Sara Poisson. Antklodės

Iš ciklo „Mano draugai"

Net ir siauriausi daiktai turi savo plotį, o ne siaurumą, lygiai kaip ir trumpiausieji – ilgį, tačiau beveik niekada neskaičiuojamas jų trumpumas.
Net jeigu siaurumas ir trumpumas žymėtų daikto privalumą, kokybę, rekordą ar grožį, šie jų parametrai liktų pavaldūs platumo ir ilgumo viršenybei bei vizijoms. Įstabiausias kaligrafinis ženklas nusakomas, įvardijant jo ilgį ir plotį, bet ne trumpumą ir siaurumą. Kaip ir į auditoriją, kurioje yra šimtas sveikų bei drūtų moterų ir vienas mažas vyrukas, tradiciškai kreipiamasi „gerbiamieji", o ne „gerbiamosios", ir visa ši kompanija įvardijama kaip „jie", o ne „jos". Mat vyriškoji giminė tradiciškai yra viršesnioji, ir viskam, kam tik įmanoma primesti vyriškumą, jis ir primetamas.
Net jei minėtoje drūtų moterų kompanijoje miniatiūrinis vyrukas būtų nepastebimas lyg vienos iš jų vaikas ar smulkus naminis gyvūnas, kurioje nors sveikinimo kalboje jis gali atgyti lyg maža, nematoma, tačiau gyva ir pikta adata. Netrukus paaiškėtų, kad toji adata nežinia kokiu būdu pateko į jūsų kraują, jau pradėjo savo kelionę ir pamažu artinasi prie jūsų širdies. Ypač tada, kai esate ne stipri ir tvirta moteris, o menkas, geibus vyrukas.
Viršenybė lieka pirmenybine net ir tada, kai vaišinama mirtimi. Jei abejojate tuo, prisiminkite, ką pirmiausia, įžengę į svetimą karalystę, nugalabydavo užkariautojai.
Ilgis ir plotis, kurie, kaip matome, yra akivaizdžiai vyriškieji matmenys, kada nors irgi turėtų pasiduoti kuriai nors marinimo programai, pavyzdžiui, mokslo institucijoms ir muziejams. Tiems, kurie noriai tvarko ne tik daiktų, bet ir kalbos kapines. Tačiau kol kas ilgio ir pločio sąvokos vis dar žymi tradicinę valdžią ir galią netgi ten, kur vyriškosios lyties pirmenybiškumo tradicija nyksta ar ir visai suirusi. Todėl net pats trumpiausias sijonas vis dar turi savo ilgį, kaip ir trumpiausios kojos ar uodega, nors ją kartais žymi vien vizginamas kūnas. Jei pavadintumėte jį beuodegiu, jam nepalengvėtų, nes net trumpiausia pasaulyje uodega suteikia galimybę išreikšti svarbą vizginimosi, atstojančio ištisą sveikinimo kalbą.
Kad ir kokia nerangia kalba kalbėtume, nesiliausime tai darę tol, kol vietoje išaugtinės kalbos mums nebus duota nauja, patogesnė. Kitaip sakant, nersimės iš kailio vizgindami savo nesamas uodegas. Tačiau kur ji, teisingoji kalba? Kol kas jos nėra, todėl mes liekame su tuo, ką turime.
Bene labiausiai šį naftalininį kalbos nerangumą milijardams žmonių tenka pajusti kaip tik tada, kai jie visiškai nenusiteikę svarstyti varganų tradicinių pirmenybių ir nė nemano joms priešintis. Šis kalbos skurdas patiriamas ten, kur žmonės paprastai visiškai nenusiteikę ieškoti teisybės, kuriamos vien tik virpinant orą, kuris sujuda ištarus trumpąjį žodį „ilgis" ar ilgąjį žodį „trumpumas", trumpesnįjį daiktavardį „vyras" ar ilgesnįjį „moteris".
Įsivaizduokite milijardus, kurie baigė savo dienos vargus ir, atlikę būtinuosius vakaro ritualus, išsitiesia savo dvimetrinėse lovose, po dvimetrinėmis antklodėmis. Didžioji dalis šių gulsčių pasaulio gyventojų staiga tampa gyvais minuso ženklais dėl savo dvimetrinių antklodžių trumpumo. Neminint nedidelės dalies silpnavalių, palaužtos dvasios individų, kurie įsitikinę, jog antklodės trumpumas yra pats rimčiausias ženklas, jog esi per ilgas.
Įdomu, kokiai stovyklai, mielas skaitytojau, priklausote jūs? Galbūt jūs, kaip ir aš, miegodamas mėgstate atversti rankas tarsi kokį sunkų kūno puslapį ar žiedlapį, patvirtinantį, jog tarp gėlių esate naktižiedis, o tarp trumpųjų – ilgasis?
Jūsų naktiniam žiedui išsiskleisti greičiausiai trukdo siena, į kurią galvūgaliu remiasi lova, o šaknis atstojančios jūsų pėdos boluoja apnuogintos tarytum morge besiilsinčio lavono. Kiekvienas, pamatęs jūsų plikas galūnes, lengvai atspėtų, jog kažkas jus raute išrovė.
Bandydamas antklodės ilgį panaudoti tam, kad pridengtumėte savo apnuogintų šaknų gėdą, tik dar labiau atlapotumėte užlaužtus rankų žiedlapius ir savo bejėgę galvą, kurioje lyg sėkladėžėje saugote sausas, kietas, nebegyvybingas pasenusių žodžių sėklas. Panašiai kaip jums per trumpa dvimetrinė antklodė bando apsiginti žodžiu „ilgis". Jai beveik visada nepasiseka, nes dažniausiai jūs nenorite būti trumpesnis. Ir jums neįkainojamai brangus kiekvienas jūsų paties ilgio ar trumpumo centimetras – jį tarsi gyvą laiško tekstą norėtumėte įpakuoti į minkštą, jus tausojantį didžiulės svajonių ar sapnų antklodės voką.
Deja, dviejų metrų trumpumo antklodė vietoje jaukaus voko jums pasiruošusi būti tik šiek tiek padidintu figos lapu. Ir nelabai aišku, ar šis uždangalas labiau pridengia, ar išryškina jūsų gėdą. Galbūt jums drovu, kad esate per ilgas savo antklodės ilgiui, o galbūt nesiliaujate graužęs save už tai, kad kartu su milijardais į jus panašių pasidavėte šiai apgailėtinai dviejų metrų ilgio taisyklei, šiam mažyčių antklodžių dangui.
Be minkšto antklodės voko niekada nebūsite išsiųstas ten, kur jūs laukiamas iš esmės. Geriausiu atveju būsite supakuotas į briaunotą dėžę. Ją atvožus ir išvydus ten jūsų į viršų užlaužtų pėdų kryptį paaiškės, kad visi, kurie jus šitaip įpakavo, norėtų išsiųsti jus kuo aukščiau. Ir nežinia kodėl tik jie pasirūpino iškasti duobę, kad kelionėje turėtumėte kuo daugiau kliūčių, netektumėte jėgų, prarastumėte įkvėpimą ir kad ten, kur esate siunčiamas, greičiausiai nepatektumėte.
Iš tiesų jūs turbūt norėtumėte jiems įspirti savo naujais blizgančiais bateliais, tačiau esate pernelyg mandagus, kaip ir daugelis jūsų likimo draugų numirėlių. O galbūt tiesiog pavargote nuo tos nuolatinės jus žeminančios embriono pozos, į kurią būdavote priverstas riestis po savo trumpute antklode.
Ar nepavargote nuo embriono pozos? Ar ne laikas mesti į šalį seniai išaugtą antklodę? Po ilgesne antklode pasijusite lyg gimęs iš naujo. Štai tokie buvo mano bičiulio reklaminiai šūkiai tais laikais, kai jis dar rengėsi įgyvendinti savo didžiąją lovos revoliuciją.
Jo siekis buvo visuotinis atgimimas, kuris leistų mums pagaliau ramiai išsitiesti savo lovose, nesibaiminant negrabiai išsikišusių pėdų ir suglamžytų veidų. Būtume galėję paslėpti juos po antklode nenuskriausdami kojų ir nesuriesdami stuburų.
Mūsų miestelyje dar yra vyrų ir moterų, kurie tebeturi dviejų dešimčių senumo vilnones antklodes ir sučiurusius užvalkalus – jų ilgis kur kas labiau panašus į ilgį nei trumpumą. Trys metrai, po kuriais šiandien visai mielai išsitiesčiau, jei tik šis dangus man būtų pasiekiamas.
Ilgesnių antklodžių idėja mūsų mielą bičiulį užvaldė dar mokyklos suole. Iš pradžių toji mintis mums atrodė tarytum įkyrus juokelis, kurio variacijos iš pradžių domino, o paskui atsibodo iki gyvo kaulo. Kai kurias čia bandžiau užrašyti – kiek tik pajėgiau prisiminti.
Jums, skaitytojau, turbūt natūraliai kilo klausimas, ar mano bičiulis buvo aukštaūgis vyrukas, kuriam dviejų metrų trumpumo antklodė galėjo būti nuolatinis trukdys tinkamai išsimiegoti. Galbūt jis kentėjo dėl lėtos organizmo medžiagų apykaitos ir jam nuolatos šalo kojos. Jums taip pat galėtų rūpėti šio revoliucingo žmogaus socialinė ir šeimyninė padėtis: galbūt dėl vienokių ar kitokių priežasčių jis kęsdavo šaltį tinkamai nepavalgęs. Gal buvo vegetaras ar žaliavalgis arba turėjo netinkamus dantis, dėl to rydavo maistą nekramtęs, nuolat kentė didesnį ar mažesnį gastritą ir dėl prasto virškinimo jautė nuolatinius skrandžio skausmus ar net patirdavo ūmų viso kūno drebulį?
Savo gėdai į šiuos klausimus ne kažin ką galiu papasakoti. Buvo vidutinio ūgio, gal apie metrą aštuoniasdešimt. Prisimenu jį liesą, balkšvoku veidu, smulkiais spuogeliais pabarstyta neaukšta kakta, siauromis melzganomis lūpomis, bet ar maža mūsų tais metais sutikome išblyškusių nuo nuolatinio sėdėjimo kambariuose, žaibiško augimo ir bandymų žūtbūt išsaugoti manekenišką lieknumą?
Mano atmintis, žinoma, gali pasirodyti klaidinanti. Juolab, kad paskutinėje klasėje jį matėme retai. Kažkas buvo girdėjęs, kad išsinuomojo garažą, iš kažkur gavo siuvimo mašiną. Supirkinėjo švarią avių vilną, ja užpildydavo lengvutės antklodės kvadratėlius.
Užsidaręs nuo visų ir visko, senų automobilio tepalų tvaike jis siūdavo mūsų orumą atitinkančias – taip skelbta reklamoje –­ antklodes ir joms skirtus užvalkalus.
Pasakyk, su kuo tu miegi, ir aš pasakysiu, kas tu. Jūsų tikrasis ilgis. Ilgis, kuris Jus išaukštins. Jūsų ilgis – Jūsų rankose. Ilgas gyvenimas su ilga antklode. Ilgas antklodės gyvenimas. Tai tik dalis reklaminiuose lapeliuose apie jo naująsias antklodes skelbiamų užrašų, kuriuos šiandien prisimenu. Kartais atrodydavo, kad svarbiausias mūsų bičiulio darbas – kurti vis naujus, jį patį įkvepiančius žodinius antklodės, ilgio ir gyvenimo derinius.
Matydavau šiuos neišradingo dizaino A4 formato plakatus smeigtukų subadytoje medinėje skelbimų lentoje pakeliui į mokyklą ir atgal. Jų centre būdavo nupiešti vis tie patys du antklodėmis užsikloję žmogeliukai. Vienas jų – labai nelaimingas, atsukęs į mus gailestį keliančias iš po antklodės išlindusias sustirusias pėdas, suvargęs, pabrinkusiais nuo nemigos paakiais, kitas – laimingas ir besišypsantis pro miegus po ilgiausia antklode, nusidriekusia kažkur už plakato ribų.
Pirmojo personažo antklodės viduryje buvo išpieštas greičiausiai figos lapas, labiau panašus į klevo. Panašiais lapeliais, tik mažesniais, buvo išdekoruotas greta nuskriaustojo įsitaisiusio laimingojo žmogeliuko ilgasis dangalas.
Visas šis vaizdelis turėjo įtikinti, kad jei tik nesiliausime naudoti standartinių antklodžių, mūsų gyvenimas taps šaltas, žiaurus ir nesveikas, labiau panašus į merdėjimą nei tikrą gyvenimą.
Ar jam pasisekė kam nors įpiršti savo antklodžių? Tepasakysiu, kad iki šios dienos jų dar galima rasti pas vieną kitą senstelėjusią apkūnią moteriškę. Jei tik kas nors suabejotų tokių daiktų verte ir praktiškumu, visos dantimis ir nagais apgintų trimetrinių antklodžių garbę. Panašiai kaip daugelis mūsų rastų būdų apginti kiekvieną daiktą, keliaujantį su mumis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, net ir akivaizdžiai nereikalingą bei negražų.
Šios ilgųjų antklodžių gerbėjos nesibodi pačios pasisiūti naujų trimetrinių užvalkalų, o jei ir dejuoja dėl didesnių audinio išlaidų, tai tik savo širdyse. Mat jos paprasčiausiai žino, kad visi geri dalykai mus pasiekia tik per didesnę ar mažesnę auką.

Apie tai, kad kartais gėrio labui tenka kažką paaukoti, beje, nutuokia ir mano motina, kuri, kaip sužinojau, prieš dvi dešimtis metų irgi buvo įsigijusi jos anų dienų orumą atitinkantį ilgį. Tačiau labai greitai jos orumas įgijo naują formą: vieną gražią dieną ji paėmė į rankas didžiules siuvėjiškas močiutės žirkles ir čirkštelėjo jomis per palaimintąjį antklodės ilgį, grąžindama jam senąjį, įprastą matmenį.
„Čirkšt, čirkšt, ir nukirpau", – štai kaip ji nusakė visą aukojimo ritualą.
Apie tai išgirdau visai neseniai.
Ilgosios antklodės gyvenimas po mūsų stogu nepaliko mano atmintyje nė menkiausio pėdsako, ir apie šią antklodės auką žinau tik iš motinos pasakojimo. Istoriją lydi motinos pasiteisinimas, kad ji tiesiog pasidavusi nuostabiausios patalynės, siūlomos kiekviename prekybos centre, kerams. Visas šis grožis buvo per trumpas neįprastai ilgai vienišai antklodei. Ir ką mano motina turėjusi daryti?
Vis dėlto kitos motinos pasirinko visiškai priešingą aukojimo būdą – tarsi patvirtindamos, kad didelių žmonių ir ilgų antklodžių likimai paslaptingi ir ne visada vienas į kitą panašūs.
Girdėjau, kad vos pradėjusį įsisukti mano bičiulio verslą užgniaužė ant jo užsiundyti atitinkamai dresuoti mokesčių inspekcijos šuniukai. Po šio trumpo ir staigaus antpuolio ilgųjų antklodžių siuvėjas taip ir nebeatsigavo. Kažkas jame įskilo ir iš to kažko ištekėjo visas jo įkarštis.
Kurį laiką lankydavo savo buvusias antklodžių pirkėjas, siūlydamas joms naujų ilgų užvalkalų, kartodamas daugeliui žinomus revoliucingus naujųjų antklodžių eros šūkius. Rudenį ir pavasarį savo prekes siūlydavo bemaž agresyviai, paniekos tiradomis plakdamas visus, kurie suabejodavo jo pamiltaisiais trimis metrais. Neilgai trukus kažkieno pastangomis būdavo guldomas į psichiatrijos ligoninę. Išleistas atrodė vis labiau išblyškęs, vis sunkiau beatpažįstamas. Galiausiai iš ten nebeišėjo. Buvo išvežtas tiesiai į prieglaudą.
Sykį, per studijų praktiką rinkdama prisiminimus apie paskutiniuosius okupacijos metus ir juodąjį kapitalizmo etapą, susiradau jį dvivietėje palatoje. Tikėjausi prakalbinti.
Vos pravėrusi duris ir dar nespėjusi įžengti į patalpą, pamačiau dideles, sustirusias, gelstelėjusias pėdas. Jos buvo išsikišusios ne tik iš po trumpos antklodės, bet ir pro mėlynus metalinius lovos virbus. Trumpa antklodė buvo apvilkta krakmolytu ir ligoninės antspaudais dekoruotu užvalkalu. Po šiuo dangalu buvęs revoliucionierius atrodė tarytum išrautas augalas švariai nuplautomis džiūstančiomis šaknimis. Buvo aišku – jos nebeatsigaus niekada.
Ne geriau atrodė ir galva, panaši į geibų, sausą, niekam nebetinkamą artišoko pumpurą.
Visas gulinčiojo vaizdas buvo kaip du vandens lašai panašus į anų laikų plakato su dviem žmogeliukais personažą. Jeigu anais laikais savo reklamai būtų panaudojęs nuotrauką su panašiu vaizdu, tie įsiutę, o vėliau mirties išsigandę mokesčių inspekcijos šunys vietoje siuvėjo būtų nusitvėrę po trimetrinę antklodę ir viską sutvarkę kuo dailiausiai.
Šią istoriją baigiu rašyti su viltimi, kad tikrojo antklodžių ilgio idėja vis dar gyva ir kad prie jos ką nors iš mūsų vėl atves jei ne teisybės paieškos, tai bent mirties ir šalčio baimė.

 

Draugai