Ištrauka iš knygos „Rusija konclageryje“

 

Autobiografinė Ivano Solonevičiaus knyga „Rusija konclageryje“ (šiemet ketina išleisti „Briedžio“ leidykla) nėra klasikinis lagerių prozos pavyzdys kaip Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, nors jam niekuo nenusileidžia. Priešingai, tokios nuodugnios totalitarizmo analizės kaip I. Solonevičiaus apybraižose apie vadinamąjį sovietų valdžios aktyvą A. Solženicyno kūriniuose nerasi. Knyga daro dar didesnį įspūdį, kai žinai, kad ji parašyta XX a. 4 dešimtmetyje. Pirmą kartą apybraižos publikuotos 1935–1936 m. emigrantų laikraštyje „Poslednije novosti“. Nepaisant cenzūros, „Rusija konclageryje“ sukėlė sprogusios bombos efektą: I. Solonevičiaus talentą pastebėjo Ivanas Buninas, Markas Aldanovas, Pavelas Miliukovas, o „New York Jour­nal“ rašė, kad sovietinis pragaras vaizduojamas „su tokia jėga, jog kartais prilygsta Levui Tolstojui ar Victorui Hugo“. Vėliau bomba – lyg patvirtindama, kokia reikšminga ši knyga, – sprogo jau ir I. Solonevičiaus namuose.

Vertėja

Nuotrauka iš „Vikipedijos“

Priklausomai nuo temperamento ar politinių įsitikinimų sovietų valdžia vertinama, kaip žinia, iš pačių įvairiausių požiūrio taškų. Tačiau, žvelgiant iš bet kurio taško, už skliaustų turbūt galima iškelti vieną bendrą lyg ir abejonių nekeliantį daugiklį: sovietinė sistema, kaip valdžios bet kokia kaina sistema, pademonstravo pasauliui neprilygstamą „valdžios technikos“ pavyzdį...

Kad ir kaip vertintume sovietinę sistemą, abejonių nekelia dar šis tas: nė viena valdžia per visą žmonijos istoriją nekėlė sau tokių grandiozinių tikslų ir nė viena valdžia per visą žmonijos istoriją nesuvertė tokio kiekio lavonų tų tikslų siekdama. Ir vis tiek liko tvirta.

Šis trikampis – tikslų, lavonų ir tvirtumo – sukuria ištisą optinių iliuzijų grandinę. Anapus plikos valdymo technikos žmonėms vaidenasi ir „entuziazmas“, ir „mistika“, ir „heroizmas“, ir slaviškoji siela, ir dar daug dalykų, primenančių Apreiškimą šv. Jonui. Ar, kad ir kaip būtų, ne ką aiškesnių už jį...

...1918 m. vokiečių valdomame Kijeve man kartą teko „atvirai“ šnektelėti su Manuilskiu1 – dabar generaliniu Kominterno sekretoriumi, anuomet – raudonosios Maskvos atstovu itin neapibrėžtos spalvos Kijeve. Įrodinėjau Manuilskiui, kad bolševizmas pasmerktas, nes masės jo nepalaiko.

Kaip dabar prisimenu, su kokia nuoširdžia panieka pažvelgė į mane Manuilskis... Lyg būtų norėjęs tarti: še kad nori, net pasaulinis karas ir tas neišveisė visų prietrankų...

– Klausykit, brangusis, – labai niekinamai išsišiepė, – o kokiam velniui mums tas masių palaikymas? Mums reikia valdžios aparato. Ir mes jį turėsim. O masių palaikymas? Spjaut mums į masių palaikymą...

Po labai daugelio metų, perėjęs visą rūsčią, visas iliuzijas nušluojančią sovietų valdžios mokyklą aš, taip sakant, savo kailiu patyriau tą, jau realizuotą valdžios aparatą miestuose ir kaimuose, gamyklose ir auluose, VCSPS, lageriuose ir kalėjimuose. Tik tada radau atsakymą į andainykštį savo klausimą: iš ko galima sukalti valdžios aparatą neturint masių palaikymo?

Atsakymas toks, kad aparatą galima sukalti iš niekšų, o sukaltas iš niekšų pasirodė esąs neįveikiamas; nes niekšams svetimos abejonės, mąstymas, gailestis ir užuojauta. Kietaširdžiai niekšai.

Suprantama, tie kietaširdžiai aktyvistai – anaiptol nėra specifinis rusiškas reiškinys. Afrikoje jie verčiasi šaudymu į gyvus taikinius – juodaodžius, Amerikoje linčiuoja afroamerikiečius, superka „Nojaus arkos“ kompanijos akcijas. Tai puikus tipažas. Žmogaus avino smegenimis, vilko žandikauliais ir protoplazmos morale. Žmogaus, kuris, perrėžęs savo artimui pilvą, ten ieško, kaip išspręsti apgailėtinas savo problemiūkštes. Tačiau jokių sprendimų tuose pilvuose nerandama, todėl problemos lieka neišspręstos, o pilvai skrodžiami toliau. Tipinis šešioliktas grupinio išprievartavimo dalyvis.

Bolševizmui nesvetimas realistinis požiūris pasireiškė, be kita ko, ir tuo, kad orientuotasi į niekšus atvirai ir be skrupulų.

Tikrai nenoriu tvirtinti, kad Manuilskis buvo niekšas, kaip ne niekšas buvo ir Torkvemada2. Tačiau krikščionybei genant žmones į dangiškąjį rojų laužais ir kankinimais, o bolševizmui į žemiškąjį – ČK ir kulkosvaidžiais ir ėmusis realios veiklos – nieko nepadarysi – teko ta šunauja remtis. Jos organizavimo ir panaudojimo techniką atsispyręs nuo viduramžių ir kapitalistinio primityvo bolševizmas pakėlė į lėktuvų ir radijo epochos lygį. Jis surinko šį „aktyvą“ iš viso pasaulio, atskyrė nuo likusių gyventojų naudodamas cheminius polinkio šnipinėti ir žudyti indikatorius, atitvėrė neapykantos siena, apgink­lavo kulkosvaidžiais ir tankais, ir... masių palaikymas? Spjaut mums į masių palaikymą...

1 Dmitrijus Manuilskis (1883–1959) – Rusijos ir tarptautinio revoliucinio judėjimo dalyvis, Kominterno vykdomojo komiteto sekretorius.
2 Tomas Torkvemada (apie 1420–1498) – Ispanijos didysis inkvizitorius.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė