Giedra Radvilavičiūtė. Racionalūs sprendimai

 

Du dalykai neabejotinai jungia mane su dabartimi – tai kurortai ir buitiniai nesklandumai. Poilsis be tikslo ar užlūžęs kompiuteris prisega mane, besitabaluojančią laike, prie šiandienos kaip segtukas skalbinį prie virvės. Šiaip beveik visada, skirtingai nei gyvuliai ir žvėrys, skendžiu praeityje arba ateityje. Visiškai aišku, kad, kai ateis sparčiai artėjantis laikas išeiti, jausiuosi čia ir dabar negyvenusi.

 

Giedra Radvilavičiūtė. Racionalūs sprendimai (I)
Vilmantas Marcinkevičius. „V. Nežudyk“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)

 

Kurorto miestelyje viskas atrodė maždaug taip, kaip prieš penketą metų. Rylos melodija gatvėje, einančioje į tiltą. Rožyno kibirkštys nyrančiame į prieblandą parke, „Happy Days“, „Lucky“, „Let there be Love“. Kerų pavadinimai nederėjo prie einančios šalia manęs secesinės moters istorijos. Uostydama žiedus, lėtai ir romiai, tarsi sunkiam ligoniui garsiai skaitytų laikraštį, ji pasakojo, kad augindama sūnų jautėsi žiauriai vieniša. Žodis žiauriai nereiškė labai, – nemigo naktimis moteris girdėdavo netoliese esančiame zoologijos sode riaumojančius liūtus. Mylimasis ją paliko ne nėščią, bet po pirmo ir vienintelio antausio. Pasakojant gana ilgą istoriją jos basutės parke spėjo pasidengti smaragdinėmis samanomis, tapo zomšinės. Prieš teatrališkai išžengdamas pro duris jos vyras pasakė „taškas“ ir sudaužė į sieną bevaikės tetos porai dovanotą porcelianinį servizą. Juokinga buvo tai, kad servizą vyras daužė bendros laiptinės koridoriuje, į svetainę grįždamas pasiimti nešulio dozės kaip narkotikų. O pikta, kad lėkštės ir puodeliai buvo dvylikai asmenų. Dabar teliko neporinis indų skaičius ir kai kurios pakalnutės lėkštelėse dieną naktį ilgėjosi pakalnučių ant puodukų, tačiau jie mėlynavo (šiuo atveju simboliškomis) neužmirštuolėmis. Vėliau liūtai, zoologijos sodo aptvaras, tačiau ne kūdikis tapo pagrindiniu auksinių secesinės moters siuvinių motyvu. Menotyrininkės įžiūrėjo jos kūriniuose liturginių renesanso ir baroko drabužių, arnotų tradiciją. Laukinių žvėrių linijos drobėse buvo tokios pat grakščios kaip pati mano pažįstama, nors, kiek žinau, ji nė velnio nesportuoja. Lanksti it į konjunktūrą linkusios pažiūros ji tapdavo tada, kai išgerdavo, beje, tada nekviečiama dar imdavo šokti. Paprastai viena, bet kur, kur užeidavo šišas: laiptinėje, Lukiškių aikštėje, kavinėje, balkone, trolike. Kartą šoko senamiesty ant stogo vidurnaktį virš socialdemokratų būstinės. Kai sykį pakviečiau ją į baseiną, manieringai atstatė vėduoklėmis į mane rankų pirštus ir atsisakė: jai nepatinka žiūrėti į netobulus kūnus. Be to, mano basų kojų pirštai esą panašūs į paršiuko, turiu nereikalingų riebalų atsargų – kaip tik dėl to man, skirtingai nei jai, šaltame vandeny nešalta. Kartą vis dėlto įkalbėjau. Iškėlusi rankoje prabangios parduotuvės maišelį, tiesa, gerokai peršlapusį duše, ji grakščiai nulipo laipteliais į vandenį, atsistojo prie baseino krašto, išsitraukė iš formą (bet ne prestižą) praradusios pakuotės skėtį nuo saulės, išskleidė ir atsirėmusi alkūnėmis į baseino kraštą smalsiai, bet atsainiai ėmė stebėti plaukiančius. Keikdamasi įveikiau dešimtą takelį. Jaučiau, kaip tušas sėda raukšlėtuose paakiuose ir šešėliai daro mane panašią į pandą. Ji tebestovėjo ir gurkšnojo vandenį. Stiklinę papildydavo iš mažyčio, taip pat stiklinio, sifono, pastatyto tiesiai už nugaros ant baseino borto. Pro didžiulius langus matėsi, kaip sninga rudenį merdinčiais klevų lapais. Kai kuriuos lapus, panašius į odinius gelsvus šikšnosparnius, vėjas priplakdavo prie stiklo, tada jie keisdavo pavidalą, – atrodė kaip prilipę atšlijusių būtybių delnai. Laukiau, kol prie jos, turėdamas savaime kylančių klausimų, prieis baseino gelbėtojas. Bet besikeičiantys dėl mažos algos darbuotojai į lankytojus nekreipia dėmesio, jei jie nepažeidžia ant sienų užrašytų taisyklių. „Džiovintuvas yra skirtas tik galvos plaukams džiovinti“ (Vilnius, Savanorių prospektas), man rodos, tą iki šiol nepasikeitusį užrašą kadaise jau citavau. Kartojimas – mokslų motina, o kartojimasis – senatvės tėvas. Arba: „Persons having currently active diarrhea or who have had active diarrhea within the previous 14 days shall not bee alowed to enter pool water“ (Kalifornija, Molleno Valley). Galų gale kokį sąmojį šiuo atveju gelbėtojas galėjo suskelti: „Anksčiau buvo ekshibicionistai, jūs turbūt infliuencerė?“ Abejoju. Na, o man baseine, be paties vandens, labiausiai patinka tatuiruočių tekstai: „S Marinoj vsio gladko i sladko.“ Dažnai sportuoti ateinantis skulptūriško kūno vyras šitą tatuiruotės užrašą yra pakartojęs ant savo folksvageno, mačiau, kai įsėdo.

Kurorte tiesiai iš parko su ta moterimi nuėjom į koncertą. Iš pradžių ten irgi nenorėjo. Na, bet ir ji, ir aš, pamažu tai aiškėjo iš nenuoširdžių, nors atvirų pokalbių, įvairiais laikotarpiais daug ką uoliai vykdėme nebūtinai to trokšdamos. Kartais – iš pareigos, o kartais – iš solidarumo. Su sociumu, kad ir ką jis reikštų. Su vyrais, meilužiais, draugėmis, pardavėjomis, vaistininkėmis, net autobusų kontrolieriais. Ar jau privalėčiau čia, kad nebūčiau baudžiama viešaisiais darbais, pridurti kontrolierėmis? Na, tiek to, apie septyniasdešimt procentų mano darbų yra vieši. Įskaitant nertą iš šiurkščių siūlų kilimėlį laiptinėj „Hi-bye“.

Šį vakarą kurorto miestelyje koncertuosiančią dainininkę Pirmą kartą mačiau dar tada, kai ji dar nebuvo garsi. Nebuvo net žinoma. Klausytojai jai, dainuojančiai kavinėje, rinko litus į barmeno ištiestą kepurę. Atsimenu – štai vėl atsimenu, o juk taip trokščiau gyventi čia ir dabar – tada mane pribloškė kontrastas. Senamiesty už lango plaštakėmis krito sniegas, viduje – pulsavo virpančios iš nedrąsos mergaitės skruostų rožėmis išmatuojamas karštis. Vėliau sekiau, ar ji nepareikš noro dalyvauti „Eurovizijoje“, ją vadinu scenos darbininkų konkursu. Bet ne. Po paskutinės dainos mergina nubraukė prakaituotus delnus į pelėsių spalvos suknele apdengtas šlaunis, kad bisui pirštai neslystų klavišais, o aš prisiminiau frazę iš filmo „Mano Afrika“. Moteris sako vyrui: „Patikėsiu bet kuo, ką man dabar pasakysi.“ Redfordo veikėjas, kuriam skirti mylimosios žodžiai, yra asmuo iš kito pasaulio, kiekvienos saugumo trokštančios moters projekcija, apskritai gal ne žmogus. Ant jo, piloto, kapo saulėtomis dienomis atklysdavo pagulėti oranžiniai liūtai.

Kai kurorte lydavo, eidavau iš ryto prie jūros išgerti pirmojo puodelio kavos. Vienąkart pašvietė saulė, tada stebėjau kaitininkus. Su jais, iššokusiais į krantą ant bangos, daug kas iš vaikščiojančių pakrante norėjo fotografuotis. Tarsi būtų sutikę ne žmogų, o radę didžiulį gintarą. Tikriausiai nuotrauka feisbuke su būtybėmis, gyvenančiomis tarp žemės, oro ir vandens, poilsiautojams suteikdavo mistinės jėgos. Kaitininkai nusiaudavo plaukmenis, tarytum delfinės būtų gimdžiusios delfiniukus, ilgai vienas su kitu kalbėdavosi, aptarinėjo skrydžius, krytį, vėjo kryptis, įrangą, besibaigiantį sezoną. Išpūsti mėlyni, pilki, juodi parašiutai tuštokame paplūdimy atrodė kaip nuodingieji grybai.

Kai grįžau namo, garsas virtuvės tyloje pasigirdo ne iš karto. Spėjau išsukti dvi skalbykles. Išsimaudžiau, kaip liepdavo mama, du kartus išsimuilindama. Net išvaliau vieną langą. Kai perdengia namo stogą, tai čerpių dalelės kloja ir kloja palanges, stiklus, valyti reikia keletą kartų per mėnesį. Iš pradžių pasigirdo duslus, bet dažnas, į tolimą griaustinį panašus stuksenimas. Nei į tvorą, nei į mietą prisiminiau sovietmečiu vieno pulkininko (jis sklandžiai, tiesa, žemesniu laipsniu, persikėlė į Nepriklausomybę) cituotą Tiutčevo parafrazę „liubliu grozu v načiale maja, kak jobaniot iz pod saraja“, toliau – trumpas kuklus gergžtelėjimas, spragtelėjimas ir tyla. Kaip po dešimtmetį gyvenančių vienoj lovoj sutuoktinių akto – suklūsti tada nežinodama, ar geriau užmigt, ar geriau apsiverkti. Po pečiumi pabiro suodžių. Ko gero, ne suodžių, bet metalinio vamzdžio, jungiančio katilą su kamino anga, sienelių rūdžių, nusėdusių ant metalo paviršiaus per... reikia pagalvot dabar... Taip, be vieno mėnesio per dvidešimt metų. Sugedęs pečius nervina visus nebuitiškus žmones, net ir Michelį Houellebecqą. Bet tas rašytojas yra genijus, prakeiktą katilo gedimą sugeba panaudoti žiedinėje romano kompozicijoje, turiu omenyje „Žemėlapį ir teritoriją“.

