Andrej Platonov. Iš užrašų knygelių

 

Evoliucija – įsižiūrėk, ar tik ne didelis grįžimas.

Tiesa – paslaptis, visada paslaptis. Akivaizdžių tiesų nėra.

Aš per daug turtingas, kad skaičiuočiau savo turtus.

Genijus: jis silpnus pasmaugs, stipriems duos gyvenimą.

Žinojimas – tai tikėjimo auksas, iškeistas į variokus.

Meno esmė – paprasčiausiomis prie­monėmis išreikšti tai, kas sudėtingiausia. Tai aukščiausia ekonomijos forma.

Tai ne gyvulys, o tiesiog žmogus.

Įstatymai atsilikusiems elementams.

Jeigu palyginsi gyvuosius su mirusiaisiais, tai gyvieji –­ šūdas.

Socializmas atėjo pilkas ir nuobodus (kolektyvizacija), kaip Kristus.

Kaip gera gyventi, kai laimė nepasiekiama ir apie ją tik šlama medžiai ir groja pučiamųjų orkestras kultūros ir poilsio parke.

Meilės trokšta žmonės, neturintys visuomeninės reikšmės.

Aktyvistas žūsta pats.

Pašalinė erdvė.

Aktyvistas pats nupiešė K. Marksą, kaip jį suprato: diktatorių antibuožininką.

Kolūkiai gyvena jaudrindamiesi radijo muzika; sugedo garsiakalbis –­ galas.

Apybraiža:
Akyse susidvejino, ir jis pusę pasiėmė sau.

Tu, arkleli, keliauk į kolūkį, būk nariu, o aš palūkėsiu.

Pavasaris beldžiasi į mūsų rajono vartus.

Žmonės kolūkyje net nederliaus metu gėdijasi skųstis.

Mano pesimizmas asmeninis, o optimizmas – socialinis.

Menas turi mirti, – ta prasme, kad jį turi pakeisti kažkas paprasta; žmogiška, žmogus gali gerai dainuoti ir be balso, jeigu jis turi ypatingą, tikrą gyvenimo entuziazmą.

Gyviems reikia būti vien tik todėl, kad pajustum mirtį, sielvartą, – mirusieji nieko negali jausti.
Mirčiai reikalingi gyvieji.

Kiekvienas žmogus nuo pat vaikystės pasidirba socialinę kaukę, kad garantuotų didžiausią sėkmę. Jau nuo pat vaikystės žmogus puolą į luošybę: visi žmonės iš tikrųjų yra užsimaskavę. O, kad žmogus būtų be kaukės! Kaip gera!

Socializme nebus pykčio ir nevilties, bet gili kančia liks, nebus pažeminimo, bet neapykanta bus...

– Ar galima su jumis pabūti keletą akimirkų?
– Prašau, pabūkite. Kiek?
– Na, maždaug 4!

Žmogus nenustoja gyventi todėl, kad jis neturi maisto, rūbų, būsto. Duokit jam! – neatlaikys.

Rausė duobę klubo pamatams, rado sudūlėjusį karstą be lavono ir ketvirtuką degtinės. Išgėrė. Degtinė buvo normali.

Jeigu jis liko gyventi ir neišprotė­jo –­ tai yra prabanga.

Medinis augalas.

„Tamsi asmenybė su degančiu fakelu."

Laikas bėga, noksta, kaupiasi jubiliejai, 100 metų nuo gimimo ir kt.

Mergytės pasakojimas apie karvę:
„Keturiuose karvės kampuose styro kojos. Iš karvės daro kotletus, o bulvės auga atskirai. Karvė pati duoda pieną, o kalakutas stengiasi, negali."

Žmogus, prašęs užrašyti jį į inventoriaus sąrašą, kad išliktų nenukentėjęs.

Viso to papasakoti neįmanoma –­ galima tik sugroti smuiku!

Ką veikė šitie kaulai, kai ant jų buvo kūnas!

Netyčia užmušė moterį: mat ją biesas, ji gi buvo miesčionė!

Ji kvepėjo gyvenimiškomis atliekomis.

Šalis tamsi, o žmogus joje šviečia.

Švelnumo įtampa.

„Visa, kas aukščiau paminėta – ateitis!"

Žmogus pardavė savo skeletą. Pirkėjas prie žmogaus pastatė sargą, kad mirties valandą griaučių nesudarkytų šunys.

Džiaugsmo demaskavimas.

„Visaliaudinė inscenizacija."

Mirdami žmonės jaučia sausumą ir jiems norisi kažko drėgno.

Jeigu jūs, draugai, jaučiate badą, tai yra klaidinga, draugai.

Žuvys kvėpuoja vėju, sustojančiu vandenyje.

Tamsi šiluma.

Pasaulio pabaiga: ir žmonės tapo tokie kvaili, kad gyvenimas, tikrovė nieko negalėjo išmokyti, tik numoks­lindavo ir nuvesdavo atgal.

„Palik likimui plačius praėjimus."

Milicininkas, areštuodamas žmoną už miesčioniškas antitarybines nuotaikas, sakė: „Tai kyšis", kai jį vaišino arbatos stikline.

Mes kalbamės vienas su kitu neartikuliuota kalba, bet teisinga.

Miesčionis, o ne herojus ištrauks istoriją.

Tiesa visada pati į save nepanaši.

Visai ne gamta, o žmonės kalti dėl ankstesnių civilizacijų žlugimo.

Apie visus:
už ką jie mane taip bara ir muša, –­ aš neseniai buvau vaikas ir dar nenustojau juo būti.

Tam, kas supranta, – Visata neegzistuoja.

Nedaryk visko iki galo: gale juoksis.

O kas čia tokio – Puškinas ir Gogolis, argi tai riba?

Menas (praeities) iš pradžių suteikdavo skausmą visuomenei (Šekspyras), paskui laikas praeidavo, skausmas apmalšdavo, menas būdavo pripažįstamas klasikiniu.

– Tėveli, tu man painiojiesi po kojom.

Vaikelis (matęs iškilmingas laidotuves), motinai:
– Mama, numirk, tave laidos ant patrankos, ant lafeto, o paskui tu pareisi.

– Pirma – aš neturiu pinigų, o antra: kaip jums patinka tas – pirma?

Šachtininkas prastame teatre nevykusiam aktoriui vaidinimo metu: „Čia tu tyčia?"

Stovi mediniai kaimai mediniuose miškuose.

Kaulėta žemė.

Tarybų valdžia už saulę ir lietų neatsako, ji veikia iš apačios.

O, širdie, mano liūdesio lobi!

Žmogus turi būti išplėštas iš ydingo Visatos ritmo.

„Tai teisinga, bet klaidinga."

„Aš gyvenu, galima sakyti, blogai. Bet tai niekis; aš pripratau gyventi blogai. Gyvas – ir puiku, nieko daugiau ir neturiu, tik gyvenu."

Malonumas neišmoko žmogaus.

Bukas gyvenimo jausmas.

Pats geriausias kritikas buvo Šekspyras: jis ėmė gatavus svetimus kūrinius, – ir perrašinėdamas juos, rodė, kaip reikia rašyti, ką galima buvo padaryti toliau iš meno, jeigu panaudosi aukštesnę kūrybinę jėgą. – Tai ideali kritika!!!

Drąsa yra aukščiausias savimylos laipsnis: draugų akivaizdoje.

Palyginus su gyvūnais ir augalais, žmogus (savo elgesiu) nepadorus.

Ir po 30–40 metų visas pasaulis bus kitoks – nė vieno pažįstamo veido, nieko...

Reikia eikvoti sielą ir kūną maistui gauti, bet nereikia tam eikvoti garbės.

Parinko ir vertė Andrius Šiuša

Андрей Платонов. Деревянное растение: из записных книжек. –­ Москва: Издательствво „Правда", 1990.