Iš latvių poezijos

Arija Elksnė (1928–1984)

*
Koks nuolankumas ir švelnumas.
Gėlė taip kalbas su gėle.
Koks nuolankumas ir švelnumas
Su nuodėmės kibirkštėle.

O grožis! – po liūties lašeliai,
Kur liepžiedžiuos sušvinta.
Ir siaubas! – kad net akmenukas
Gelmėn į Gaują krinta.

Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.
Taip obelis vaisius atneš.
Kaip lengva, bet ir kaip sunku man.
Kažin, ar atlaikysiu aš.

 

Lija Brydaka (g. 1932)

*
Kas man priklauso senojoje Rygoj?
Tas skersgatvis, kur senas grindinys?
Namie tie perdažyti – Broliai Trys
ir vėliava Šventosios Dvasios bokšte?
Dar – kaltės jausmas:
turėjo lūpos tarti ne,
bet kažkodėl tylėjo.
Dar – atsiminimai, tik toks manasis sostas.

Kas man priklauso naujojoje Rygoj?
Vienodi kvartalai? Kada čia užklystu –
kažkokie korpusai, ne gatvės tikros,
daug stiklo ir žmonių,
kurių aš nepažįstu.
Savam mieste lyg svetima mana dvasia,
o atėjūnai čia šeimininkauja tarsi namuose.
Kas mano čia yra?
Kas mano šiandien Rygoje?

 

Arijai Elksnei

Mieloji Arija,
o tavo medžiai
vis aukštesni ir vis
plačiau išskleidę vainikus.
Žemelė – kaip seniau,
tarsi pasitikdama tave
dosniuos delnuos savuos
vis atneša žiedų,
miške rudenė vėtra ošia
tavo ilgesį ir meilę
ir tavo sielvartus visus.

O Latvija kita,
gyvenimas kitas.
Ir klausiu savęs,
kaip jaustumeis tu
tokioj šiandienoj
suraizgytoj,
ar tokią godojom
kartu?

Klykia reklamos, vilioja
į margąjį karnavalą,
rėkia žadėdamos viską
be pradžios ir be galo...
Daugel poezijos žodžių madingų
nusinešė vėjai,
o tavieji, vadinami vakarykščiais,
gyvens dar ilgai, –
širdyse juos pasėjai.

 

Kornelija Apškrūma (g. 1937)

*

Paklaidinta
meilės žaltvykslių,
atrodau
kaip Sachalinas –
su kunkuliuojančiais geizeriais
sieloj
prie taurės serbentų vyno.

*

Jokia bažnyčia saitais
bitės su žiedu nejungė,
bet kol gyvena šioj žemėj
sieja juos svaigios sekundės.

Medaus mažytį lašiuką
jungtis tokia sunokina.
Bet galbūt Kūrėjas mums rodo,
jog viskas – iš meilės, vadinas.

 

Ingmara Baluodė (g. 1981)

 

Jaša Heifecas ir aš septynmetė

Kodėl vienos verkia, o kitos zvimbia?
Kodėl vienos inkščia, o kitos šaipos?

Kodėl nepalaukėt manęs
toj gatvėj šviesiai pilkoj
iš kurios į svetimus langus
plūdo tai kas ką tik paaiškėjo

Langai ne svetimi
juk muzika priklauso mums visiems
kaip prie stiklo žvakės liepsna šventės dieną

Taip pat ir alsavimai gruodžio šviesoj
susiviję į vientisą piešinį
Iš aukštai miestas tartum mutinys
pilki duonos nameliai plūkauja
šiltam alsavimų piene

Mes nebuvome skurdžiai
Mūrai įsimena ir garsą
ne tik šilumą

Kodėl vienos verkia, o kitos šaipos?
Aš nežinau. Jos žino. Stygos.
Ir pirštai žino.
Meilė žino – nes ir ji čia buvo
prieš mums gimstant
ir bus mums numirus.

 

Miestas

Mūsų kraujagyslės šakojasi po jo
nudirta oda

Jis žiūri į mus
kaip klaidžiojam
blaškomės sapnuose
miegam kumščius prie nosių priglaudę

Mes atsimerkiam po miesto
tamsia širdim
ir pro skaudančius klodus aplinkui
įspįsta šviesa

Vertė Audrius Musteikis

Vytauto Suslavičiaus nuotraukos iš Birštono džiazo festivalio