Per tą laiką daug kas įvyko. Iš vaiko moterimi tapo dukra. Ji piešia didelius paveikslus trumpais pieštukų štrichais ir nuolat dėl svarbių dalykų keičia mūsų susitikimų laiką, baugiai tiksliai įvardija žmonių trūkumus, įskaitant manuosius. Kieme labiau nei anksčiau pasviro akacija. Medžio kamieną atsakingos už nacionalinį saugumą tarnybos pažymėjo raudonu tašku. Bet secesinė moteris, kuri kurortiniame miestelyje uostė rožių kerus, atėjo vieną vakarą su kauke, dar prieš pandemiją, ir dėmę ant kamieno užpurškė rudais maskuojančiais dažais. Kaip tik todėl medis laikosi. Skirtingai nei tūkstančiai medžių Lietuvoje. Atsitiktinai visai neseniai, po kelerių metų, atsidūrusi Lukiškių aikštėje užsimerkiau, atsimerkiau ir pasijutau Minske, tik be Batios ir omono. Pamaniau, kad čia gal būtų įtikinamiau išvysti įkalusią ir šokančią secesinę mano pažįstamą nei kvadratinius medžius ir istoriją, po plokštėmis padarytą sekretu. Kartais bandau įsivaizduoti, kaip dabar mokiniai suvokia Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“. Apie nukirstą liepą. Jis turėtų būti geriausiu atveju nesuprantamas, blogiausiu – juokingas: „Mato, guli liepa, išsitiesus per visą daržą, per bulbes, per svogūnus. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos.“ Manau, apsakymą reikėtų išmesti iš literatūros klasikos sąrašo, jei jis dar neišmestas, kaip neturintį galios formuoti šiuolaikiškos lietuviškos tapatybės ir pagal Meilę Lukšienę, ir pagal George’ą Sorosą. Per trumpą laiką mūsų kieme pasikeitė keletas gyventojų. Išeinu į kiemą džiauti drabužių. Du naujų gyventojų vaikai, broliukas ir sesutė, kartą klausė manęs, koks baisiausias mano gyvenimo įvykis, o aš greitosiomis nežinojau, ką jiems atsakyti. Norėjau papasakoti, kaip vaikystėje mane išgąsdino kitiems nepastebimai karste šelmiškai mirktelėjusi mergaitė ir lygiai tuo pat metu jos galvūgaly pro užuolaidas pradėjęs sunktis saulėlydis. Jis užnešė ant gedinčių veidų nepakeliamo liūdesio šešėlį. Bet neišdrįsau. Kiemo anonimai apravi darželyje mano sodintas piliarožes.

Nusimatė nemaloni, tačiau įprasta procedūra – skambinti meistrui. Pečių nuo pat jo nusipirkimo dienos, t. y. šiek tiek vėliau nei atėjo Nepriklausomybė, prižiūrėjo Jurijus. Tragiškai, kaip dabar sakoma neverčiant iš anglų, dramatiškai nemėgstu keisti santechnikų, katilų, kirpėjų, odontologų, pačių dantų, sagų, čiaupų, alkoholinių gėrimų, baldų vietos, draugų, pavardės. Lytinės orientacijos – taip pat. Beje, esu prieš analinį seksą neatsižvelgiant į lytį.

