Augustinas Kornelijus Grigas stovėjo priešais maisto prekių parduotuvę ir sustiklėjusiomis akimis žvelgė į niekur. Svarstė žmogus daug ką, tik mintys bėgo padrikai. Visgi ne juokas, kai naktį spusteli kelių laipsnių šaltukas, o tu miegi prie nedidelio, mažai šilumos teikiančio laužo, apleistoje seniai pamirtšoje statybvietėje. Po taip praleistos nakties minčių lieka ne tiek jau ir daug.

Augustinas Kornelijus čia ateidavo kiekvieną dieną. Jis prisimindavo motiną, su kuria dažnai eidavo į šią parduotuvę. Prisimindavo ir tėvą, kuris jį, dar mažą vaiką, čia atsivesdavo. O būdavo, ateina ir visi trys. Augustinas Kornelijus tuomet buvo išties laimingas, nors to dar nesuprato.

Pagaliau prisiminė, ko gi čia atėjo. Išsitrynusiame maišelyje turėjo savo laimikį – keletą tuščių butelių. Stiklo tarą Augustinas Grigas čia keisdavo į smulkius, o tada vėl traukdavo vienu ir tuo pačiu keliu – į parką, į paupį, kitas pasilinksminimų vietas, prie autobusų stotelių šiukšlių dėžių. Tai, ką ten rasdavo, ir buvo pagrindinis pajamų šaltinis.

„Taškas" buvo sename mediniame name N gatvėje, viename iš kelių ten esančių butų. Daugeliui vietinių pigaus apsvaigimo mėgėjų čia buvo vienintelis tikslas pradėti dienai arba jai užbaigti. Laiptinė dvokė pelėsiais, drėgme ir šlapimu, – nieko nuostabaus, nes neretas svečias prispyrusį reikalą išspręsdavo čia pat, tamsesnėje kertelėje. Aplink mėtėsi daugybė nuorūkų, primenančių didele pėda sutryptas nebejudrias lervas. Žinoma, tas nepatiko „taško" savininkams, bet, kaip sakoma, klientas visada teisus.

Kaip ir ne vienas kitas, Augustinas Kornelijus Grigas buvo čia nuolatinis lankytojas. Šiandien jam sėkminga diena – kišenėje skimbčiojo kelios žvangios monetos: kaip tik tiek, kad pakaktų kasdienei porcijai. Paskambinus durys prasivėrė ir pro plyšį žvilgtelėjo beformė žmogysta didele nosimi, pavandenijusiom akim ir nenusakoma veido išraiška. Dramblotas kūnas įsuktas į brangų, tačiau nešvarų, kažkuo aptaškytą chalatą.

– O, veteranas čia! Užeik, – kriuktelėjo durų atvėrėjas.

– Sveika, Stasele, – pasisveikino atė­jusysis.

Užėjęs pateko į tvankų tamsų prieškambarį. Palaukė, kol šeimininkė kruopščiai užsklęs vidinius skląsčius. Šviesa krito tik iš virtuvės, kurlink Staselė ir mostelėjo galvą:

– Eik ten, nestovėk čia kaip krienas!

Augustinas Kornelijus nuolankiai nuspūdino nurodyta kryptimi, ir po kelių žingsnių pateko į didelę virtuvę, išklotą linoleumu ir apstatytą apynaujais baldais. Prie stalo, netoli praviro lango, sėdėjo šeimininkas be viršutinių drapanų, didžiulį pilvą pasidėjęs tiesiog ant kelių, ir atvėpęs apatinę lūpą spoksojo į atėjusįjį. Kitoje stalo pusėje ant taburetės kiurksojo aukštas prakaulus senis giliai įduobtomis akimis ir tokiu aštriu smakru, kad juo galėtumei arti žemę. Stalo viduryje tarsi ginčijamos teritorijos riboženklis stovėjo pusiau įveiktas pusbutelis valstybinės, greta – lėkštelė su užkandos likučiais. Grigas, iš tolo užuodęs malonų degtinės kvapą, suvirpėjo it skalikas, pajutęs grobį. Aštriasmakris niekinamai nusivaipė. Šeimininkas suraibuliavo pilvu, kiuktelėjo:

– A, veteranas! Laikas jau. Laukėm. Kiek norėsi?

