Katrina Haddad (gim. 1978) – sirų kilmės ukrainiečių poetė ir vertėja iš arabų kalbos. Baigė studijas Charkovo nacionalinio universiteto Filologijos fakultete, filologijos mokslų kandidatė. Literatūrinės premijos „Smoloskip“ laureatė (2006 ir 2007 m. už rinkinius „7:7“ ir „Дзен-зелень и синь-синь“), daugelio literatūrinių festivalių dalyvė. Eilėraščiai versti į lietuvių, lenkų, anglų, hebrajų kalbas. Poetė gyvena ir dirba Kijeve.

 

 

Triumai, pilni lobių

vidur baltos dienos, tiesiog begeriant juodą arbatą,
aidint kavinės garsams, tokiems raminantiems,
liūliuojantiems,
į mano bortą atsimuša plaukiantis karstas.
tiksliau, karstai: jų buvo šimtas, tūkstantis, net tiršta.
: Viduržemio ir Andamanų jūros virto kapinėm, –
o jų kroviniai – žmonių sielų lobiai.
: Rochindžų tautos atstovai pasmerkti klaidžioti
jūromis ir gerti savo šlapimą, –
o aš tedrįstu pagalvoti: kaip teisingai užrašyti –
rochyndžai, rochindžai ar rohindžai?
: Sirai ir afrikiečiai kas savaitę skęsta prie Pietų Europos
krantų.
: Jie rizikuoja, stengdamiesi įveikti pavojus, nes tai
paskutinė viltis išsigelbėti nuo kankinimų, bado,
vergystės, –
o aš tedrįstu pagalvoti: ar reikia apskritai užrašyti,
juk gyvenimas pats užrašo eilėraščiais.
ir aš net neverkiu, nenuridenu nė ašarėlės.
tik dilgčioja pirštai ir dusliai daužos širdis –
taip ir yra, į mano bortą trankos plaukiantys karstai,
o jų triumai pilni turtų – žmonių sielų.

 

Kamus∗

Vandeniu apsivilkau, lyg vestuvine parandža.
Pergamento ritinys – vandenynas neša tris karalaites
skrynioj.
Laiko šleifas keliauja, ir šelfas pavirsta slenksčiu –
išvysi ritinį pas Dievą težengęs kelis žingsnius.
Nesibaigiantys nuliai padalinti į paradigmas,
ir kiekvienas iš jų – sūkurys, Mebijaus juostelė, karalaitė.

* Arab. k. „žodynas“.

 

prasiskirk, raudona

prasiskirk, raudonas vandenie, mes išeinam namo.
arfa-upė saldi, kaip smėlio cukrus sacharoj,
sirena vilioja: sugrįžki. prasiskirk, raudonas vandenie.
mes plonaodžiai ir siauraašariai, nėra mumyse vaško,
o smėlis toks šiltas ir upės delta tokia gaivi.
o žemė tokia nesuarta ir neaprėpiama. prasiskirk,
raudonas vandenie.
ten už nugaros blizgančios rasos, ten vaikystė ir vardai
pažįstami.
ten didžiulė ir galinga, beveik viena šeštoji dalis
sausumos.
išdraskys mus sirenos, jeigu nepraleisi. prasiskirk,
raudonas vandenie, ir tapsi skaidrus.
prasiskirk, raudonas vandenie, ir tapsi juodas.
prasiskirk, raudonas vandenie, ir nebūsi vanduo.

 

Mykolajus

              mano seneliui, Mykolai Petrovyčiui Ševčenkai

Senasis Mykolajus buvo Ševčenka ir gyveno Druskos stotelėje,
kur amžinas sniegas po žeme, nei miręs, nei gyvas.
Žvaigždėtoj ir biblinėj žemėj, kur auga druskos stulpai,
Mykola Petrovyčius saugojo tėvų raktų ryšulį.
Ir prieškalėdžio tyloje tarp visų tų saulių sprogimų,
Šventas Mykolajus vis ryja snaiges, užsigerdamas jas
                                          vandeniu ar krauju su pienu.

 

Saugokite ramybę ir pinigus taupomajame banke

Saugokite ramybę ir pinigus taupomajame banke
didelė nebyli reklama
žiūri kaip munkas
sniegai atslūgo, drauge su jais atslūgo ir kraujas
keliais aukštais žemiau
apsivalymo ratais
O Zasiadko šachtoj Donecke vėl buvo sprogimas.
Ir vėl gelbėjimo tarnybos lėkė per juos
keliais aukštais žemiau,
kur atslūgo mūsų sniegai,
o su jais ir kraujas,
ir pelenai,
ir prakaitas,
ir
amžinai užsikirtęs besikartojantis re minoras.
Ar taikios mirtys yra tokios pat, kaip ir karo mirtys?
Ar kitokios? Gal jų mažiau?
Ar jos kitus ištinka?
O visa ramybė – ramybės esmė – kaupiasi
į vieną vienintelį butelį –
be teisės diversifikuotis.
Kam litrais, o kam po tris lašus prieš miegą:
lašinkite į nosį
ir šiek tiek nekvėpuokit,
kad jūsų širdies dūžis spėtų praslyst tarp lašų,
kaip kad visi mes stengiamės praslysti tarp kulkų
ir krušos ledėkų –
ir suspėjam, ir nesuspėjam išsaugot ramybę.

