Arija Elksnė (1928–1984)

*
Koks nuolankumas ir švelnumas.
Gėlė taip kalbas su gėle.
Koks nuolankumas ir švelnumas
Su nuodėmės kibirkštėle.

O grožis! – po liūties lašeliai,
Kur liepžiedžiuos sušvinta.
Ir siaubas! – kad net akmenukas
Gelmėn į Gaują krinta.

Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.
Taip obelis vaisius atneš.
Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.
Kažin, ar atlaikysiu aš.

 

Lija Brydaka (g. 1932)

*
Kas man priklauso senojoje Rygoj?
Tas skersgatvis, kur senas grindinys?
Namie tie perdažyti – Broliai Trys
ir vėliava Šventosios Dvasios bokšte?
Dar – kaltės jausmas:
turėjo lūpos tarti ne,
bet kažkodėl tylėjo.
Dar – atsiminimai, tik toks manasis sostas.

Kas man priklauso naujojoje Rygoj?
Vienodi kvartalai? Kada čia užklystu –
kažkokie korpusai, ne gatvės tikros,
daug stiklo ir žmonių,
kurių aš nepažįstu.
Savam mieste lyg svetima mana dvasia,
o atėjūnai čia šeimininkauja tarsi namuose.
Kas mano čia yra?
Kas mano šiandien Rygoje?

 

Arijai Elksnei

Mieloji Arija,
o tavo medžiai
vis aukštesni ir vis
plačiau išskleidę vainikus.
Žemelė – kaip seniau,
tarsi pasitikdama tave
dosniuos delnuos savuos
vis atneša žiedų,
miške rudenė vėtra ošia
tavo ilgesį ir meilę
ir tavo sielvartus visus.

O Latvija kita,
gyvenimas kitas.
Ir klausiu savęs,
kaip jaustumeis tu
tokioj šiandienoj
suraizgytoj,
ar tokią godojom
kartu?

Klykia reklamos, vilioja
į margąjį karnavalą,
rėkia žadėdamos viską
be pradžios ir be galo...
Daugel poezijos žodžių madingų
nusinešė vėjai,
o tavieji, vadinami vakarykščiais,
gyvens dar ilgai, –
širdyse juos pasėjai.

 

Kornelija Apškrūma (g. 1937)

*

Paklaidinta
meilės žaltvykslių,
atrodau
kaip Sachalinas –
su kunkuliuojančiais geizeriais
sieloj
prie taurės serbentų vyno.

*

Jokia bažnyčia saitais
bitės su žiedu nejungė,
bet kol gyvena šioj žemėj
sieja juos svaigios sekundės.

Medaus mažytį lašiuką
jungtis tokia sunokina.
Bet galbūt Kūrėjas mums rodo,
jog viskas – iš meilės, vadinas.

 

Ingmara Baluodė (g. 1981)

 

Jaša Heifecas ir aš septynmetė

Kodėl vienos verkia, o kitos zvimbia?
Kodėl vienos inkščia, o kitos šaipos?

Kodėl nepalaukėt manęs
toj gatvėj šviesiai pilkoj
iš kurios į svetimus langus
plūdo tai kas ką tik paaiškėjo

Langai ne svetimi
juk muzika priklauso mums visiems
kaip prie stiklo žvakės liepsna šventės dieną

Taip pat ir alsavimai gruodžio šviesoj
susiviję į vientisą piešinį
Iš aukštai miestas tartum mutinys
pilki duonos nameliai plūkauja
šiltam alsavimų piene

Mes nebuvome skurdžiai
Mūrai įsimena ir garsą
ne tik šilumą

Kodėl vienos verkia, o kitos šaipos?
Aš nežinau. Jos žino. Stygos.
Ir pirštai žino.
Meilė žino – nes ir ji čia buvo
prieš mums gimstant
ir bus mums numirus.

 

Miestas

Mūsų kraujagyslės šakojasi po jo
nudirta oda

Jis žiūri į mus
kaip klaidžiojam
blaškomės sapnuose
miegam kumščius prie nosių priglaudę

Mes atsimerkiam po miesto
tamsia širdim
ir pro skaudančius klodus aplinkui
įspįsta šviesa

Vertė Audrius Musteikis