Peter ALTENBERG. Miniatiūros

Peteris Altenbergas (1859–1919) – itin populiarus Vienos modernizmo atstovas, rašytojo karjerą pradėjęs miniatiūromis ir daugiausia rašęs trumpus feljetoninio pobūdžio fragmentus, kuriuos abstrakčiai vadindavo „eskizais". Vienos literatūriniame pasaulyje buvo formuojamas mitas, jog Altenbergas ieškodavęs inspiracijų ir rašydavęs kavinėse ant nedidelių popieriaus lapų, kurių šūsnis vėliau pateikdavęs Fischerio leidyklai, todėl buvo vadinamas „kavinės literatu" – ši definicija taikoma menkavertei, trumpalaikei, išliekamosios vertės neturinčiai literatūrai apibūdinti.
„Altenbergiškas" žanras, kuriam Vienos bohemietis praskynė kelią, darė įtaką tokių amžių sandūros Austrijos literatūrinių gigantų kūrybai (minint tik pačius svarbiausius), kaip Raineris Maria Rilke, Hugo von Hofmannsthalis, Franzas Werfelis, Robertas Musilis bei Franzas Kafka. Jeigu tikėtume pastarojo biografu Gustavu Janouchu, Kafka apie Altenbergą esą pasakęs: „Jo mažose istorijose atsispindįs visas gyvenimas. (...) Peteris Altenbergas esąs niekniekių genijus, keistas idealistas, pasaulio grožį tarsi cigarečių nuorūkas išžvejojantis iš peleninių kavinėse." Klausas Wagenbachas mini, jog Kafkos bibliotekoje buvo galima atrasti Altenbergiškų eskizų tomelių, nors Prahos rašytojo dienoraščiuose bei laiškuose nerasime tiesioginės Altenbergo kūrinių recepcijos. Kita vertus, abiejų rašytojų santykį lemia ne tik laikas ir (inter)nacionalinė pasakojimų radimose vieta – Austrijos karalystė, bet ir priklausymas tam pačiam žydiškai ir vokiškai kalbančių kavinės literatų arealui, su kuriuo Kafka jautėsi susaistytas slaptos giminystės ryšiu, kurį pertraukti jam neužteko kūrybinės valios. Tą giminystę dienoraščiuose jis pavadina „mažąja literatūra".

Charles Nicolas Cochin (1688–1754). Meilė italų teatre. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija © RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Angèle Dequier / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras

Didi beždžionė Peteris – tikras gamtos stebuklas. Sėdėdamas ložėje kaipmat pasakiau savo draugams: šitai beždžionei nederėtų važinėti tiesiog dviračiu, jai turi būti pritaikytas tik teikiantis neįtikėtiną malonumą – visai kaip vaikui jo mėgstami užsiėmimai, supamasis arkliukas arba sūpuoklės – prigimtį atliepiantis įrenginys. Direktorius Brilis sutiko su šiuo mano požiūriu. Gyvūno džiaugsmingas nusiteikimas ir miklumas, važiuojant dviračiu jaunai nuostabiai mergaitei iš paskos, sukelia publikos entuziazmą. Daugybės vaikučių dėmesys bus neabejotinai prikaustytas. Ši beždžionė be jokio vargo išmoktų pačių sudėtingiausių nuotaikingų triukų ant dviračio. Tačiau tam dresuotojui reiktų išvystyti žmogiškai palankesnius santykius, tokius, kurie iki šiol buvo pastebimi tarp garsiųjų šimpanzių ir orangutanų bei jų šeimininkų – tiesiog jaudinantys, švelnų prieraišumą atspindintys santykiai, puoselėjant augintinius, tarsi grynakraujus žirgus ar veislinius šunis. Žinoma, ir komedijos nereikia vaidinti publikai demonstruojant egzaltuotus draugystės jausmus gyvūnui, čia kalbama apie abipusį palankumą. Kadaise garsus beždžionių dresuotojas, nežiūrint puikiai parengtų vaidinimų, kurie buvę tikri meno kūriniai, publikos buvo kone atstumtas dėl to, jog nuolat liejęs nervingą pyktį ant gyvūnų. Dresuotojas tampa vertas simpatijos ne vien tada, kai kažko išmoko gyvūną, bet ir kai jo dresūroje atsiranda vietos meilei bei supratimui. Prisiminkite, koks buvo aristokratiškas ryšys tarp Severo Šeferio ir jo šunų! Kaip medžiojančio šalies bajoro jo mylimiausių šunų apsuptyje! Visiems dresuotojams ne pro šalį būtų šiek tiek apsimesti aristokratais. Būtent taip jodinėdavo direktorius Šumanas ant savo žirgų – nevaržomai elegantiškai, jausdamas malonumą. Nemanau, jog jis kada nors būtų juos skriaudęs. Bent jau į tokį nebuvo panašus. Tačiau su tokia žmogbeždžione kaip Peteris būtina užmegzti nuoširdų draugišką ryšį. Po pasirodymo jis valgo restorane lyg gerai išauklėtas žmogus. Jis netgi ištiesė man leteną, ketindamas švelniai lūpomis prisispausti prie mano rankos. Tokie gyvūnai padeda suprasti, kad, pasitelkus ypatingą švelnumą ir tik retais atvejais pateisinamą griežtumą, kiekvienas dresuojamasis gali pasiekti puikių rezultatų. 1896 metais zoologijos sode gyvenusi nepaprasta šimpanzė, vardu Maja, negalėjo pakęsti jokios damos, man draugiją palaikančios, juolab įsitvėrusios man į parankę, ir žengiančios jos kambarėlin, todėl išstumdavo visas lauk, o mane apkabindavo perdėtai audringai bei lipšniai. Manau, ji buvo vienintelė moteriškos lyties būtybė, neapsimestinai man reikšdavusi simpatiją. Kiekvienam kilniam gyvūnui reikėtų filosofo su didele širdimi! Moterys atsiduoda ir už mažiau ir joms tai nė motais. Tik tos, kurioms tai išties nors kiek rūpi, supanašėja su kilniais geraširdiškais gyvūnais, štai kaip pavyzdžiui A. R.

Versta iš Peter Altenberg. „Neues Altes". – Berlin: Fischer Verlag, 1919, p. 73–74.

PARAZITAI

Visų ji buvo mėgstama – gebanti linksminti ir kitokia nei daugelis. Todėl ją ir išnaudodavo.
Diena iš dienos ji atrodė vis prasčiau, tarsi būtų įveikta gyvenimo ir dabar šliaužianti po mūšio sužeista krūmuosna patiesti kojų.
Poetas paklausė: „Na, tai kodėl gi man nepasiguodžiate?!"
„Ką gi, gyvenu kambaryje su blakėmis. Tiek visko tenka iškęsti dienomis nuo žmonių, o naktimis – dar ir nuo blakių, trikdančių visai kaip žmonės ta pačia begėdiškai klastinga elgsena. Štai aš ir neištvėriau."
Poetas organizavo rinkliavą, tačiau ir pats paaukojo paketėlį su nuodais vabzdžiams. „Prieš šiuos gyvius turime priemonių; tačiau tik ne prieš blakžmogius. Nuo šiol, panele, jūsų ramybė naktimis bus užtikrinta; o štai ramių dienų nesitikėkite. Blakžmogiai neišnaikinami!" – įspėjo poetas.

Versta iš Peter Altenberg. „Neues Altes". – Berlin: Fischer Verlag, 1919, p. 75.

ALKOHOLIS

Laurent Cars (1699–1771). Venecijietiška šventė. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija © RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Angèle Dequier / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centrasEsu užkietėjęs blaivybės šalininkas, tačiau išskirtinai pagal Tolstojaus principą: kada žmonės gyvenime atsižvelgs į savo sveikatą, pasitelks pakankamai išminties, nuovokos, ims skirti Gėrį nuo Blogio, jie savo g e n i a l a u s b l a i v u m o dėka galės išsiversti ir be alkoholio. Alkoholio poreikis tai tarsi ramentas luošiui! Alkoholis – tai narkotikas, s l o p i n a n t i s suvokimą apie vegetacijon grimztančius tvirtus vidinius idealus! Užbėgantis už akių mūsų nevilčiai! Alkoholis m u m s d u o d a l a i k o – – – apsispręsti savižudybei! Veltui išleistas papildomas guldenas, nemylima ir pagarbos neverta moteris, kurią v i s d ė l t o myluojame glėbyje, nuvogta valanda iš taip mums r e i k a l i n g o miego, maistas, kurio p e r s i v a l g o m e, visa, visa, kas mūsų natūralaus organizmo ekonomijoje nėra šventa būtinybė, mūsų atgailaujančių smegenų ląstelėse išdildoma alkoholiu! Melancholiją gimdančias nuodėmes, neišprusimą, silpnybes turi nuplauti alus, vynas, degtinė! Be jausmo pamylėtai moteriai, veltui išleistam guldenui ir visai mus kamuojančiai būčiai tampama abejingu po nežinia kelinto išmaukto puslitrio alaus! Alus nuskandina – tiesog išplauna – bet kokią subjurusią nuotaiką. Namus užgriūva neapmokėti procentai, siuvėjo pateikta sąskaita. Tačiau po ketvirto „Löwenbräu" stiklinio bokalo galiu užeigos savininkui į akis išrėžti bjauriausius dalykus, mintyse, žinoma, stumtelėti siuvėją per penkias laiptų pakopas žemyn, – vėl mintyse. Net mylimoji mano vaizduotėje sumaišoma su žemės purvu, irgi vidujai. Alus paskandina bet kokią nelaimingą meilę.
Alus užpildo siaubingą prarają tarp to, kas mes esame, ir to, kuo n o r i m e, t u r i m e būti! P r i v a l o m e t a p t i! Kai beždžionė suprato, g a l i n t i tapti ž m o g u m i, ji pradėjo gerti, ketindama išplauti savo tebe-buvimo-beždžione skausmą. Žmogus, perpratęs g a l i m y b ę tapti d i e v i š k u, taip pat pradėjo gerti, taip skandindamas tebe-buvimo-žmogumi skausmą. Duok tinkamą žmogui užsiėmimą – tiek dvasinės, tiek fizinės prigimties, – tinkamą moterį, tinkamą maistą, suteik tinkamą poilsį – – – ir pats to nesuvokdamas jis pajus: „Α-ιστον μεν ΐδω-." Alkoholis – tai kompensacija mūsų trūkumams! Kuo tobulesni esame pagal idealų Dievo užmojį, tuo mažiau alkoholio mums reikia. Pagal suvartojamo alkoholio kiekį galime išmatuoti idealisto melancholijos dydį. Aš skandinuosi alkoholyje, kadangi dar negaliu būti panašus į Dievą.

Versta iš Peter Altenberg. „Prodromos". – Berlin: Fischer Verlag, 1919, p. 118–120.

PARABOLĖ

Kadaise beždžionių karalystėje gyvenusi beždžionė, mažumėlę šviesesnio kailio nei kitos, pasiremdama medžio šaka atsistojo ir prabilo egzaltacijos kupinu balsu: „Ir ateis, privalo ateiti diena, kuri tiesiog neišvengiama dėl vyraujančio priežasties ir pasekmės dėsnio, kai beždžionės ims vaikščioti ant dviejų kojų, stačiomis, tada stveriamosioms galūnėms virtus į vaikščiojimui pritaikytas kojas, daugiau nebegalėsite vikriai karstytis nuo šakos ant šakos!"
„Niekingas dekadente! – užriaumojo ant jo beždžionės. – Nori, kad netektume savo svarbiausių gebėjimų?!?"
„Žinoma, – atsakė šviesesnio kailio, į medžio šaką stačiomis pasirėmusi beždžionė, – vardan svarbesnių būsimų gebėjimų!"
Netrukus po to buvęs neuropatologas profesorius Šimpanzė išleidžia brošiūrą pavadinimu „Dekadansas ir su juo susiję pavojai".

Versta iš Peter Altenberg,. „Prodromos". – Berlin: Fischer Verlag, 1919, p. 120–121.

„BADO MEISTRĖ"

Panelė M r o t e k iš Berlyno nuolat stebima krištolinėje dėžėje badauja jau 16 dienų. Žydinčios jaunystės metais ją ištikusi keista ir nesuvokiama lemtis nutvieskė kaip įspėjimas, tarsi „vidinis Dievo žodis", jog esąs geresnis, tyresnis, dvasingesnis gyvenimas nei tas, į kurio apgaulingas pinkles įsipainiojęs žmogus! Taip ji pradėjo „b a d a u t i", t. y. jos kūnas, ši rafinuota puikiausios kokybės mašina, ėmė ir a t s i s a k ė to, ko jai visiškai n e r e i k i a, kas ją tik s l ė g ė, kas naikino jos „dieviškąjį elastingumą!" Panelę Mrotek laikau savo „s i e l o s s e s e r i m i" –­ dvasinio patyrimo dėka ji suprato tai, apie ką aš jau trisdešimt metų svajoju žmonijos išgelbėjimo vardan: kaip išsilaisvinti nuo s i a u b i n g o s v a l g i o s u r e i k š m i n i m o b e p r o t y b ė s!!! Žmogus nesugeba saikingai valgyti, o gydymosi nuo nutukimo procedūros – v e l n i o i š m o n ė! Valgome tam, kad patenkintume pagrindinį ir n e i š v e n g i a m ą poreikį, o ne gautume iš to nelemtą m a l o n u m ą!
Tegul tai tampa tam tikru „religinio pobūdžio aktu", o ne „barbarišku malonumu", b e g ė d i š k u laiko praleidimu! Valgymas be neišvengiamos būtinybės, kada kramtymo metu kiekviena kūno ląstelė tartum aimanuoja, psichologiniu požiūriu prilygsta n i e k i n g a m n u s i k a l t i m u i! Kokiu maloniu tampa vanduo atsiradus d i d ž i u l i a m poreikiui gerti; ir kokiu a t g r a s i u, jei jo n e s i n o r i !
Tebūnie taip visame kame!

Versta iš Peter Altenberg. „Bilderbögen des kleinen Lebens". – Berlin: Fischer Verlag, 1909, p. 167.

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak

Antoine Watteau. Moteris profiliu, sėdinti ant kėdės sunertomis rankomis, vaizdas iki juosmens. Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius © RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Suzanne Nagy / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras

 

Draugai