 

Dėdė Volodia sugrįžo į Debalcevą

Nuščiuvusiam pragare sienos kaip langai, o langai
tarsi sienos.
Seni metalo vartai amžinai žali.
Dėdė Volodia ima į rankas kreidą
ir rato vietoje rašo: тут живут люди.
Ir teta Tania, užuot meldusis, rašo: тут люди.
Ir aš, užuot juos apkabinusi, rašau: тут живут.

 

Važiavo mirtis iš Torezo į Zugresą

Važiavo mirtis iš Torezo į Zugresą,
nei nuoga, nei apsivilkusi.
Ėjo, skubėjo ir sklendė iš lėto.
Kalbėjo, dainavo,
                        raudojo,
vijo lizdą iš žodžių,
                        rudenį.
Važiavo mirtis iš Torezo į Zugresą
per Hirnę, Šachtarską ir Serdytę,
kelias buvo atviras, laisvas,
darna buvo nedarni,
                        nevaldoma,
                                savaeigė.
Ritos jos žodžiai kaip berniukai žirniukai riduoliai,
augalais vėjãričiais ir vėjarčiais
ir ašaros krito kruša ir gradais,
       ir gradai gardais,
           ir galvos laukais.
Važiavo mirtis iš Torezo į Zugresą
ir neprivažiavo:
pati save išvijo,
         pati sau iškalbėjo,
                   pati save išspaudė ir iškapojo,
prie juvenilinės jūros,
          po duobe,
                  dugne
                       amžiams pasiliko.
Nebeatsikelsi,
              nebeišeisi,
                       neišvažiuosi jau.

 

Su dangiškųjų vandenų muzika

Manojo lango stop kadre vėjas sustingo,
debesys sklaidosi ir išsisklaido,
alyviniai povandeniniai laivai užplaukia
už daugiabučių uolų,
kabinasi inkarais už elektros laidų,
plauna subraižytą asfalto porcelianą
sferų muzika (aortų ir venų),
dangiškųjų vandenų muzika mažos kvadratūros vonių
kambariuos.

 

Obuolys

– Nu ir karštis, – sako mama ir valosi kaktą, –
Net kačiarga įkaitus. Patėmyk, až raudona!
– Taškentas! – sako mama. – Afrika!
Oras tamsus ir klampus. Kvepia sėmenimis ir smilkalais.
– I teip nespakaina, – pritaria baba Halia.
– Aš žiūriu į nuvytusią lemputę, kaip tam anekdote.
Kaip ant obelies kriaušė išaugo, taip ir mūsų troba obelis.
– Baltas alyvinis, – sako mama.
– Ir tepalinis? – juokiasi baba Halia.
– Visgi, ne, – sakau, – čia tiesiog raudonas obuolys.
Išbrinkęs, net permatomas, raudonas – tarsi karštis pečiuje.
Ir taip karšta troboj, mama, nes kepami obuoliai.
Kepa, pažvelk, baba Halia, su medum, sėmenim, smilkalais.
Ir visi, kas troboj, ir visi, kas troboj, – visi virsta obuoliu,
obuoliu.
Ir anglys pečiuje, aukso vertės, – ir tos raudonuoja –
obuoliais.

 

Dangiškieji banginiai meta šešėlius

Ant savojo akmenio nepajudinamai stoviu.
Šešėlis matuoja laiką,
kartodamas aplinkos judesius.
Stoviu ant savojo akmenio,
rankas laikau sukišusi į palto kišenes.
Širdis pasiruošus iššokti –
vaikosi iš paskos visoms toms jeruzalėms,
linksta byrančio smėlio srovelė staigiuose posūkiuose,
velkasi šeštosios valandos rodyklė –
ir nepasivelka.
Maža žvaigždelė įsipainiojo į sirenų plaukus
(jos šaukia sūrią natą sol) –
ir mirtinai įsikibo
po vėjo gūsiais ir tėkme visų tų srovenimų.
Aš stoviu ant savojo akmenio,
čia mano galios vieta.
Praplaukia banginiai, mesdami iš viršaus savo šešėlius.
O jūros žvaigždė vis laikosi,
vis ieško akimis šviesos
dugne, kur jos nėra.
Ir šešėlį tylų vis atmeta, atmeta.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė