Monika Baltrušaitytė. Bambagyslė


Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Romano „Inkilinės“ ištrauka

 

Šiukšlinas, apleistas „Lietuvos“ kiemas, iš tarpų tarp aptrupėjusių plytelių į bežvaigždį miesto dangų besistiebiančios piktžolės, balzganos kino teatro sienos, primenančios, kad Vitertas yra prievartautotojas ir „pideras“, o solomonas – bybys, viena po kitos rūkstančios cigaretės ir Gintė, balsu raudanti turbūt antrą kartą, kai tąsyk inkile žiūrėjo graudulingąjį „Mulen Ružą“, kai numirė Kidman. Su Guminiu viskas baigta.

– Neištikimas, – kūkčioja rodydama tas bjaurias nuotraukas telefone. – Per gimtadienį glamžėsi su kažkokia kaimiete.

– Svolačius visai be fantazijos, nekokią išsirinko, – Morta bandė guosti draugę negailėdama groteskiškų komentarų kaimietės išvaizdai, bet supratusi, kad Gintarės ūpo tokiais pigiais triukais pakelti nepavyks, nutarė liautis kartojusi, kad „geležinkeliai jos dantyse išduoda, ką valgė pusryčiams, o Guminis, ją bučiuodamas, turbūt ir užkanda – net dienos pietų nereikia, sutaupo žmogus“.

– Viskas bus neblogai, Guminiui šimtą metų iki tavęs šūdais plaukti, susirasi geresnį, – ko tik ji nepritauzijo, kol Gintė pagaliau išsipūtė nosį, nusišluostė akis ir pasiūlė nueiti į „Skonį ir kvapą“.

– Ir sekasi man, – jau linksmesne gaida prabilo. – Tai ant maumedžių, tai ant guminių užsiraunu, kas toliau? Turbūt vienintelis tavo Edgaras kol kas atrodo normalus.

Edgaras buvo ne normalus, bet tobulas. Jo tobulybės paieškos prasidėjo dar paauglystėje, ankštame, kukliai apstatytame, skersvėjų perpučiamame Žemaitijos miestelyje, kai net mokyklos nebaigęs suprato, jog jo horizontai driekiasi daug toliau nei čeburekų kioskas, vargana kultūrkė ir turgaus aikštelė miestelio centre. Žinojo, kad priešaky – didinga ateitis: pirmiausia, vos baigęs mokyklą, maus į Vilnių, ten studijuos, tada įkurs verslą, užsidirbs babkių ir keliaus po tolimus kraštus, įsikūrusius kitapus vandenynų. Kai miestelyje atsidarė pirmasis soliariumas, Edgaras buvo ir pirmasis klientas, mat kiti kaimiečiai nė neįtarė, kam šis reikalas skirtas. Parodysiu tiems runkeliams, kaip reikia degintis, nutarė žerdamas penkis litus ant soliariumo darbuotojos prekystalio, man dvidešimt minučių, prašom!

Pasiskrudinęs soliariume lygiai dvidešimt minučių, Edgaras nepasidavė – atėjo kitą dieną ir kantriai lyg partizanas iškentė dar dvidešimt net neišklausęs susirūpinusios darbuotojos moralo, kad penkios minutės pirmaisiais kartais – daugiau nei pakankamai. Kitą dieną Edgaras prabudo skaisčiai oranžinės spalvos. Švietė tik balti, dideli jo dantys, tamsaus ryto glostomame veidrodyje atrodė beveik kaip Donaldas Trumpas jaunystėje. Galėjo pasiguosti tik tuo, jog buvo žiemos vidurys, nereikėjo vaikščioti išsirengus ir oranžinį įdegį buvo galima slėpti po drabužiais.

Edgaro tobulybės paieškos prasidėjo nuo tėvų įskiepytos frazės: „Ką žmonės pagalvos?“ Ir išties, ką jie pagalvos, kai Edgaras slampinėja miestelio gatvėmis oranžinis kaip šviesoforas, ką pamanys jo mamos bendradarbės, jei pamatys, kaip grįžta iš vakarėlio įkaušęs, nekoordinuotas, kreivai, šleivai dėliodamas kojas? Dėl šios priežasties kiekvienąkart, kai pėdindavo namo išgėręs alaus, kojas stengdavosi dėti lygiagrečiai su šaligatvio linija, tiesiai, nė kiek nenukrypdamas nuo jos. Kulniuodavo galvą nuleidęs, spigindamas akimis žemyn, atidžiai stebėdamas savo neklusnias kojas, vienas, du, vienas, du, einu tiesiai, vienas, du, ką žmonės pagalvos?

Tobulybės paieškos niekada nesibaigė: nors tėvų namuose jau seniausiai nebegyvena, glaudžiasi su draugu dviejų kambarių bute, Užupyje, bet ką žmonės pagalvos, jei pasirodys mieste prastai apsirengęs, o ką pagalvos draugai, jeigu ateis susitikti paniuręs, jeigu nelaidys šmaikščių juokelių, jeigu mažai šnekės ir sėdės atsiskyręs? Turbūt pamanys, kad turi kokių problemų, vadinasi, yra pažeidžiamas, silpnas, bet Edgaras negali būti silpnas, Edgaras yra tobulas, jo psichika nepalaužiama kaip kario, kaip terminatoriaus, o visokie eiliniai rajanai gali tik pavydėti tokių geležinių nervų ir stiprybės. Po mokyklos Edgaras bandė stoti į karo akademiją, bet nepateko neišlaikęs psichologinio testo, tai vėliau aktyviai neigė visiems kartodamas, kad vietoje jo buvo priimtas kažkokio įtakingo veikėjo sūnelis, nugalėjo pinigai, o ne teisybė, nes čia juk – švogerių kraštas.

Tvari, nepalenkiama ir stipri siela, aišku, privalo tūnoti tvirtame kūne, nes ką žmonės pagalvos, jeigu Edgaras užsiaugins alaus pilvuką ar programuotojo užpakalį, kaipgi jie reaguos išvydę jo suglebusias rankas, kai švelnus kašmyro megztukas aptempia ne dvigalvius, trigalvius ir devyngalvius raumenis, o sugeibusią, ant kaulo pakibusią želė, kuri, ranką pakėlus, susiūbuoja kaip miškas? Matyt, nuspręstų, kad Edgaras apsileidęs, turbūt turi problemų, yra silpnas, bet Edgaras negali būti silpnas. Edgaras yra tobulas.

Dažnai kartoja, kad labdaros jam nereikia, o labdara laiko bet kokį draugišką pasiūlymą ar gestą – nuvykti į Preilos inkilą, eiti pietų su Mortos tėčiu, dažniausiai linkusiu apmokėti sąskaitas, apsilankyti sodyboje pas Gintės tėvus, apgailėtina labdara yra ir priedas prie algos, ir nemokami bilietai į koncertą, nes juk tobulas Edgaras viską gali pasiekti savo jėgomis, be niekieno pagalbos. Tą jis nuolat pabrėžtinai akcentuoja primindamas Mortai, kad, priešingai nei ji, sukūrė verslą, išsinuomojo butą, nusipirko mašiną ir nė karto nėra prašęs nė cento iš tėvų. Tobulumo, aišku, pradėta reikalauti ir iš Mortos, nes ką žmonės pagalvos tokio nepriekaištingo vaikino pašonėje išvydę ne gerai išlaikytą, puikių manierų, etiketo, fengšui, dietos, ajurvedos ir mankštos prikimštą gražuolę, o nevalyvą mergiotę, kuri, svečiuodamasi pas Edgaro draugus, užuot ėjusi į virtuvę gurkšnoti vynelio su merginomis, pliurpti apie garsių žmonių skyrybas, naujausius „Delfi“ komentarus ir antakių kontūravimą chna dažais, mieliau leidžia laiką diedų kompanijoje, klausosi pokalbių apie duslintuvus ir jėgos aitvarus? Ką jie pagalvos, nes Morta nelanko jogos anei pilateso, ir jau keli mėnesiai vaikšto į boksą, svarbiausia ne bet kokį, o tailandietišką, kuriame snukiaskaldžiui pasitelkiami ne tik kumščiai, bet ir kojos, keliai bei alkūnės?

– Gal nebevaikščiok į tą boksą, – nuolat įkyriai zyzdavo. – Juk taip nemoteriška, visai ne sexy, pavirsi rėmu, merginoms ten ne vieta. Padeda prasiblaškyti? Eitum geriau į jogą, tau labiau patiktų. Pati geriau žinai, kas tau tinka? Okei, diskusija baigta. Atsimink: ne aš prarandu, o tu prarandi, geriau tą bambagyslę nukirpti anksčiau nei vėliau.

Diskusija baigta, ne aš prarandu, o tu prarandi, nieko čia neišeis, mums ne pakeliui, reikia nutraukti bambagyslę – tokie, šiokie ir anokie Edgaro pareiškimai, po kurių dažniausiai jie išsiskirstydavo užrietę nosis ir savaitę nebendraudavo, iš pradžių Mortą išbalansuodavo – viskas, galvodavo, dabar jau tikrai nori išsiskirti, bet vėliau priprato, visi turbūt priprastų. Pirmas tris dienas kantriai iškęsdavo nerašiusi ir neskambinusi, ketvirtą – abu primiršdavo, dėl ko buvo susipykę, o penktą dieną principai aptirpdavo kaip iš šaldiklio ištraukti koldūnai – pasukdavo Edgarui, susitikdavo, pasikalbėdavo, Morta prisiimdavo visą kaltę, nes jai dzin, kad šioje situacijoje bus pralaimėtoja. Ne veltui Augustė vadindavo ją dzinbučiu (žodžių „dzin“ ir „būti“ junginys). Jiems susitaikius, visai kaip pagreitintame ekonomikos cikle, sprogęs burbulas iš lėto vėl imdavo pūstis pranašaudamas naują recesiją.

– Drama queen, kitaip nepavadinsi, – kartodavo Diana, su kuria per tokias tylos savaites kiekvieną vakarą litrais siurbdavo kavą iš degalinės ir sukinėdavo ratus po miestą su jos senučiuke „Ford Fiesta“ nepamiršdamos, aišku, išjungtais žibintais prariedėti ir pro Edgaro namus Užupyje. Jo languose dažniausiai lėtai supdavosi melsvi kompiuterio šviesos pliūpsniai – vadinasi, sėdi namie, guli lovoje ir žiūri serialą. Ramu, galime važiuoti kitur. Traukdavo iki Gintės namų, vėl išgerdavo kavos, perskaitydavo visas neatrašytas, atgailos ir saviplakos kupinas Guminio žinutes, pagirdavo Gintarę už tvirtą apsisprendimą palikti jį visiems laikams, tada prieš miegą dar pralėkdavo Kalvarijų gatve, stebima tik šviesoforų akių, kurių atspindžiai šokdavo gatvių balose.

Kartais bevažinėdamos sugalvodavo ką nors pasekti. Važiuojam iš paskos, pažiūrėsim, kas bus, netikėtai nutardavo, kaip nutiko ir tą vakarą, kai Žvėryne sumanė pasekti vieną prabangų mersą tamsintais langais, nusekė jį iki pat Viršuliškių, iki degalinės. Iš mašinos išlipo spintos dydžio, Vovka prisistatęs, tatuiruotas kaip mokyklos sąsiuvinis, blizgios odos striuke apsitempęs vyrutis ir pasiūlė nupirkti kavos. Jos nė kiek nesutriko, o ir Vovka per daug neklausinėjo, net nesivargino sužinoti, kodėl buvo sekamas, norėjo tik išsipasakoti – ėmė atvirauti apie savo darbus Norvegijoje, sakė, vienoje fermoje porą vasarų padirbęs užsikalė pinigų, grįžo į gimtinę, nusipirko mašiną, dabar statosi namą Lazdynėliuose, pažinčių portaluose ieškosi antrosios pusės. Norėtų rasti aukštą, liekną ir, žinoma, šviesių plaukų panelę, ne vyresnę nei dvidešimt penkerių, neturinčią vaikų, nes „bobą išlaikyt dar galėčiau, bobą su vaiku – jau sunkiai, o ir šiaip nesinori merkt į eketę, kur jau tiek prižvejota“. Vovka nustebino iš odinės striukės kišenės ištraukęs du saldainius „Vėželiai“, kuriais pavaišino merginas. Nustebino ne vaišingumu, bet pareiškęs, kad „Vėželiai“ buvo mėgstamiausi Antano Vienuolio saldainiai.

– Norgėj perskaičiau „Padavimus ir legendas“, – pridūrė.

Išgėrę kavą, jie apsikeitė telefonais ir išsiskirstė, o Morta nusprendė, kad tokį Vovką pažinoti visai paranku:

– Samdysime jį nešvariems darbeliams, galėtų, tarkim, Guminį primušti, atkeršytume už Gintę.

– Aha, – springdama kava pritariamai kikeno Diana. – Gera būtų tam suskiui pamoka, tik įdomu, kokia Vovkos stavkė?

 

/ / /

Pavasarį virš Edgaro ir Mortos draugystės kaip Damoklo kardas vėl pakibo nelemtas Tailando boksas, tik šįkart Edgaras griežtai uždraudė eiti į treniruotes, mat „treneris tave kabina“.

– Mačiau, kad pakomentavo tą nuotrauką, tu man nepasakok, visi patinai nori prisivilioti patelę, vyrų psichologiją išmanau, o tu naivi, nieko aš nedraudžiu, ar galėčiau drausti? – savo monologą be menkiausios galimybės įsiterpti pradėjo jis. – Kodėl jūs, panos, tokios kvailos, juk nedraudžiu ten eiti! Bet, jeigu eisi, tai žinok, kad ne aš prarandu, o tu prarandi, geriau anksčiau tą bambagyslę nukirpti. Okei, diskusija baigta, matau, nieko čia neišeis!

Vildamasi, kad su šiek tiek gudrybės bus galima sušvelninti situaciją ir rasti kompromisą, Morta pažadėjo Edgarui mesti boksą, bet pažado, aišku, neišpildė – į treniruotes vis tiek slapčia vaikščiojo kiekvienąkart rasdama naują pasiteisinimą: tai egzui ruoštis reikia, tai su Diana eina kavos arba sėdi kine su Gintare. Naivu tikėtis, kad pasitelkus tokią nerafinuotą klastą ilgai bus galima gyventi dvigubą gyvenimą – Edgaro būta įtaraus ir jau po kelių pamelavimų yla išlindo iš maišo, kilo skandalas, buvo paskelbtas ultimatumas „Boksas arba aš!“, Morta užtrenkė jo buto duris ir iškart ėmė tiksėti savaitė tylos, tik šįkart, keista, užklupo ne nerimas ir liūdesys, bet savotiškas palengvėjimas, kurio ji taip ilgai laukė – pagaliau galėsianti ne tik boksuotis, bet ir vakarais su Diana po miestą ratus sukinėti, gerti kavą kada panorėjusi, negirdės tų kasdienių priekaištų ir zyzimų, kad jai tik draugės terūpi, kiek galinti kiurksoti toje vištidėje, ką naujo prišnekėsianti, juk viskas jau iškalbėta. Vat ir ne viskas.

– Šiąnakt sapnavau, kad nusukinėju vėžliui galvą, – mašinoje prie „Forum Palace“ pasakojo Dianai ir Gintei. – Vėžlys inkščia lyg mažas kačiukas, gaila, rodos, galėčiau jį auginti, bet kažkodėl vis tiek iš lėto nusukinėju galvą, nes kažkas viduje kužda, kad turiu tai padaryti – reikia jį nužudyti ir išvirti sriubą. Bjaurus jausmas, net nenoriu prisiminti, kažin kodėl sapnuoju tokias nesąmones?

Diana mėgsta kapstytis. Jai patinka mėsinėti žodžius, veiksmus, mintis, o studijuoti psichologiją – sena, neišsipildžiusi jos svajonė, todėl sapną apie vėžlį akimirksniu išgliaudė kaip riešutėlį:

– Atsimeni tą bambagyslę, apie kurią Edgaras nuolat kalba? Viskas paprasta: jūsų santykiai jau pasiekė tokią ribą, kad reikia drastiškų pokyčių. Nutraukti draugystę kaip tą vėžlio galvą. Nors skaudu, gaila, sunku, bet turbūt pasąmonėje norisi tą padaryti, kitos išeities nėra.

Gintarei šioje interpretacijoje pritrūko geležinės logikos.

– Nužudyti vėžlį – tai išpildyti pasąmonėje glūdintį norą nutraukti bambagyslę, užbaigti nuodingus santykius, – garsiai svarstė ji. – Bet prie ko tuomet ta sriuba? Morta sapnavo, kad nusuko vėžliui galvą, nes reikėjo virti sriubą.

Senučiukė „Ford Fiesta“ skendėjo cigarečių smoge, šalimais baltai švietė „Forum Palace“ iškaba, tingiai ledus plukdė juoda upė, Diana mąsliai žvelgė į ją.

– Sriuba turbūt reiškia nutrauktos bambagyslės rezultatą, protingą sprendimą. Naują, laimingesnį gyvenimą, – po kurio laiko tarstelėjo išpūsdama mėtinius dūmus.