Meistrai net nevažiuoja pas klientus, jei dujinis katilas yra daugiau kaip penkiolikos metų senumo, siūlo keisti iš karto. Jurijus važinėjo ir, kaip išaiškėjo šiek tiek vėliau, turėjo išskaičiavimų. Iškentėdavau jo pasakojimus apie politiką. Neatsikračiau įspūdžio, kad meistro tėvas, keitęs sovietmečiu gyvenamąsias vietas nuo Chabarovsko iki Minsko (abu miestai vienu metu tapo žinių antraštėmis), galėjo būti, na, beveik galėjau įvardyti kas. Tačiau jis sūnui įskiepijo profesinės garbės, pareigos baigti darbą iki galo, net tada, kai pastangos ima kirstis su fizikos dėsniais, svarbą. Kai sužinojau, kad Jurijus yra apsigynęs mechanikos mokslų disertaciją, išvirdavau jam kavos, pašildydavau iš anksto nupirktus kibinus, kartais net padarydavau salotų. Apie Jurijaus šeimą žinojau daug ką. Jis, kaip ir daugelis meistrų, nemėgo pečiaus taisyti tyloje. Labai mylėjo savo šunį. Raselo terjerą. Kad palyginti mažas, bet stiprus, ištvermingas šuniukas žinotų „svojo mesto“, Jurijus visu, manyčiau, kokių 90 kg svoriu, atsiguldavo ant įsitempusio šunelio kūno dešimčiai minučių. Terjeras išlįsdavo iš po Jurijaus torso bejėgis ir net mažesnis, kaip muilas vonioj iš po subinės. Per artimųjų jubiliejus šuo spėdavo pragraužti miegamojo lovos čiužiny visatos skylę. Net jei švenčiama būdavo ne restorane, namie, jam paprasčiausiai trūko dėmesio. Jurijus mylėjo šunį ir abi savo dukteris vienodai. Ir tą dukrą, kuri, jo apibūdinimu, „plavala v žyzni“, ir tą, kuri išvažiavo dirbti JAV, „country of unlimited possibilities“. Meistras buvo nepakeičiamas vien dėl to, kad paskambinus prisistatydavo, na, vėliausiai po pusės paros. Ypač tai buvo svarbu, kai pečius sugesdavo žiemą. Vienąkart ne tik katilas išsijungė, bet dar ir vanduo dingo – ir šiltas, ir šaltas. Tada prisiminiau retorinį klausimą: „Est’ li žyzn’ na Marse?“ Keikdamasi nešiojau vandenį kibirais lapkričio mėnesį dvi dienas prisipildama iš vandens pompos ir įsivaizdavau Leningrado blokadą. Aišku, vien tai įsivaizduoti buvo niekinga.

Išsijungus pečiui su Jurijum žinute sutardavom vizito laiką. Įėjęs jis numesdavo odinę striukę kaip koks taksi vairuotojas ant batų dėžės. Tas jo judesys buvo neindividualus. Mano namuose lankosi vienas tikras vairuotojas, jis kaip užvestas vis liepia man perlaikyti vairavimo egzaminą ir pagaliau nusipirkti „ratus“. Jurijus iš anksto paprašydavo adatos prabadyti dujų ugnelės filtrui ir imdavo kalbėti. Vis tą patį. Tokio modelio pečių tarp jo aptarnaujamų klientų yra gal trys keturi, gerai, kad jį preciziškai prižiūriu. Kol veikia – tegul, bet kai už detalę aš sumokėsianti penkis šimtus litų (valiuta nuo Nepriklausomybės keitėsi), reikės pirkt naują. Kaip mano šuo? Gyvas. Dukros? „Tože.“ Toji, kuri Amerikoje, grįžti nežada dėl jokios priežasties. Mes tik manome, kad užsienyje doleriais sninga, reikia sunkiai dirbti. Nebuvo man tai naujiena. Nesakiau jam, kad keletą metų ten gyvenau. Klausiausi stropiai pakėlusi antakius, kaip nomedos savo laidose „klausosi“ pašnekovų. Nes mano vadinamoji empatija turėdavo įtakos pečiaus sutaisymo kainai, „laidos“ ritmui, dinamikai ir svarbiausia – finalui.

Kartą mačiau Jurijų, einantį su žmona prie Halės turgaus. Kadaise turėjo būti graži moteris, pagalvojau. Tiesiog antipodas androginėms – Patti Smith, Jane Birkin, Charlotte Gainsbourg. Antaninės krūtys, horizontalios aštuoniukės klubai, lūpos it pagalvės, blakstienos kaip žaliuzės ir apgaulingas trapumas. Žinojau, kad ji nežinojo, kaip įsijungia sezonui dujinis pečius Jurijaus suręstame jų pačių name. Kaip tik tuo pažeidžiamumu ji jį valdė. Tipiška patvari patriarchalinė šeima: ji verda valgyti ir augina vaikus, jis užkala pinigus. Jurijus sakydavo, mano žmona yra „tridcat’ tri nesčastja“. Tai jai kelininkai griovį iškasa autobuso stotelėj, kai nespėju nuvežti iki darbo, tai išjungia gatvės apšvietimą grįžtant iš jo. Nei iš šio, nei iš to priešais ją apledėja šaligatviai dar šiltą lapkričio dieną. Einant į restoraną iš vakaro pirktose itališkose pėdkelnėse išbėga akis, gydytojos pakeičia priėmimo laiką. Ji negali praryti didesnių tablečių, nes springsta, prašo manęs sutrinti jas į miltelius. Be to, žinot, net gėda sakyti... ji dažnai verkia. Verkia žiūrėdama filmus. Pasakojant Jurijaus akys taip pat prisipildydavo ašarų. Ji neskiria boilerio nuo broilerio, kur pirkti gerą vištieną, žinau tik aš. Kartais manau, kad iškritusios ant šaligatvio iš jos rankinės šukos pavirs mišku, o veidrodėlis – ežeru, znajete, kak v skazkach.

