiai kovojantis už ištikimybę tekstui, draudė suglamžyti tuos (pri)mestus popieriaus lapus, šveisti juos kuo greičiau į šveitalavietę – purviniausią kampą po kriaukle; tu tik nervingai pasimuistei ir ėmeisi skaityti.

Įdomus sutapimas – dar viena istorija su pavadinime įspaustu, o pačiame tekste... Jeigu čia kas ir vaidenosi, tai tik aš pats. Aš ir visi tie, kuriuos nenuilsdami gamino išmoningieji fikcijų kūrėjai visame pasaulyje. Mes perrašinėtojai, mes donkichotai, mes Don Kichoto perrašinėtojai, mes talentingai netalentingi, talentingųjų pašaras... O kur dar raudonplaukės raganos, mintančios skandalingais žodžiais, riaugėjančios svetimos išminties sakiniais ir vizginančios šiknomis taip tarsi raitytų autografą? Sanča Pansa turėjo būti moteris. Raganos apžavėtas valstietis išėjo klajoti po Iliuzijų karalystę...

Aidas susirinko visus penkis A4 formato lapus nuo virtuvinio stalo ir, pirsčiodamas į apsmukusius treningus, nušlepsėjo į savo kambarį, kur štai jau dvidešimt keturias valandas nesustodamas rašė. Rašė ir taisė savo apsakymą, pašė ir tašė savo aistras, košė pro kritikos sietą savo lėkštus literatūrologinius pastebėjimus. Ir kaip gerai, kad jis nepažino Kūrėjo, juk būtų iš karto pamatęs, kad ne tik jo mintys, bet ir pats veidas, jo raukšlės tebuvo nesibaigiantis citatų rinkinys.

Koks keistas dalykas – senti. Taip traukiesi ir mažėji, vos talpindamas vis supratingesnę širdį.

O galėjo šis pasakojimas būti ir apie kiekvieną mėnesį mūsų troboj pasikartojantį duonos kepimo ritualą. Ir kaip skaniai vis iš naujo mums duonelė kvepia.

Įkvėpiamas grožis - - - vienintelis vertas pagerbti poetą.

* O, ta skaudžiai nervingai saldi būsena – išnašų skaitymas!