– Pusšimtį... vietoje ir puslitrį išsinešti, – nužemintai išmušė pro dantis Grigas.

– Žiūrėk tu man, turtingas šiandien! – kažin kaip girgždėdamas nusijuokė šeimininkas.

Augustinas Kornelijus į tai atsainiai gūžtelėjo pečiais – suprask, pasisekė ir jam.

Šeimininkas pasipūškuodamas, liūlant nenulaikomam pilvui, sunkiai pakilo iš vietos, pasuko į siaurutes duris virtuvės kampe. Grigas puikiai žinojo, kad ten – tikras lobynas, sandėliukas, kuriame laikomos ugninio vandens atsargos. Tik, deja, ne tokio, koks stovėjo ant stalo ir taip viliojamai jaudino nosį, o gaunamo dievai žin iš kur, nežinia iš kokio velnio šlapimo varyto. Kartais būdavo visai nieko, skoniu net ir valstybinę primindavo. O kitąsyk nuo to skysčio tekdavo trilinkam vaikščioti, –­ bet vietiniai vis tiek jį pirko.

Neilgai teužtrukęs grįžo iš tos šventos vietos nešinas taurele ir plastikiniu pusės litro buteliuku. Kantriai palaukė, kol Kornelijus atseikės visą sumą –­ patyręs buvo, žinojo, jog kartais tokie pirkėjai prekę susiverčia gerklėn, o paskui pareiškia, kad pinigus vėliau atneš. Nei mušt, nei atimt. Suskaičiavęs kiekvieną centą, šeimininkas linktelėjo, sandoris esą įvykęs. Klientas jo nebedomino, nuo šios minutės Kornelijus Grigas iki sekančio karto jam buvo įdomus kiek vabalas ant kelmo. Šeimininkas grįžo prie stalo, kur jo nekantriai laukė svečias, o Augustinas Kornelijus, sumurmėjęs „būkit sveiki", mostelėjo taurelės turinį į burną ir susiraukė nuo stiprumo.

− Kieta, zaraza! – sušnypštė išdeginta burna, giliai atsikvėpė, jausdamas gyslomis imančią pulsuoti šilumą.

Pirmas svaigalų poveikis jam visuomet patiko.

Nei šeimininkas, nei svečias į jį nekreipė dėmesio, jiedu užsiėmė savo reikalu. Augustinas Kornelijus, jausdamasis lengvai apsvaigęs, burbtelėjo atsisveikinimo žodį, puslitrį paslėpė kišenėje ir patyliukais išspūdino lauk.

Buvo labai šalta, kūnas stingo, raumenis sutraukė mėšlungis. Grigas lyg vėžlys įtraukė galvą į pečius. Baimė stingdė dar labiau negu šaltis. Kažkur kažkas dejavo, stenėjo ir kriokė... Staiga visai prie pat ausies sutrinksėjo kurtinantys šūviai – vėl ir vėl. Viena serija po kitos. Grigas ėmė šaukti, užsispaudė delnais ausis ir... pabudo. Giliai alsuodamas vis dar girdėjo tą niekuomet nepamiršimą garsą, kai oru švilpia kulkos ir, keldamos pragarišką baimę, šaižiai trinksi į ploną apsauginę metalo užtvarą. O aplinkui skardžiai it varpeliai dzinguliuoja krintančios, paraku dvokiančios tūtelės...

Netoliese ūždamas ir traškėdamas liepsnojo laužas. Į dangų kilo spiečiai žiežirbų, nuo ugnies sklido kaitra, tačiau oras aplink vis tiek buvo vėsus. Ant dviejų senų padangų sėdėjo ir ugnį kurstė žmogysta, kurios amžiaus ir tautybės niekaip nebūtum atspėjęs. Tačiau Grigas jį gerai pažinojo, tai buvo jo likimo brolis ir nakvynės kaimynas Karlikas. Tikrojo to žmogaus vardo nežinojo, gali būti, kad ir anas jį jau buvo pamiršęs. O gal niekada net ir neturėjo. Metų Karlikas neskaičiavo, o kai prisireikdavo apibrėžti kokį nors didesnį laikotarpį, tai tevartodavo vieną ir tą patį matą – keletas. Tad net ir keli dešimtmečiai jam galėjo būti keletas metų. Laimingas žmogus!

Grigas atsisėdo savo guolyje ant seno matraco, numesto aptrupėjusių betoninių blokų kampe. Karlikas pamatęs, kad kaimynas pabudo, pakurstė laužą ir išsišiepė.

– Kašmarai tave užpjaus, braleli, – sukrankė jis kimiu balsu, – dejavai ir šaukei kaip visada, braleli. O aš, braleli, laimingas, aš niekad nesapnoju.

– Tikrai? – burbtelėjo Grigas.

– Tikrai, kaip kad užpakalis po kelnėmis plikas. Nenorėčiau sapnot... O ką aš galėčiau sapnot? Aš neturiu ką sapnoti. Va tu, braleli, sapnoji tos sava kašmarus ir matau, kaip jie tave kankina. Man to nesinori, tai aš tikrai laimingas, kad nesapnoju...

Karlikas dar ilgai kažką postringavo ir atrodė savimi patenkintas. Grigas jo nesiklausė, bet ir neprisiminė, kada tokį kalbų matė. Dažniausiai jis tiesiog tyli.

– Kaip sekėsi dieną? – pasidomėjo Grigas po kurio laiko.

– Neblogai, – šūktelėjo Karlikas ir kažką ištiesė Grigui, – žiūrėk!

Žmogus iš pašalies paėmė ir parodė prekybos centro maišą pirkiniams, iki pat viršaus prikrautą produktų.

− Įsivaizdoji, rada prie vieno šiukšlių kanteinierio, – paaiškino ir pridūrė: – Manau, šita mums užteks kelioms dienoms! Bet ir tartingi gi žmonės, kad tiek išmeta, a...

− Na, man sekėsi prasčiau, – atsidusęs prisipažino Kornelijus Grigas, tačiau ir jis pateikė savo laimikį – šiek tiek jau ištuštėjusį puslitrį. – Bet vis šis tas...

Iš palaimingo šilto snaudulio prižadino triukšmas. Tokį niurnėjimą, šniokštimą ir duslius smūgių garsus Grigas gerai pažinojo – šalia vyko muštynės. Dingtelėjo, jog juos kažkas užpuolė – tarp benamių panašios akcijos neretai būdavo. Pakakdavo, kad kai kurie, labiau nelaimingi ir labiau alkani nužiūrėdavo sotesnius ir tą dieną turtingesnius. Instinktyviai Grigas susirietė į kamuolį, tikėdamasis taip apsiginti. Tačiau jo niekas nepuolė, tad atsargiai nusiritęs nuo čiužinio ir pasislėpęs šešėlyje, ėmė domėtis mūšio lauku. Buvo prieblanda, matyt, po vaišių jo gerokai snustelta. Nuo išgerto svaigalo šiek tiek skaudėjo galvą ir vis dar jautėsi apkvaitęs. Atokiau du vyrai be gailesčio kojomis daužė kažkokį pavidalą, bet ne taip lengva buvo suprasti – ką tokį,. Visur mėtėsi jų nespėti suvalgyti, iš Karliko rastojo maišelio pažirę produktai. Tas, kurį tiedu audė kojomis, nešaukė, tik tyliai, kažkaip proverksmiu, inkštė.

Uždusę nuo įtempto darbo aniedu sustojo ir atsitraukė. Tarsi atlikę sunkią ir naudingą užduotį ramiai užsirūkė. Tada vienas jų kojomis sušlavė pažirusius produktus ir visus sustūmė į dar neužgesusį laužą.

− Sekantį kartą užmušiu, – pusbalsiu pažadėjo ir, sumetę nuorūkas į ugnį, abu apsisukę nuėjo.

Karlikas, nes sumuštasis buvo jis, šnarpšdamas iš sugurintos nosies kraujo burbulais, tyliai dejavo.

Augustinas padėjo jam pasikelti nuo žemės, tačiau atrodė, kad Karlikas jo nemato, ano veidas bežiūrint tino ir brinko, įgaudamas melsvą atspalvį, o iš prakirstų vietų odoje lašnojo kraujas.

− Radai, vadinasi, – sumurmėjo Grigas, – radai... Nereikėjo tau imti to maišelio, kad juos kur...

Karlikas kažką sušvokštė ir išspjovė kumščio dydžio gniutulą.

− A ku daryt, kai ėst norisi... – sumurmėjo, o jam iš akies nuriedėjo, nežinia, skausmo ar nuoskaudos ašara, –­ a ku daryt?

Nieko jam neatsakęs Augustinas Kornelijus paguldė sumuštąjį į jo guolį, užmetė kelis rastus skudurus. Temo greit, ir blėstančio laužo atšvaitai jau nebeišplėšė jų iš tamsos.

Sapnas buvo perdėm ryškus, tarsi pieštas spalvinga akvarele, smulkiais potėpiais išryškinant atskiras detales. Augustinui Kornelijui tas buvo taip giliai įsirėžę į sąmonę, kad net per daugybės metų sluoksnį persikošdavo ryškiai, su menkiausiomis detalėmis, netgi kvapais ir garsais. Ir tuomet jis tenorėdavo vieno – nebegirdėti ir nebematyti nieko. Tik tiek – greičiau teateinie tyla...

Kaskart tas sapnas baigdavosi vienu ir tuo pačiu motyvu – nutilus tankiems automatų šūviams stodavo spengianti, vibruojanti tyla. Ją draskydavo tik viena po kitos ant akmeningos žemės į dulkes krintančios tūtelės, kurių skimbčiojimas būdavo daug kartų aitresnis už parako dūmų smarvę ir šūvių aidą. Džiaugsmą, kad likai gyvas, nes dar jį girdi, slėgdavo mirtina baimė dėl nežinios – o kas gi bus toliau? Šiuo sapno momentu Augustinas Kornelijus dažniausiai ir pašokdavo iš miego.

Praplėšęs užtraiškanojusias akis kurį laiką gulėjo. Rausvo atspalvio miražas, dar prieš kelias sekundes supęs sapną, nyko, užleisdamas vietą tamsai. Pats to nejausdamas Kornelijus įtemptai klausėsi, ar kur neišgirs tylaus šlamesio, vos vos girdimo ginklų skimbtelėjimo – tai galėjo virsti išgyvenimu arba mirtimi. Praėjo ne viena minutė, kol jis suprato, kad sapną ir šiąpusį pasaulį jungia tik vienas įspūdis – nakties vėsa. Visa kita – pamiršta ir seniai nublankę, likę tik giliai pasąmonėje, daugelio metų bėgy per prievartą ten nuskandinta.

Tačiau vienas dalykas buvo tikras –­­ netoliese kažkas šlamėjo ir blaškėsi. Panikos apimtas Grigas nusirito iš savo guolio ir kaip žaltys nušliaužė šalin. Tačiau jau po kelių akimirkų suprato be reikalo išsigandęs, buvo pakankamai šviesu, kad galėtų matyti, kas dedasi aplinkui. Karlikas gulėjo nusibloškęs nuo savo guolio, jį purtė stiprūs traukuliai, žmogus tyliai švokštė pro sukąstus dantis. Kojomis jis blaškė skudurus, kuriais buvo apklotas, ir kėlė tą keistą garsą, kuris taip išgąsdino jo bendralemtį.

Augustinas Kornelijus pakilęs pribėgo prie savo bičiulio ir sudrebėjo išvydęs pajuodusius, krauju užgargažėjusius, ištinusius sumuštojo vokus, kuriuose net akių plyšio nebesimatė. Pro lūpas vertėsi rausvos putotos seilės. Vienu skruostu nutįso juosva kraujo siūlelė.

− Dieve mano... Jis miršta... – sumurmėjo Augustinas Kornelijus, – jis gi miršta...

Kaip nutvilkytas šoko šalin, nulapsėjo rasota žole traškindamas krūmokšnius, kurie skyrė jų buveinę nuo netoliese esančios gatvės, ir iššoko ten. Pats to nejausdamas, jis šaukė kimiu surambėjusiu balsu:

− Žmonės! Žmonės, padėkite! Žmogus miršta! Žmogus... Karlikas miiirštaaaa! Padėkite kas nors!

Plyšavo be reikalo. Net ir norint jį sunku būtų girdėti. Artimiausi gyvenamieji namai, prabangūs kotedžai, stovėjo už kelių šimtų metrų, netoliese esančioje statybvietėje sargo nebuvo, tik amsėjo pririštas vilkšunis, daugiau aplinkui nerastum nė gyvos dvasios. Tiesa, gatve pravažiavo pora automobilių, tačiau jų vairuotojai nė nemanė stabtelėti, kad pasidomėtų, ko čia blaškosi tas susidergęs ir purvinas – akivaizdžiai benamis. Negi kam svarbios vargetos bėdos? Tik po pusvalandžio jis pasiekė artimiausią degalinę, kurios operatorius, neįsileisdamas vidun isterijon puolusio atėjūno, paskambino į policiją daugiau dėl savo ramybės, negu to, neaišku ką šūkaujančio, žmogaus reikalaujamas. Atvykę patruliai kartu su Kornelijumi Grigu nuvyko į jo nakvynės vietą, trumpai dirstelėjo į susirietusį kūną ant žemės ir labiau iš pareigos nei iš reikalo per radijo ryšio stotelę paprašė atsiųsti greitosios pagalbos ekipažą. Intuityviai supratęs, kad viskas baigta, Augustinas Kornelijus pamažėle atsisėdo ant savo guolio krašto, virpančiais pirštais susirado cigaretę, rūkė lėtai, palengva išpūsdamas iš plaučių debesį dūmų. Vienas patrulių priėjo arčiau.

– Už ką tu jį šitaip, a?

Grigas išplėtė akis, jo sąmonė ne iš karto priėmė šį signalą. Netrukus į laukymę įriedėjo greitosios pagalbos automobilis. Medikai neužtruko prie sustirusio Karliko kūno, trumpai šnektelėjo su policininkais. Pareigūnai rimtais veidais pasuko prie benamio. Ėjo atsargiai, pasiruošę netikėtumams.

− Rankas, bičiuli, – tarė vienas jų, –­ noriu įsitikinti, kad nieko jose neturi.

Augustinas mašinaliai ištiesė plaštakas ir jo riešus sukabino antrankių žiedai – išsyk pasirodė, kad rankos pasunkėjo centneriu.

− Vyrai, juk ne aš... ne aš... – murmėjo po nosim Grigas. – Negi jūs manot, kad aš... Karliką? Aš...

− Mes nieko nemanom. Randam lavoną sumuštu veidu ir tave. Matom, jog čia kažkas vyko. Kitų asmenų nėra, tik tu vienas. Tad ką mums siūlai galvoti?

Augustinas nė neketino gintis. Jautėsi palūžęs. Patruliai įsodino jį į automobilį, netrukus nuvežė į policijos komisariatą ir uždarė į neseniai suremontuotą, šviesią ir švarią kamerą. Vėliau jį apklausė civiliškai vilkintis pareigūnas. Iš jo veido Grigas taip ir nesuprato, ar tyrėjas patikėjo tuo, ką jis pasakojo apie tuodu asmenis, kurie išvakarėse kone mirtinai suspardė Karliką. Pareigūnas prisiklausydavo painiausių istorijų, tad ir ši neva apie du ponus dėl kelių maisto produktų mirtinai uždaužiusius žmogų, jam turėjo atrodyti tik kaip viena iš jų. Žinoma, daug įtikimiau atrodė tai, kad du benamiai, nepasidaliję cigaretės ar paskutinio svaigalo gurkšnio, taip paprastai ir, policininko patirtimi, įpras­tai išsprendė dalybų klausimą.

Ikiteisminis tyrimas neužtruko. Apsistota ties paties Grigo kalte ir jos pritempimu iki įrodymų lygmens.

Prokurorė, jauna moteris, mažai klausinėjo, bet ilgai vartė bylą. Jai užteko to, ką buvo surinkę ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Apklausos metu ji retai tepakeldavo akis į Augustiną.

− Man tik viena neaišku, kaip tu, Kornelijau, taip nusiritai, kodėl taip gyveni? – paklausė ji galų gale. –­ Tarnavai kariuomenėje, buvai skatintas, galėjai išsitarnauti iki karininko. O dabar... Tiek metų be darbo, be namų, daugybę kartų sulaikytas už valkatavimą, neblaivaus pasirodymą viešoje vietoje... Ir galų gale kas? Žmogžudystė...

Grigas pakėlė į ją akis, paskui vėl jas nuleido. Jis taip ir nesuprato, ką iš tiesų girdėjo – kalbėjusiosios žodžiai jo ausyse aidėjo it šūviai, šaižiai, skausmingai ir suvokiami tik tiek, kad aplinkui pavojinga. Vyras susigūžė dairydamasis priedangos. Prokurorė tai įvertino kaip netiesioginį savo kaltės pripažinimą, jos akimis sąžinė it betoninis blokas prispaudė kaltinamąjį, net buvo matyti, kaip akyse jis sumažėjo.

− Nereikia... – sumurmėjo jis, – nereikia... šaudyti...

Prokurorė neišgirdo, bet jai nelabai buvo įdomu, ką kaltinamasis burba sau panosėje. Ji užvertė bylą ir liepė jį išvesti. Atsidususi prisiminė kabinete kalną panašių bylų, dar laukiančių savo eilės.

Teismo salė buvo beveik tuščia. Teisybę pasakius, ji buvo tuščia, jei neskaitysim visų privalomųjų dalyvių baudžiamajame procese. Nuobodžiaujantys konvojaus pareigūnai, valstybės paskirtas gynėjas, jaunoji prokurorė ir trys rimti teisėjai. Ir, žinoma, Augustinas Kornelijus Grigas, iš padilbų besidairąs į visus šiuos asmenis, susirinkusius įvykdyti teisingumo – paskelbti nuosprendžio žudikui.

Kaltintoja daugiau sau nei aplinkiniams perskaitė kaltinamąją išvadą, kurioje išdėstė, kad jis, tai yra Augustinas Kornelijus Grigas, gimęs tada ir tada, ten ir ten, tokio ir tokio išsilavinimo, būdamas apsvaigęs nuo svaigiųjų medžiagų ir dėl jam vienam suprantamų priežasčių itin žiauriai nužudė savo likimo brolį pilietį Genadijų Jeržikovą (ir vėl gausybės anketinių duomenų kartojimas). Tik tą akimirką, kai perskaitė Karliko pavardę, Grigas susidomėjęs pakėlė akis – jis staiga suprato, jog pirmą kartą per tiek metų išgirdo, koks buvo tikrasis Karliko vardas. Kaip ir kiti, jis turėjo žmogui būtinus duomenis, dabar jau apibrėžtus gimimo ir mirties datomis. Kaip tik tą akimirką Augustiną Kornelijų Grigą ypač stipriai prislėgė paskutines dienas giliai viduje augęs sopulys, kurio kilmės jis nesuvokė, betgi kuris buvo toks tikras, jog ištryško ašaromis. Proceso dalyviai atsiduso. Daugelis greičiausiai pamanė, jog šis žmogus dar turi sąžinę, tačiau proceso tai nesustabdė nė akimirkai.

Prokurorė paprašė skirti penkiolika metų nelaisvės, tačiau Augustinas Kornelijus to negirdėjo. Jis žvelgė pro langą, o jam į akis spigino saulė. Mėgino prisidengti akis ir kaip niekada aiškiai išgirdo šūvius prie pat savo galvos.

Po pertraukos grįžęs teismas paskelbė nuosprendį – vienuolika metų laisvės atėmimo. Kaip tik tą akimirką šūviai nutilo. Mūšis baigėsi, stojo spengianti tyla, ir Kornelijus Augustinas Grigas įsitempęs laukė, kada į kietą žemę ims dzingsėti krintančios tūtelės...

O tuomet stos tyla.