Buvau visiškai tikra, kad jo žmona neverkė, kai beveik kartu merdėjo jos tėvai, pamažu prarasdami iš pradžių uoslę ir skonį, vėliau – jausmus, dar vėliau – atmintį ir orientaciją, išmatomis pildydami sauskelnes ir bandydami įjungti televizorių telefonu bute Naujoje Vilnioje. Ji tuo metu tikriausiai pyko, kad trūkinėja jos pedantiškai (būtų norėjusi, kad tobulai) sustyguota buitinė darbotvarkė name, kurio pamatai buvo sulipdyti iš galingų akmenų. Stačiatikių Kalėdoms net namo tvorą Jurijus padabindavo ryškiausių spalvų lemputėmis. Stebėjausi, kokie kvaili yra vyrai ir kaip lengva jais manipuliuoti. Tereikia su ašaromis akyse švelniai prašyti iš jų buitinių paslaugų vaidinant pažeidžiamą, bejėgę ir nesavarankišką. Iš kito miesto paprašyti atvaryti draugų pirktą mašiną, patarti grindų lako rūšį, apsiverkti bandant patraukti rašomąjį stalą į kitą vietą. „Netyčia“ apsivilkti medvilninius šortukus, pro kurių klešnes švysčiotų tik intymiomis akimirkomis atveriamos kirkšnys. Na, kartais dar galima prabilti vaikiškomis intonacijomis (paprastai strateguojant atostoginį seksą). Visa tai priverčia kaip pudelius tarnauti daugelį mačio. Ir, deja, nėra institucijos, kuri nuo to psichologinio teroro vyrus apsaugotų. Nes toks valdymas yra efemeriškas, patrauklus, dažniausiai nepastebimas, juolab neįrodomas. O tęstis gali visą gyvenimą. Tačiau buvau ir Jurkos žmonos pusėje, vien dėl jo taupumo, manyčiau, tikro skriagiškumo. Kiekvieną išimtą detalę per paprastą katilo apžiūrą meistras arba liepdavo pasilaikyti, nes prigoditsa, arba pasiimdavo pats atsargoms, įvairiais tikslais, na, panašių į mane klientų bėdoms. Ypač brangindavo varį. Sename „Junkers“ to metalo prifarširuota ganėtinai. Vienąkart, pakeitęs ugnelės tinklelio filtrą, senąjį liepė pasaugoti, išsilanksčiusį, su nudegimo defektais, šūduką visišką. Paklausiau, ką, gal man jį vietoj antpirščio naudot, kai pėdkelnes siuvu? Jurijus žvilgtelėjo į mane lediniu pragmatiko žvilgsniu, supratau, kad reikia užsičiaupti, nes prasidės paskaita, kaip dar tėvas jį mokė, kad.

Jurijui parašiau žinutę: „Labas, kalba balsas nuo Aušros Vartų. Sugedo pečius. Gal galėtumėt pranešt, kada atvyksit? Liepsnelė iš trečio ketvirto karto užsidega, bet iš karto užgęsta. Manyčiau, reikia valymo.“ Kai jis neatsakė visą dieną, paskambinau. „Šiuo metu su adresatu nėra galimybės susisiekti... Palikite...“ Kitą dieną jau neurotiškai sunerimusi, kaip man įprasta kilus buitiniams nesklandumams, nusiunčiau dar vieną žinutę: „Vakar jums rašiau. Atostogaujate? Nurodykite savo bendradarbį, į kurį galėčiau skubiai kreiptis dėl gedimo.“ Žinutė atėjo, kai važiavau iš darbo namo. Iš meistro numerio buvo atsiųstas sakinys: „Jurijus mirė.“ Prisėdau pirmoje pasitaikiusioje kavinėje. Na, praktiškai šalia autobusų stotelės, nors kavos gerti gatvėje nemėgstu, juolab užkąsti dulkėmis. Galvoje akimirksniu iškilo įtikinamiausias peizažas: kaimo turizmo troba, greičiausiai netoli Vilniaus, Molėtų, Druskininkų ar Anykščių rajone, atokiau nuo savininkų. Dega kas dvi valandos pakurstoma norvegiška krosnelė, nes ir vasarą pasitaiko košiančių sienas ir sielą vėjų. Nuogas Jurijus plaukioja ežere. Žinojau, kad žiemą reguliariai plaukiodavo keletą metrų po ledu. Moteris – androginiška, plokščiomis krūtimis, šuolininkės į tolį šlaunimis, išilgintu Julios Roberts veidu, palieka keptuvėje bet kaip ruošiamą troškinį, gurkšteli iš arbatos puodelio karšto vyno, prieina prie skimbtelėjusio Jurijaus telefono, surenka žinomą, išgautą vaikiškomis intonacijomis kodą: „Ugnelė iš trečio ketvirto karto užsidega, bet greit užgęsta. Manyčiau, reikia paprasto valymo.“ Ir nesusimąstydama atsako: „Jurijus mirė.“ Meilužėms baisiausia, kai ilgai planuotą savaitgalį dviese sutrukdo jo darbas arba žmona.

Tačiau kitą dieną jau iš nepažįstamo numerio paskambino moteris, prisistatė kaip jo duktė. Nežinau, ar ta, kuri „plavala v žizni“, ar ta, kuri gyveno JAV. Trūkčiojančiu nuo jaudulio balsu patvirtino „meilužės“ žinutę, kad Jurijus mirė. Greitoji atvažiavusi po penkių minučių. Tėvas, kaip įprasta, atėjo po darbo pusę šešių ir kažkodėl prigulė. Tai jam buvo nebūdinga, paprastai jis godžiai suvalgydavo savo gamintą ir mamos punktualiai pašildytą maistą. Ėmė dusti ir galbūt pamatė viską, kas tęsėsi jo gyvenime nuo Chabarovsko iki Minsko. To dukra nesakė, apie tai pagalvojau aš. Motina, nors jau dvi savaitės praėjo, neatsigauna. Manęs ji nepažįstanti, tačiau visi tėvo klientai, ypač senieji, jai brangūs, jis apie daugelį pasakojo. Tėvas sakė, kad prie Aušros Vartų turi pastovią klientę, kurios bute chudožestvenyj besporiadok. (Jei man skambino dukra, kuri gyvena Amerikoje, netvarką turėjo įvardyti kitaip.) Kol kas ji liekanti su motina, nes dabar kone kasdien reikia važinėti į kapines, ją guosti, pamažu pratinti nepraktišką mamą prie neišvengiamos vienatvės. „Chrupkaja ona, daže očen’.“ Mamos dėmesį, anot jos, šiuo metu prikausto vienintelis dalykas: koks turėtų būti laikinas paminklas, neerzinantis vyro, kol ji pastatys monumentalų iš kuo tamsesnio granito. Iš pokalbio man pasidarė aišku, kad motina apie Jurijų kalbėjo kaip apie gyvą.

Apšiurusiame dujinio katilo pirkimo žurnale radau apie dvidešimt penkis meistro įrašus, paliktus po patikrų įvairiausiais metais, metų laikais. Net ir tą įrašą radau, kai pečius sugedo lapkritį, kai svarsčiau klausimą, ar yra gyvybė Marse. Firmos, kurioje jis dirbo, atstovas – beje, man netikėtai pasirodė, kad nuoširdžiai, – patikino, jog pas juos šiuo metu nėra Jurijaus, absoliutaus profo, pakeičiančių meistrų, bet nurodė dviejų kitų, deja, ne „Junkers“, bet „Junkers“ turbūt perpirkusios „Bosch“ atstovų telefonus, kurie galbūt galėtų man padėti. Dar nesikreipusi į juos girdėjau tekstą apie „siūlomų katilų optimalų kokybės ir kainos atitikmenį, rekordiškai didėjantį jų klientų skaičių praktiškai visose lokacijose ir patenkinamus visų lūkesčius“.

Mano dujinio katilo korpusas, norėjau – po tiek metų šilto santykio su juo – sakyti, kūnas, prie sienos dunksojo be turinio. Tuščias karstas laidojimo biure. Tara, nieko daugiau. Paskambinau „Bosch“ nurodytai bendrovei „Vita“. Atsiliepė kita karta: pozityviai agresyvi, energinga, dirbtinai dėmesinga, tačiau, kaip netrukus išaiškėjo, idealiai punktuali. Pora jos reprezentantų stovėjo mano virtuvėj, garuojančioj trijų puodelių kava, jau kitą rytą. Karta nuėmė katilo skydą, patikrino virškinimo organizmą, diagnozė net man buvo aiški – keisti, ir kuo greičiau. Katilų pasiūla tiesiogiai priklausė nuo kamino angos. O ją apžiūrėti kitą dieną turėjo jau kiti asmenys. Darbe tą pačią popietę parašiau prašymą išeiti keturių dienų neapmokamų atostogų „dėl sudėtingų šeiminių aplinkybių bei kartotinių reabilitacijos procedūrų Druskininkų sanatorijoje, gydantis po sudėtingos traumos, pareikalavusios neatidėliotinos operacijos, įvykusios prieš pusmetį“. Negana to, kad pardavėjų, aptarnavimo firmų adresai, meistrų siluetai ir mentalitetas nesutampa, paslaugų biurų atstovai vieni apie kitus dabar nieko negali net apylankomis papasakoti. Vėlų vakarą n-tąjį kartą jutube fragmentais ir ištisai žiūrėdama Balabanovo filmus gėriau pusbrolio iš savo sodo obuolių darytą sidrą, gal net jau antrą pusę litro, ir mąsčiau. Na, kokios trapios, bejėgės buitine prasme, yra Lietuvos moterys. Negana to, dar jos pradėjo patirti fizinį smurtą artimoje aplinkoje, kas trečioje šeimoje. Ačiū Dievui, bent toji nelaimė mane aplenkė. Būti bendraautore kartu leidžiamoje keturių vyrų knygoje man pasiūlė ne leidykla, bet būtent vyrai. Tada tik jų dėka išgarsėjau. O juk tarp jų (keturių) turėjo būti bent vienas mačistas. Gerai apsvarsčiusi aplinkybes ir po sidro pasigilinusi į jų įvairiais laikais duotus interviu nusprendžiau, kad žmoną muša Alfonsas Andriuškevičius. Sklandžiai apsimeta jautriu dailėtyrininku. Man jis įtartinas jau Petro Repšio grafikos darbuose, kai pozavo „Žiemos žaidimams“ su profaniškomis pačiūžomis. Tuose paveiksluose yra juntama grėsmė, bet 1971 metais, aišku, į ją niekas nekreipė dėmesio. Kokie brutalūs metalo ašmenų rėžiai švelniame tarytum moters oda ledo paviršiuje...

