Madame Nielsen. Requiem

Kas girdėti Danijos literatūros karalystėje? ...nemenkas pluoštas danų literatūros tekstų pažymint kelias svarbias datas: birželio 15 d. Danija minėjo Šiaurės Šlėzvigo (Pietų Jutlandijos) susijungimo su Danija šimtmetį, prieš 75 metus gegužės 5-ąją Danijoje oficialiai pasibaigė nacistinės Vokietijos okupacija, šiemet Danijos kultūros institutas mini veiklos Baltijos šalyse 30-metį, o 2021-aisiais sukaks 100 metų, kai Danijos Karalystė pripažino Lietuvos Respubliką (ir šis pripažinimas niekada nebuvo atšauktas).

 

Madame Nielsen – spalvinga danų menininkė – rašytoja, provokatorė, aktorė, dainininkė, performansų kūrėja, gulbė iš Danijos, žmogus orkestras. Lietuvių skaitytojai galbūt pamena ją iš kultūrinėje spaudoje prieš kelerius metus pasirodžiusio teksto „Aš esu Ragana“ (www.satenai.lt/2015/11/13/as-esu-ragana). Gimė 1963 m. kaip Clausas Beckas-Nielsenas. 2000 m. pradėjo eksperimentuoti su tapatybe, sukūrė amnezija sergančio benamio Clauso Nielseno personažą (gyveno su tikrais Kopenhagos benamiais), bandė išgyventi neturėdamas asmens kodo, į savo meninį projektą-eksperimentą įtraukė tikrus žmones, nieko neįtariančias valstybines institucijas ir panašiai. 2001 m. pasiskelbė mirusiu ir tuomet 10 metų bandė gyventi be tapatybės, atlikinėjo įvairius socialinius eksperimentus, rašė knygas ir kūrė performansus. 2011 m. šį etapą vainikavo iškilmingi šermenys ir laidotuvės, per kurias buvo palaidota C. Becko-Nielseno vaškinė lėlė. Palaidojus senąją tapatybę, netikėtai transformavosi į Madame Nielsen – elegantišką, sudžiūvusią kaip mirtis, o drauge kerinčią šilta šypsena madam, kuri rašo visai kitu stiliumi, krištoliniu balsu dainuoja savo kūrybos dainas, mėgsta bendrauti su skaitytojais ir klausytojais kamerinėje aplinkoje (tačiau madam nesitapatina su translyčiais žmonėmis arba drago kultūra). Šios spalvingos asmenybės kūryboje nuolat trinamos žanrinės ribos, fikcija susilieja su tikrove. Šiandien ji yra ryškiausias performatyvaus biografiškumo skandinavų literatūroje pavyzdys. Madame Nielsen meta iššūkį tradiciniam tapatybės, lyties, grožio, tikrovės suvokimui. 2014 m. pasirodžiusi „Begalinė vasara“ – tai pirmasis kūrinys, išleistas Madame Nielsen vardu (autorius yra išleidęs knygų keturiais vardais). Tai aiškaus siužeto neturintis trumpos apimties romanas, kuris panardina skaitytoją į keistą, sapnišką būseną. Labai ilgi, ritmiški, banguojantys sakiniai sukelia įdomų efektą – apima begalinio laiko pojūtis, o drauge jauti nenumaldomą judėjimą ir artėjimą prie pabaigos.

 

Madame Nielsen. Requiem
Luz Tovar / Secretaría de Cultura CDMX nuotrauka.

 

Romano „Begalinė vasara“ ištrauka

 

TAS JAUNAS VAIKINAS, kuris galbūt yra mergina, bet dar to nežino. Tas jaunas vaikinas, kuris galbūt yra mergina, bet niekada nepaliestų vyro, niekada neišsirengtų nuogas su vyru ir nesitrintų oda į jo odą, niekada gyvenime, kad ir kokį jaudinantį šleikštulį keltų ši fantazija. Tas jaunas vaikinas, šitas gražus, jaunas vaikinas dailiais veido bruožais, didelėm akim ir dideliu nerimu dėl karo ir ligų, dėl kūno, lyties ir mirties.

 

Viskas prasideda nuo vaikino, jauno vaikino, kuris galbūt yra mergina, bet dar to nežino. Tas jaunas vaikinas, toks gražus, toks dailus, toks tyras, toks drovus, groja gitara grupėj. Jie groja vakarėlyje krūvai jaunų žmonių, kurių nepažįsta ir kurie nepažįsta jų, tai pirmas jų koncertas ir tai tas vakaras. (Ir tik vėliau pasirodo mergina, o paskui, bet tik blyksniui, lyg šešėlis, lyg akinantis šešėlis, lyg šviesos šešėlis – motina, paskui du mažieji broliukai, besikarstantys sienomis, lentynoje ir ant spintų tamsiuose kambariuose, rūsyje po dvaru, kur ji pasislėpė nuo patėvio akių, jo nosinio, liguisto balso, jo šautuvų, jo nepilnavertiškumo komp­lekso ir neapykantos bet kokiai moteriai, baimės, kurią jis maskuoja panieka, ir kur ji dabar gyvena, ta mergina, rūsyje, kurio sienos nuklijuotos Paulo Youngo plakatais, jis nuotraukose atrodo jaunas, gražus ir švelnus, o vėliau, labai greitai, nutuks, prasigers ir po greito, efektyvaus nuosmukio mirs ir, lyg kokia epifanija, akinanti šviesa, motina, jos aristokratiška figūra, ilgos gracingos galūnės ir stambūs kaulai, tiesūs dramblio kaulo spalvos plaukai, siekiantys strėnas, eržilas, kuriuo ji jodinėja garuose, ankstyvais vasaros rytais kylančiuose nuo laukų, kurie matosi pro vieną iš tų nešvarių langelių rūsyje, kai, ką tik pabudęs, jis pasikelia ant alkūnės po antklode, drėgnoje šilumoje nuo suglebusio merginos kūno, merginos, kuri dar miega jo pašonėje, ta tamsaus gymio, apvali, švelni mergina su smulkiais kaulais ir didelėm minkštom krūtim, amžinai aptingusi, ji nerūpestingai mėgaujasi gyvenimu, ir ta aristokratiška, šviesaus gymio skandinavė motina, jos tiesi nugara ir garai, virstantys iš gleivėtų, švelnių žirgo šnervių, o tuomet, lyg perkūnas iš giedro dangaus, patėvis, vieną rytą jie netikėtai susiduria didelėje kaimiškoje virtuvėje, tas liesas jaunas vaikinas ir patėvis, kuris atsisėda priešais jį ir ima pasakoti apie ginklus, šautuvus ir pistoletus, o ypač apie kulkas, ypač HP kulkas, magišką jų efektą, tą beveik nematomą skylutę odoje, čia, pačiame saulės rezginyje, pro ją kulka patenka į vidų, beveik be pėdsakų ir skverbdamasi į tamsą susprogsta, ir taip iš nugaros, arba to, kas kadaise buvo nugara, telieka didelis kraujuojantis krateris išdraskytais kraštais, patėvio pasakojimas apie kulkas ir merginos apie detektyvus, kuriems patėvis moka, kad jie visur sekiotų motiną, vos ta pasuka iš alėjos ir dingsta iš akių (bei šautuvo spindulio), ir kurie žlugdo jį finansiškai, todėl jis, vos prieš porą metų drauge su vyresniu broliu Buleriu paveldėjęs tėvo palikimą, per naktį tapęs multimilijonieriumi ir nusipirkęs dvarą Jutlandijoje, baltą dvarą su šešiolika tualetų ir vonios kambarių, dabar vos besukrapšto pinigų užsipilti degalų į savo nudrengtą automobilį, detektyvai, kurių jis, jaunasis vaikinas, niekada nemato, nors jie meta šešėlius aplink jį tuose tuščiuose kambariuose, kai jis vienas žengia per juos, nė žodžio apie detektyvus, nors visi šiuose namuose, išskyrus du mažuosius broliukus, žino apie jų egzistavimą, jiems tai aišku kaip dieną, tai lyg koks religinis tabu, kurį visi priima kaip patį natūraliausią dalyką, ir motina, ir jos dukra, ir patėvis, žinantis, kad jos žino, bet neleidžiantis tam jo blaškyti, nebandantis nieko slėpti, atrodo, kad jo vykdomas teroras pasidaro tik dar žiauresnis, nes yra atviras ir neminimas žodžiu, ir kad motinos aristokratiškumas, jos nepalaužiamumas tik dar labiau padidėja dėl to, kad ji tęsia savo gyvenimą, savo kasdienybę, lyg nieko nebūtų nutikę, nuo ko patėvio neapykanta, neviltis, nepilnavertiškumas ir manija tik dar labiau pučiasi ir melodramatiškėja, grauždami jį iš vidaus, su kiekviena diena jis darosi vis labiau išblyškęs, sudžiūvęs, fanatiškai tulžingas ir apsisprendęs niekada gyvenime nepaleisti šios moters, neleisti jai išsilaisvinti, net jeigu tai jį suės, o taip ir bus, bet ne dabar, iš pradžių jis tiesiog dings, staiga vieną dieną jo nebebus, ir vasara prasidės, begalinė vasara, kai niekas nevyksta, kai jis, tas liesas vaikinas, iškris iš pasaulio, to pasaulio, iš kurio atėjo, ir įkris į kitą pasaulį, atskirą pasaulį, kur laikas ir šviesa yra sustingę ir sūkuriuoja dulkės, ir niekas nieko neveikia, nieko kito, kaip tik gyvena, lyg egzistuotų kitame laike ir visai kitoje pasaulio vietoje, lyg tas baltas dvaras būtų gubernatoriaus namai Santa Kruze, imperijai skaičiuojant paskutines dienas, kai viskas per vėlu ir todėl staiga viskas galiausiai įmanoma. Motina leidžia dienas ant savo eržilo nugaros ir grįžta namo tik su tamsa, ji sėdi virtuvėje su taure vyno apgaubta žvakių šviesos, o mergina ir tas jaunas vaikinas voliojasi lovoje iki pietų ir iš tiesų normaliai neatsikelia, bet vaikšto po namą apsivilkę vienas kito drabužius, jaunasis vaikinas apsirengęs kaip dar neturintis lyties toreadoras arba nekalta mergelė, ir jie sėdi virtuvėj, geria kavą su pienu ir kepa duoną iš paskutinių miltų, prideda į ją likusio sūrio, svogūnų ir prieskonių ir valgo garuojančias riekes, virstančias gabalais, juokdamiesi ir griūdami į tą didelę geležinę lovą jos kambaryje, dabar persikėlusiame aukštyn, į mažesniąją iš dviejų svetainių, ir mylisi valandų valandas nežinodami, kas yra kas, ar egzistuoja viena lytis, ar jų daug, ir valandėlę jis pamiršta savo nerimą dėl kūno ir mirties, kuri ateis, ji ateis, ramiai, ji ateis, kiekvienoje tokioje istorijoje kaip ši ateina mirtis, galbūt pabaigoje arba, priešingai, staigiai lyg HP kulka, kuri įsiveržia vidury gyvenimo, palikdama jį sudraskytą į gabalus, paskleistą ant žemės.

 

Madame Nielsen. Requiem
Aisčio Roko Vyšniausko nuotrauka iš „Mados infekcijos“ archyvo.

 

Bet prieš tai ateina diena, kai teta, motinos vyresnė sesuo, grįžta namo iš Amerikos. (...) Kaip kiekviena moteriškos lyties aristokratų šeimos narė pasaulyje, kuriame aristokratija nebeegzistuoja, bet tiesiog vegetuoja ir yra išlikusi tik žmonių laikysenoje, žvilgsnyje ir, kone svarbiausia, suvokime, kad esi viršesnis, teta irgi turi mažybinį vardą, kaip ir motina, kurią vadina ne Benedikta, bet Dite, ir močiutė, kurią vadina ne Valdone, bet Pipa, tetą šioje istorijoje vadina ne Marijana, bet Teta Jana iš Amerikos. Ji, drauge su savo vyresniuoju broliu, advokatu, gyvenančiu kitam šalies gale (pačioje šiaurėje), yra šios šeimos galva ir valdžia. Bet kadangi gyvena Amerikoje ir negali kasdien naudotis savo galia, turi dar efektyviau tai daryti tas kelias dienas per metus, kai svečiuojasi „namuose Danijoje“. Tas jaunas vaikinas, kuris galbūt yra mergina, bet dar to nežino, kol kas tik girdėjo apie tetą, kuri gyvena Masačusetso valstijoje, rytinėje Amerikos pakrantėje, su savo amerikiečiu vyru, kuris yra filosofijos profesorius garsiajame MIT universitete. Jie susitiko Romoje, kai ji buvo išvykusi į gyvenimo kelionę, o jis buvo jauniausias kunigas Vatikano valstybėje ir jau nužiūrėtas tapti vienu iš tų kardinolų, kurie kažkada galbūt taps popiežiais, bet nuo tos akimirkos, kai jis ją išvysta, o ji išvysta, kad jis išvydo ją, jau yra per vėlu, dar nesibaigus savaitei, jis išsižada kunigo įžadų, palieka vienuolyno celę ir Vatikano valstybę ir netgi apskritai išeina iš Katalikų bažnyčios, kad vietoj to pašvęstų savo gyvenimą meilei ir šiai jaunai moteriai, kuri dabar yra Teta Jana ir šią akimirką žengia pro prieškambario duris į nedidelę svetainę močiutės bute, antrame aukšte, banaliame daugiabutyje, Bogensės miestelyje, kur jis, tas jaunas vaikinas, sėdi tolimiausiame sofos kampe ir laukia, apimtas smalsaus siaubo. Ji aukšta ir liekna kaip jos jaunesnė sesuo, bet tamsesnio gymio ir visai neturi to mįslingumo ir tos šviesos, dėl kurios jaunasis vaikinas niekada negali atsižiūrėti į motiną, nes vos akimirksniui nusisuka, jį apima jausmas, kad dar jos nematė. Užtat ji, vyresnioji sesė, Teta Jana, spinduliuoja bauginantį autoritetą. Nudrožia per svetainę tiesiai prie jo, bet, užuot kaip gerai išauklėtas berniukas pakilęs nuo sofos, jis lieka sėdėti suakmenėjęs ir ji sustoja kitoje žemo stalo pusėje, pažvelgia į jį ir ištiesia ranką, ir jis pakyla tik dabar, lyg spyruoklinis peilis pašoka nuo sofos, ištiesia ranką ir pasako savo vardą. Kas dar? – klausia moteris. Ką? – sutrikęs klausia jis. Ar čia viskas, o pavardė? Jis pasako savo pavardę, ir jos veidas net nevirpteli, bet ji paklausia, kur jis gimęs ir kada, ir jo tėvai, kuo jie užsiima ir kur gyvena, ar jis turi brolių ir sesių ir kuo užsiima jie, o jis pats, ką studijuoja, o jei dar nepradėjo jokių studijų, tai kokias studijas ketina pradėti, kokiame universitete ir kada? Ir jis sumišęs bando atsakyti į šiuos klausimus mikčiodamas, išties netekęs žado, vis dar stovi, ji dar nedavė ženklo, kad jis gali atsisėsti, pati irgi toliau stovi, bet visai kitaip negu jis, ne suakmenėjusi iš siaubo, bet tiesi lyg styga dėl įpareigojančios kilmės ir nenuspėjamos lemties. Jis suakmenėjęs, nes jaučiasi priblokštas ir pažemintas, o tuo pat metu jo viduje kunkuliuoja juokas, negali būti, galvoja jis, pilnas laimės, gėdos ir jausmo, kad yra nesužeidžiamas, ir vėliau, vėlai naktį, kai teta jau seniausiai bus atsigulusi svečių kambaryje, antrame to balto dvaro aukšte, ir net motina bus atsigulusi su savo knygomis lovoje aptaisytoje baldakimu prie lango, žvelgiančio į rytus, ir jis gulės apačioje šalia duktės, šalia dukterėčios, jos didelėje geležinėje lovoje, mergaitiškame kambaryje, pilname nėrinių, rožinės spalvos, plakatų ir siaubingos netvarkos, ir vis dar jausis apsvaigęs ir mirtinai pavargęs, o drauge kunkuliuos ir negalės miegoti, mergina pašonėje ims iš jo juoktis, juoktis iš to, koks jis beviltiškai banalus, iš visiškai eilinės šeimos, kuri neabejotinai turi daugiau pinigų negu jos šeima, kuri iš tikrųjų visai neturi pinigų, bet tiesiog lyg niekur nieko elgiasi taip, lyg turėtų, užtat jo šeima neturi jokios istorijos. Jis susidūrė su savo gyvenimo išbandymu ir jo neišlaikė, ir nuo šiol teta iš Amerikos darys viską, kas yra jos galioje, ir ne todėl, kad būtų bloga, ir visai ne dėl kažkokių asmeninių priežasčių, vien dėl įpareigojančios kilmės, darys viską, kad pašalintų jį iš šios istorijos. Bet visa ši istorija istorijoje, istorija apie Tetą Janą iš Amerikos ir jos amerikietį filosofijos profesorių Dėdę Bobą, kuris buvo nužiūrėtas tapti vienu iš Romos kardinolų ir būsimosios konklavos narių, bet nuo tos akimirkos, kai išvydo tą jauną moterį, kuri vėliau turėjo tapti Teta Jana, prarado tikėjimą ar, tiksliau, tik tada ėmė tikėti ir suprato, kad anksčiau buvo klaidatikis ir kad tikrasis dievas yra ne katalikų Dievas, bet Meilė, visa ši sunkiai įtikėtina, bet vienintelė verta tikėjimo meilės istorija yra, kaip ir kiekviena istorija šioje istorijoje, atskira istorija, kurią nuolat reikia pertraukti ir vėl pratęsti, kol kiekviena istorija pasieks savo daugiau mažiau tragišką galą.

 

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Vertimą remia Danų kultūros fondas

 

Draugai