Kai priguliau jau gerokai apsinešusi, vėl pasigirdo skambutis, iš Jurijaus telefono. Kantriai palaukiau, kol nuskambės penktą kartą. Nebuvau nusiteikusi naktį guosti jo dukros, pačiai buvo graudu. Ir dėl buitinių nesklandumų, ir dėl rankos riešo traumos, kurios, skirtingai nei kas gali pamanyti, nesufalsifikavau rašydama pareiškimą darbe, ir dėl daugelio dalykų, kurie kelia jaudulį neracionaliems žmonėms. Visko pasitaiko, kai save reflektuojančiai moteriai yra kokie penkiasdešimt devyneri. Na, gerai... šešiasdešimt vieneri. Vis dėlto atsiliepiau. Išgirdusi balsą stryktelėjau iš lovos ant grindų judesiu, kokio joga nebūtų padėjusi išlavinti per penkerius kilimėlio zulinimo metus.

– Priviet, čia Jurij. Girdėjau, pečius parėjo? Iš kur kvietėt meistrus?

– ...Iš „Vitos“, – atsakiau, bet prarijau pasistojusį ant liežuvio klausimą: „Tai jūs gyvas?“ Jėzau, galiu derėtis, kiekvienas tą klausimą būtų prarijęs.

– Ryt palikit trečio aukšto kaimynei raktą nuo palėpės, nu, kaip anksčiau kartą tarėmės. Patogiu laiku atvažiuosiu pažiūrėt kamino angos ir paskambinsiu. Manau, kad be mano konsultacijos vas prosto obmaniat. Nu, nesmarkiai, ant šimto dviejų.

Nuo tos akimirkos, kai baigiau pokalbį, gulėjau lovoje kaip Egipto faraono mumija iki tos minutės, kol kitą dieną sulaukiau to, ko turėjau sulaukti. Neatsakinėjau į laiškus, gautus elektroniniu paštu, neatsiliepiau į poliklinikos seselės skambutį, ji tikriausiai pranešė apie išrašytą elektroninį receptą vaistams nuo aukšto kraujospūdžio, neatidariau durų, kažkas dukart skambino. Gal siuvėja, patrumpinusi dėvėtuose pirktą „Burberry“ lietpaltį dukrai.

Jurijaus balsas – dėl susirgimo infekcija buvau laikinai praradusi skonį ir uoslę, bet ne klausą, – pasigirdo tiesiai pro virtuvės sienoj žiojinčią skylę, kuri liko atvira nuėmus katilą. Aplink ją ratu juodavo voratinklių rėmas, primenantis mano, kai kurių draugių pastebėjimais, atsirandantį nevalyvumą. Jos teisios. Pastaruoju metu maudausi po dušu vienąkart per savaitę, o tarpupirščius vakarais išsivalau nusimautomis kojinėmis, jas įdedu į batus. Švarinimosi ritualas man sutrukdytų apie pusvalandį Houellebecqo teksto skaitymo. Ryju viską iš eilės, kas išversta į lietuvių kalbą. Liko du romanai.

– Aūūū! Namie?.. Matot mane? Nors kiek? – paklausė žvalus Jurkos balsas iš aklinai juodos skylės sienoje.

– Ne, – susikaupusi iš paskutiniųjų, pasistengiau atsakyti lygiai taip pat žaismingai.

– Nu tai, atsiprašant, pizdiec. Turit du pasirinkimus. Pirmas – tiesinkit šachtos angą, bet šiuo metu negaliu nurodyt savo meistrų. Nepatiks kaimynams trečiame aukšte, faktas, jie tai supras kaip žemedrebį. Arba, jeigu negriausit namo, garantuoju, jums pasiūlys tik du tris katilo modelius. Iš tų kelių pirkit „Bosch“.

– ...Jurijau, o kaip jums šiaip sekasi? Kaip žmona, vaikai? – nusiunčiau klausimą į viršų tokia intonacija, tarsi balsas būtų praradęs uoslę. Na, panašiai kaip amžinatilsis Šabtajus Kalmanovičius kadaise renginyje ilgesingai kreipėsi į auditoriją: „Ponios ir poniai.“

– Kaip visada. Dukra dėl mirtinai svarbios priežasties grįžo iš Amerikos, kol kas negali skristi atgal, bet jai neliūdna. Šuo sveikas. Dirbu.

– Ar galėčiau ateityje vis dėlto tikėtis konsultacijų? Žinot, jūs – senoji karta, kad ir ką tai reikštų, naujoji juk...

– Gerai pasakėt, senoji karta. Džiaugiuosi, kad mes saldainių dar nesupratom kaip gliukozės, o vodkos kaip promilių.

...Mintyse pratęsiau jo sakinį: o kamino – kaip Aušvico, bet patylėjau.

– Dabar dirbu dideliuose objektuose. Renesansas, kunigaikščių slėnis, mėlynieji vilkai.

– Kur tai būtų? – paklausiau. – Telefonas gi liko tas pats?

– Žinot, iš ten, kur esate jūs, naujų rivjerų nesimato, – nusijuokė jis ir, neva suteikęs išganingą pasiūlymą dėl „Bosch“, dingo. Jei būčiau bent kiek šiuolaikiška, sakyčiau įstrigo viršuje pikseliais.

Mane labiausiai nervina tai, ko negaliu suvokti ar negaliu patikrinti. Pavyzdžiui, Einsteino reliatyvumo teorija: kodėl kosmose laikas teka kitaip? Ar sklandydama ten senčiau lėčiau? Arba baskų pyrago tešlos receptas. Jį kepa kepyklėlė „Druska, miltai, vanduo“ visai šalia mano namų. Neįsivaizduoju, kaip receptą pakartoti namų sąlygomis, net ir tobuloje orkaitėje, kad nesusviltų grietinėlė.

Jurijaus amžinojo poilsio vietos paiešką pradėjau nuo kapinių, virš kurių kyla ir leidžiasi lėktuvai, bet pati nesugebu paaiškint – kodėl. Gal jis pats dėl šeimos, artimųjų buvo apie tas kapines kalbėjęs? Atsiminiau – vadinasi Liepynės, priklauso turbūt Naujininkų seniūnijai. Draugei, kuri atvažiavo aplankyti tėvo kapo ir kartu atvežė mane, apie meistrą nieko nepasakojau, nebuvo prasmės. Per ilga istorija, o mano draugė pernelyg sveiko proto. Naujoms laidojimo vietoms buvo skirti keli plotai. Dėl pandemijos lėktuvai kilo ir leidosi retai. Įsivaizdavau, kaip tikriausiai žiaukčiojantiems keleiviams prieš skrydžius tikrina nosiarykles. Beveik visoje planetoje... Prie ieškomos vietos priartėjau maždaug po pusvalandžio, nebeįžiūrėdama į kitą kapinių pusę nuėjusios draugės. Ji pasodino prie tėvo paminklo krūmelį, kuris augo lėtai, taip lėtai ir tokiame mažame žemės plote, kad tvarkymas nekeltų rūpesčių. Važiuodama į kapines, ji sakydavo: varau palaistyti tėvuko. Pastaruoju metu mes atitolom su ja intelektine prasme. Ji gyveno konkrečioje praeityje, aš – irgi joje, bet išsišakojančiose fantazijose, tad beveik nesisiejo.

Paminklą pamačiau iš kokių dešimties metrų, kryptį, kaip dažnai pasitaikydavo, manau, man pašnabždėjo intuicija. Ėjau balkšvo stačiakampio link ir žinojau – ant jo turi būti parašyta Jurij Vosikov. Taip ir buvo. Ne parašyta, o metalinės raidės, sulietos viena su kita, šiek tiek styrojo prišriubuotos prie fasado keturiose vietose. Apačioje šūsnis šviežių puokščių. Baltų lelijų, chrizantemų ir rožių. Nesuprantu, kaip pardavėjai gauna skirtingais metų laikais pražystančių gėlių. Kapas juodavo nesutvarkytas iki susitaikymo su netektimi rutinos. Paminklas iš toliau atrodė kaip pigus kiniškas surogatinis akmuo, bet priartėjus įgavo aiškią tapatybę – tai buvo seno dujinio katilo korpusas. Nenorėčiau falsifikuoti matmenų, bet maždaug 84 ir 64 comai, kaip dažniausiai sako remontus darantys meistrai.

Su riktais kalbėjau „Tėve mūsų“ ir kartu mačiau kaip filme pasikartojantį Jurijaus judesį, jis sviedžia... Sviesdavo ir sviesdavo ant mano batų dėžės odinę striukę. Vitališkas gestas primindavo pavasarį, tiksliau – jo galimybę, nors meistras atvažiuodavo įvairiais metų laikais. Po vizito ne žiemos balsais sučiulbėdavo paukščiai. Akacijoje vienąkart mačiau du kėkštus žydrais sparnais. Pasikeisdavo virtuvės šviesa ir garsai, pabirusi ant kriauklės plieno soda atrodė kaip tirpstantis sniegas.

Toldama nuo kapo atsisukau. Atsitūpęs tiesiai ant žemės šalia paminklo laižėsi atklydęs ryžas katinas. Neatrodė neprižiūrėtas. Jis man kažką priminė. Negalėjau greit prisiminti – ką. Bet kai įsėsiu į mašiną, susikaupsiu. Turėčiau prisiminti.

Draugė mašinoje nusimovė sodininko pirštines, įdėjo jas į polietileno maišelį, numetė ant galinės sėdynės ir išlukšteno mėtinę gumą „Orbit“:

– Norėsi?..

– Žinai, kas yra šiame gyvenime svarbiausia? – paklausiau.

– Kas?

– Šiame gyvenime svarbiausia surasti savus ir nusiraminti.

Ji pažiūrėjo tolyn, bet ne į kapinių pusę ir tarė:

– Čia ne tavo žodžiai.

– Tai kieno tada? – paklausiau.

– Kokio nors jautraus, tikriausiai seniai mirusio žmogaus.